Birželio 29-ąją Lietuvos piliečiai kviečiami išsakyti savo požiūrį į laisvę ir žemę.
Verta prisiminti. A.Švarplys. Kodėl referendumas dėl žemės nepardavimo tampa pavojingas?
Ar pastebėjote kokią isteriją establishmentui pradėjo kelti žemės referendumo iniciatyva? Kaip išsigąsta! Ir nors kol kas kalbama tik apie pastangą surengti referendumą, panika tokia, tarsi jau pačiame referendume balsuojama. Ir ne taip, kaip pageidautina.
Man tik vienas dalykas neaiškus (šiaip tai aiškus, tik keliu klausimą į dienos šviesą) – kaip tiesos ieškojimas, korupcijos klausimų kėlimas, nepasitenkinimas neskaidriais politiniais procesais (čia aš apie akciją „Tie-SOS!“) ar pilietinė iniciatyva suburti žmonės dėl žemės nepardavimo gali tapti paniekos ir tyčiojimosi objektu? Kiek dar mes tyčiosimės iš paprasčiausio pilietiškumo?
Kam gali pakenkti draudimas parduoti žemę užsieniečiams? Tik globalioms rinkoms ir įsipareigojimui ES. Kam jis gali būti naudingas? Tautos susibūrimui – įsišaknijimas prie savo lopinėlio žemės gali būti tas valstybės ir tautos inkaras, leisiantis bent kiek pasipriešinti globalių rinkų formuojamam rezultatui – vienalytei globaliai vartotojų masei: jokio tautiškumo – just business.
Galbūt prieš globalius finansų centrus neteksime dalies reputacijos, bet užtat laimėsime pilietinį susitelkimą, padarysime judesį tautinio-valstybinio orumo link – to nebuvo nuo Sąjūdžio laikų. „Žemės referendumo“ iniciatyva nori nenori verčia mus atsakyti bent sau į klausimą: ar tautiškumas ir valstybingumas mums dar ką nors reiškia? Ar mes nuo šiol mąstysime tik globaliais terminais: įsipareigojimas ES, tarptautinė reputacija, tarptautiniai partneriai ir pan. ir tuo pat metu dar žeminsime iniciatyvas, kylančias iš apačios?
Manau, bijoma ne tiek dėl žemės, kiek dėl ribos sumažinimo iki 100 000. Greitai tiems „sočiai mąstantiems“ beliks pasekti Maskvos pavyzdžiu ir apšaukti tris šimtus tūkstančių lietuvių Rusijos nupirktais žmonėmis. (Pamenate, Kremliaus strategai bandė įtikinti, kad milijonas susirinkusių Maidane ar Kijeve per oranžinę revoliuciją buvo Vakarų spec. tarnybų tiesiogiai nupirkti? Neva CŽV ir jų remiamos NVO tiesiog aikštėje vaikščiojo ir dalijo pinigus). Visur, kur tik yra susicementavusi valdžios konjunktūra, piliečiams rodoma tokio pat pobūdžio panieka.
Ilgą laiką bandęs nutylėti, ignoruoti ir taip menkinti referendumo iniciatyvą, mūsiškis establishmentas pagaliau prabudo – kai jau aiškėja, jog 300 000 parašų gali būti surinkta. Ir meta etatinius propgandistus. Plačiajai auditorijai jie geriau žinomi kaip „tinklaraštininkai“, „humoristai“, „komentatoriai“. Tai štai dabar gera proga naujomis akimis pažvelgti į naujus miesčioniško elektorato „kunigus“, „sąžinės veidrodžius“: Užkalnį, Ramanauską, Sadauską-Kvietkevičių.
Kas jie tokie, abejonių nebeliko nuo to momento, kai paaiškėjo jų požiūris į rezonansinius įvykius. Bendras bruožas: panieka piliečiams visuomenės apačioje ir tvirta pozicija pagal valstybės kursą (palankumas nusistovėjusiai valdžios konjunktūrai ir jos stumiamiems projektams ar nuostatoms). Jiems yra gerai tokia Lietuva, kokią matėme per pastaruosius metus: su viešu melu ir manipuliacijomis, valstybinio masto neskaidrumu, piliečių atmušimu ir persekiojimu, teisėsaugos institucijų savivaliavimu.
