1925 m. gegužės 6 d. – 2019 m. gruodžio 25 d.
Eidamas 95-tuosius metus, Šventų Kalėdų dieną, mirė Laisvės kovų dalyvis Jonas Čeponis-Vaidevutis – Tauro apygardos partizanas, Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiaus kavalierius, 2018 metų Laisvės premijos laureatas.
Jonas Čeponis gimė 1925 m. gegužės 6 d. Pagojaus km., Pasvalio valsč. Mokydamasis Pasvalio gimnazijoje priklausė Lietuvos šaulių sąjungai ir ateitininkų organizacijai. 1943 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją ir į antinacinę pogrindžio organizaciją „Lietuvos laisvės armija“.
1944-aisiais, prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai ir suėmus keletą bendražygių, „Lietuvos laisvės armijos“ narių, Jonas Čeponis iš seminarijos pasitraukė – perėjo į nelegalią padėtį.
Nuo 1947-ųjų – Tauro apygardos Birutės rinktinės partizanas, žinomas kaip Vaidila, nuo 1948-ųjų – tos pačios apygardos 25‑osios kuopos partizanas, slapyvardžiu Vaidevutis. 1948 m. per susišaudymą Kaune sunkiai sužeistas ir suimtas. Nuteistas 25 m. lagerio ir 5 m. tremties. Kalintas įvairiuose Rusijos lageriuose, buvo aktyvus ir garsiojo Norilsko-Kajerkano lagerio sukilimo dalyvis. Į Lietuvą grįžo 1967-aisiais.
1987 m. rugpjūčio 23 d. dalyvavo Molotovo–Ribbentropo paktui skirtame mitinge Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo. 1988 m. – vienas iš „Tremtinio“ klubo įkūrėjų, Lietuvos Sąjūdžio narys. Nuo 1992 m. – atkurto Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ilgametis vadovas. Nuo 1993-ųjų – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Panevėžio skyriaus pirmininkas. Paminklų žuvusiems bendražygiams ir sovietų genocido aukoms iniciatorius ir įgyvendintojas.
1998 m. J.Čeponiui suteiktas Kario savanorio statusas. 2012 m. suteiktas Panevėžio raj. Garbės piliečio vardas.
Apdovanotas Tauro apygardos vado padėkos raštu (1947), Pasipriešinimo dalyvio kryžiumi (1991), Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (1998), Nepriklausomybės medaliu (2000), Savanorių medaliu (2001), Šaulių sąjungos medaliu (2001), Latvijos Aisargių žvaigžde (2010), Latvijos kariuomenės Vado medaliu (2011), Laisvės premija (2018).
Su Jonu Čeponiu galima atsisveikinti, gruodžio 27-ąją, penktadienį, nuo 15 val. Panevėžio laidojimo namuose „Ramybės takas“ (Geležinkelio g. 20 ). Laidotuvės įvyks šeštadienį, gruodžio 28-ąją, 13 val.: palaikai į bažnyčią išnešami 11.30 val., šv. Mišias Šv. Trejybės bažnyčioje (Nepriklausomybės a. 12) 12 val. aukos ir į amžinojo poilsio vietą Šlikų kapinėse palydės vysk. Jonas Kauneckas.
Jūsų dėmesiui siūlome Jono Čeponio prisiminimus iš knygos „Nepataisomasis: vardan Dievo, Tėvynės ir laisvės. Atsiminimai apie monsinjorą Alfonsą Svarinską“ pirmosios dalies (Kaunas, 2015, 77–112).
Jonas Čeponis. Atsiminimai apie mūsų kovą
1944 metais kartu su daugeliu kilnių Lietuvos jaunuolių, nors ir neturinčių tvirto kunigystės pašaukimo, bet paragintų savo gimnazijos kapelionų įstojau į kunigų seminariją, kur dažnas iš tikro atrado pašaukimą. Tada seminarijoje mokėsi apie 300 klierikų.
Tais metais vokiečių-rusų frontas apsistojo kažkur Žemaitijoje, už Dubysos. Atvykę seminaristai buvo apgyvendinti senuose Kauno kunigų seminarijos rūmuose. Bet neilgam. Vieną vėlyvą rudens vakarą tarybinės valdžios įsakymu buvo nurodyta per dvi valandas palikti rūmus ir juos užleisti frontininkams.
Prie durų – ginkluoti rusų kariai. Išsinešti galima tik asmeninius daiktus ir patalynę. Lovas ir visa kita palikti. Dauguma lovų buvo kariškos – vokiečių karių. Bet buvome įsigiję ir neblogų spyruoklinių lovų, todėl gaila buvo jas palikti atėjūnams. Viena rūmų siena ir koridorių langai šliejosi į Švč. Trejybės bažnyčios kiemą, todėl sugalvojome tas gerąsias lovas bei kėdes tiesiog išmesti pro langus į bažnyčios kiemą. Pradėjus raginti išeiti, nemažai pasidarbavome: išmetėme jas tiek iš antro, tiek iš trečio aukšto.
