Snieguolė Dovidavičienė | Alfa.lt
Minos skeveldra kojoje ir trys kulkos kūne: viena įstrigusi vidaus organuose, kita – stubure, trečia įsitvirtinusi dubenyje. Sužeista ranka, patirta kontūzija, sprogęs ausies būgnelis, svaigstanti galva ir nerimas dėl tėvynės ir joje likusių artimųjų.
Tokius ženklus iš Odesos kilusios medikės Anios Iljuščenkovos kūne ir širdyje paliko tarp Donecko ir Lugansko separatistų ir Ukrainos vyriausybinių pajėgų vykstantis karinis konfliktas.
Ania neslepia – karo zonoje ji atsidūrė savo noru, tačiau labai netikėtai – sulaukusi fronte esančių savo kolegų medikų skambučio. Jie pasakė, kad labai daug sužeistųjų, trūksta medikų, atvažiuok. Ši atsakė gerai ir suskubo į pagalbą, nors jai buvo prasidėjusios atostogos.
„Pernai pusę atostogų praleidau Turkijoje, pusę – Kryme. O šiemet… – sunkiai žodžius rinko medikė. – Jeigu sąžiningai, nesupratau, kur vykstu. Taip, ten bombarduoja, kažkas blogo vyksta, bet įsivaizdavau, kad bus lauko ligoninė, man atveš sužeistuosius, ir aš jiems turėsiu padėti…“ Stengėsi tol, kol pati buvo sunkiai sužeista.
Ant palangės vienoje Vilniaus ligoninių – geltoniu plieskianti saulėgrąža, ant sienos – laisvės ir stiprybės simbolis – ukrainietiška vėliava; knygos, naujų adresų pilna užrašų knygelė, netgi rusų – lietuvių kalbų žodynėlis. „Stengiuosi pramokti lietuviškai, bet sunkiai“, – šypteli Ania, besistengianti susitaikyti su tuo, kas nutiko.
Ją pasiekia artimųjų, draugų skambučiai, žinutės iš Ukrainos, tačiau visa tai labai brangiai kainuoja, o interneto prieigos ligoninėje, jos palatoje, kol kas nėra.
„Žinoma, tėvams iš pradžių nesakiau, kad esu fronte. Bet su mumis ten buvo vaikinai iš nepriklausomos Vokietijos televizijos; mano nuotraukos pateko internetą, ir jie suprato, kur aš. Mano tėvai, mano brolis, sesuo, mano draugai už mane meldėsi – ką daugiau galėjo daryti?“ – dviejų savaičių senumo įvykius prisiminė karo zonoje pabuvojusi medikė.
39-erių metų ukrainietė su kitais vieno bataliono kariais rugpjūčio 29-ąją pateko į vadinamąjį Ilovaisko katilą, ten buvo sužeista, kontūzyta, pateko į nelaisvę, paskui buvo iškeista, sugrąžinta į Ukrainą ir po gydytojų konsiliumo išskraidinta į Vilnių.
Šiandieną jos laukia pirmoji operacija, Ania nerimauja, tačiau šypsosi: „Ką daryti, prie skausmo jau įpratau. Skausmus kenčiu jau dvi savaites…“ Jai bus atliekamos net kelios operacijos – kulkos bus traukiamos iš dubens, pilvo, iš stuburo…
Ania neslepia – jausmas, kai į kūną stringa kulkos, baisus: „Visą kūną paralyžiuoja. Veikia tik smegenys, ir tai tęsiasi apie 10 minučių, vėliau kūnas atsipalaiduoja, pasijunta žvėriškas skausmas“.
Ania prasitaria – medicinos punktas, kuriame ji dirbo, buvo įrengtas vienoje Ilovaisko mokyklų. Lemtingą rugpjūčio 29-ąją nuo pat ryto prasidėjo apšaudymai. Paskui pasirodė separatistų tankai, kitos karinės priemonės. Buvo nuspręsta trauktis, tačiau pasitraukimas buvo vis atidėliojamas: dešimtą vakaro, ketvirtą ryto, kol pagaliau puolimo neatlaikę kariai pajudėjo…
Besitraukiančiųjų kolona buvo didžiulė, į ją buvo susibūrę keli batalionai, pabandę veržtis iš apsupties. „Manėme, kad besiveržiant mus paprasčiausiai apšaudys, ir tą apšaudymą kažkaip ištversime, bet kad į mus bus paleisti „gradai“, mus atakuos tankai, nesitikėjome“, – patirtą košmarą prisiminė Ania.
Kas ir kaip ją sužeidė, nebeprisimena. Kai į kūną susmigo pirmos kulkos, dar bandė judėti. Bet kai sužeidė ir klubą, judėti pasidarė nebeįmanoma; pradėjo temti sąmonė; laimei, šalia buvęs kijevietis medikas Kolia jos nepaliko: „Jis mane tempė, nors pats buvo sužeistas, kraujas tekėjo jam iš rankos. Ir tada nuaidėjo sprogimas, po kurio koją pervėrė skausmas, iš ausies pradėjo bėgti kraujas – sprogo ausies būgnelis… Mums pasakė, kad bus sudarytas žalias koridorius atsitraukti, bet jo nebuvo… Vietoj to buvo pasala, suplanuota prieš parą. Visą parą mūsų laukė pasirodant, kad galėtų sunaikinti“, – slėpdama skausmą dėl žuvusių draugų ir patirtų kančių prasitarė Ania.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.