Iš dabartinių procesų gal kam nors pagaliau pradės aiškėti ir lietuviško „humoro“ politiškumas: Ramanausko tipo humoras jau kuris laikas naudojamas kaip politinis įrankis žeminti skaidrumo siekiančias iniciatyvas (vidiniai TS/LK lyderio rinkimai), Dviračio šou – sukarikatūrinti gyvybiniam valdžios kursui neparankius procesus (Žygaičių supersonalinimas skalūnų projekte ar tieSOS-mėsos sugretinimas). Mums pamoka – suvokimas, kad viešieji, neva „neutralieji“ komentatoriai atlieka tikrų tikriausią politinę funkciją.
Tai, kas Vakaruose žinoma jau seniai, dabar matyti ir Lietuvoje: humoras ir nešališki, apžvalginiai ar net asmeniniai komentarai yra politika. Tik nuo Vakarų skiriasi tuo, kad Lietuva yra tiesiog per maža konkurencijai ir čia susiformavo establishmento monopolija, viešosios erdvės monopolija. Net visuomeninis, misiją atliekantis kanalas seniai yra tapęs valdžios ruporu. Tačiau ne Seimo daugumos valdžios, bet tos valdžios, kuri nesikeičia ir kuri iš esmės nepriklauso nuo kairės ar dešinės dominavimo parlamente. Ją sudaro tas valdžios ir privatus sektorius, kuris klesti ar palyginti gerai gyvena iš dabartinės situacijos Lietuvoje ir todėl palaiko pagrindinį valstybės kursą. Tai yra tikroji Lietuvos valdžia.
Todėl žemės nepardavimo referendumo iniciatyva yra pavojus ne tik Prezidentei, A.Kubiliui, A.Butkevičiui, E.Masiuliui, bet ir A.Ramanauskui, A.Užkalniui, V.Sadauskui-Kvietkevičiui, Dviračio žynioms, taip pat Maximai, MG Balticui, Rubikonui-Icorui, taip pat Lietuvos rytui, LTV, delfi.lt ir t.t. ir dar krūvai prie kiekvieno iš šių „krepšelių“. Mano nuomone, tai yra lygiai tokio pat pobūdžio grėsmė, kaip ir isterija dėl ekspertai.eu finansavimo ar Žygaičių bendruomenės, Garliavos įvykiai ir bet koks kitas piliečių susitelkimas, kuris išsprūsta iš tikrosios valdžios kontrolės ir todėl yra suprantamas kaip pavojus. Ir todėl yra pjudomas ir žeminamas. (Žinau, daug kas iš referendumo iniciatorių prieštaraus jų sugretinimui su paminėtomis istorijomis, tačiau žvelgiant vienu aspektu – kiek sistema deda pastangų atmušti piliečius nuo iniciatyvų – matyti didelis bendrumas).
Ši referendumo iniciatyva gali tapti pirmuoju ir, matyt, tikrai ne paskutiniu establishmento ir nepatenkintų situacija Lietuvoje susidūrimu. Dvi Lietuvos egzistuoja ir skirtumas tarp jų nepaliaujamai gilėja, pridengiamas štai tokių „humoristų“, ekspertų, komentatorių ar tiesiog propagandistų balsais. Lietuva išsivaikšto, o anie galvoja, kad išlaikys status quo. Jų aklumas ir kurtumas, sąmoningas tyčiojimasis rodo, kad jokių reformų nė nesiruošiama imtis – greičiau jas gesinti. Gal tai dar ir ne iki-revoliucinė situacija, bet kai ką panašaus jau primena.
P.S. Kaip tik dėl to, kad žmonėms spaudimas Lietuvoje vis didėja, o pilietinė galia vis labiau menkinama, prie tokių iniciatyvų kaip žemės referendumas prilips daug visokiausio plauko interesų, gali būti daug radikalumo. Taip yra visuomet, kai bendra socialinė-pilietinė situacija smarkiai pablogėja ir todėl ji pritraukia bendrą nusivylimo bangą. Būkime budrūs – išties pilietinę iniciatyvą palaikykime, o kitus dalykus, su kuriais mums, matysime, bus nepakeliui, – taip ir įvardykime.