Tada mus priglaudė jėzuitų, marijonų, pranciškonų vienuolynai. Aš patekau pas pranciškonus, prie Vytauto bažnyčios. O po kiek laiko mane perkėlė pas jėzuitus kartu su Alfonsu Svarinsku ir Petru Našlėnu. Prisimenu, kai važiavau į Ukmergę ir į Kurėnų kaimą – Petro Našlėno tėviškę – palydėti jį iki Kauno. Nuvežiau iš seminarijos dokumentus – kad priimtas. Bet tada vienam važiuoti jau buvo nedrąsu, nes visur tikrino dokumentus.
Tuo metu jau turėjau pasą, todėl jaučiausi tikras „tarybinis“ pilietis ir drąsiai važinėjau. Sykį iš Pasvalio arkliais važiavome į Kauną ir grįžtant atgal prie Kėdainių mus sustabdė kariškiai. Atvarė prie geležinkelio, kur stovėjo ešelonas su karine ginkluote. Raseinių kryptimi girdėjosi patrankų šūviai.
Patikrinę mūsų trijų dokumentus liepė pašerti arklius – „tegul pailsi“, o mums uždavinys – iškrauti vagoną su šoviniais (į frontą nevarė!). Per keletą valandų iškrovėme ir tokiu būdu „išsipirkome“. Džiaugėmės, kad paleido.
Tada frontas tolo nuo Lietuvos, ir karas baigėsi. Bet mes jau ruošėmės karui, kuris buvo neišvengiamas. Rusų kariškiai sakydavo, kad mes su frontu iškeliausime toliau, bet ateis tie su raudonais antpečiais, tada laikykitės!!!
Negalėjome likti stebėtojais, kai matėme išniekintus miško brolių lavonus miestelių aikštėse, degančius kaimus ir jų sodybas. Reikėjo padėti tai kovai visomis galimomis priemonėmis: laisva spauda, ginklais bei šoviniais, dokumentais. Seminarijoje iš visų kraštų susirinkę jaunuoliai palaikė ryšius su savo kaimynais bei giminėmis, kurie nestojo į tarybinę kariuomenę. Todėl reikėjo dokumentų, vaistų, reikėjo visko, kas tinka pasipriešinimo kovai miško broliams.
Petras Našlėnas, seminarijos kambaryje palindęs po lova, klausydavosi žinių vokiečių kalba, bet nieko gero nesužinodavo, nes Vakarų pasaulis buvo kurčias kitų tautų kančioms, pasitikėjo, kad čia „komunizmas – ne be toks“, „kultūringesnis“. Lietuva ir kitos okupuotos valstybės patyrė savo kailiu tą „ne be tokį“ komunizmą, kai neteko trečdalio savo gyventojų.
Aš, Svarinskas ir Našlėnas kartą išėjome pasivaikščioti į Nemuno krantinę. Pristojo prie mūsų girti kareiviai. Vienas atstatė šautuvą:
– Parodykite dokumentus!
Iš kažkur išdygo karininkas, išmušė iš rankų automatą ir dar rėžė kareivėliui į snukį. Leitenantas mus pakvietė eiti kartu su juo. Mes bijom. Dar karas nesibaigęs, nežinia, ką karininkas galvoja. Gal jam įtartina, kodėl mes, jauni vyrai, ne fronte, o vaikštinėjame čia.
– Einam, – sako leitenantas, – duosiu pašaudyti.
Duoda karabiną, kiekvienam penkis šovinius. Taikinį atradome. Jis ir pats kelis kartus iššovė. Taiklią ranką turėjo.
Kai antrą kartą susitikom su leitenantu, jis pasiūlė:
– Ar jums nereikalingi blankai pasams?
Mes patraukėm pečiais, nežinom, ką sakyti. Gal tai provokacija? Atsakėm, kad nereikia, nes mes turime pasus.
– Ja vaševo brata znaju. Mnogim nužny dokumenty. A mnie nužny dengi [1].
Žinojom, kad daugelis klausinėjo, kaip įsigyti dokumentus pasikeitus pavardes ar pasijauninus.
– Mes nedaug pinigų turime.
– Gerai, – pasakė jis, – aš atnešiu blankus, o jūs pasirauskite savo kišenėse.
Ir atnešė keliasdešimt blankų pasams, o mes atidavėm visus sukrapštytus červoncus. Taip užsimezgė ryšiai. Jis žinojo ir mūsų bendrabutį.
Kai atsirado blankai, reikalingas ir antspaudas.
Kaune, Valančiaus gatvėje, prie Katedros buvo įsikūrusi menininkų-tautodailininkų artelė, kur dirbo keliolika žmonių, vadovaujami A. Vainikonio. Jie sugebėdavo taip dailiai padaryti įvairius pažymėjimus, antspaudus, kad išgelbėjo šimtus žmonių nuo fronto ir „miško vargo“. Jie padarė tokį antspaudą, kad neatskirsi nuo tikro. Niekas nepasakys, kad pasas ne milicijoje išduotas.
Kaune gyveno nemažai žmonių, kurie ieškojo dokumentų ne tik sau, bet ir savo artimiesiems. Ateidavo ir prašydavo padėti. Žinojome, kas mūsų laukia už tai, bet Vainikonio pagamintus dokumentus veždavome Laisvės kovotojams ir kovą rėmėme visomis išgalėmis. Kiek prisimenu, Alfonsas Svarinskas savo krašto „miško broliams“ nuvežė ne vienus dokumentus. Taip pamažu užsimezgė ryšys su Skirmantu – Juozu Lukša, Mažyčiu Kaziu Pypliu, Birutės rinktinės žmonėmis, kurie turėdami galimybių galėjo padėti. Patriotiškai nusiteikę tautiečiai gelbėjo brolius.
Pradėjome pasus vežioti po įvairias Lietuvos vietoves. O su dokumentais kartu veždavome ir ginklų partizanams. Šitaip sėkmingai darbavomės iki 1946 m.
Vieną dieną jėzuitų rūmų kieme sutinku nepažįstamą žmogų, kuris nežinojo mano pavardės, bet pasisakė pažįstąs iš matymo. Jis laukė manęs, kad kažkur pasirodyčiau. Pasirodo, artelės vadovas suimtas, padaryta krata, artelė uždaryta. Tai buvo Vainikonio brolis Leonas Vainikonis – „Gegutė“. Jis buvo puikus eilėraščių kūrėjas, tai pogrindžio leidybai buvo ypač reikalingas. Ačiū Dievui, kad nepatekau į KGB pasalą – „artelės zasadą“, nes visus, kurie tik ateidavo, sulaikydavo. Kratos metu KGB neaptiko vedėjo slėptuvės, todėl išliko nemažai paruoštų dokumentų bei jiems skirtų antspaudų.
Alfonsas Svarinskas tada jau buvo trečiajame kurse, tai buvo įgijęs autoritetą ne tik tarp naujai priimtųjų, bet ir tarp dėstytojų-profesorių. Buvo veiklus, iškalbingas klierikas, turėjo gerus ryšius su Kauno žmonėmis bei dvasininkija.
Vytauto bažnyčią administravo pranciškonai su tėvu Aloyzu priešakyje. Zakristijonu dirbo vienuolis brolis Kostas Stoškus, durininkas – Jurgis. Jie mums padėdavo materialiai, o per šventes net pakviesdavo prie bendro stalo, kur dalyvaudavo namo šeimininkas dr. Musteikis su dukra studente.
Mokėmės, ieškojome popieriaus, vaistų, tvarsčių, jų pirkdavome karinėje parduotuvėje. Didelį kiekį pirkti buvo pavojinga, todėl prašydavome kurso draugų padėti nupirkti, kad nekiltų įtarimas.
1945 metais, apie gegužės mėnesį be žinios dingo kambario draugas Kazimiras Kundrotas. Dvi dienas nesirodė, o trečią dieną mes su Alfonsu Svarinsku jau pradėjome jo ieškoti milicijos skyriuose, pranešdami, kad dingo. Nieko nesužinojom, tik mums paaiškino, kad jis gali būti sulaikytas KGB ir jei taip, turėtų sugrįžti. Patarė ten kreiptis. Mes jau turėjome supratimą apie KGB, todėl nutarėme laukti.
Trečios dienos vakare sugrįžo Kazimiras ir iki ryto pasakojo apie tardymą, gąsdinimą, daužymą – kol pasirašė „sutikimą“ bendradarbiauti. Pasirodė, kad KGB žino apie visus gyvenančius pas pranciškonus, žino apie Čeponio, Svarinsko veiklą, apie vežtus dokumentus. Supratome, kad mums gresia pavojus.
Patikėjome Kundrotu, nes sakė, kad rytoj anksti rytą išvažiuos į Žaslius, kur įsijungs į Žalio Velnio grupę, o bolševikams nedirbs, nebus išdavikas. Tik vėliau paaiškėjo, kad Kundrotas buvo palaužtas ir su uždaviniu atsidūrė partizanų gretose, Markulio-Erelio žinioje.
Kundrotas KGB voratinklyje
Kundrotas pasitraukė į Žaslių apylinkę, kur veikė Žalio Velnio-Misiūno partizanai. Jis visada su savimi nešiodavo kunigo sutaną, nes lankydavosi Gegužinės bažnyčioje, kur padėdavo klebonui kunigui Stanislovui Kiškiui. Klebonijoje vykdavo ryšininkų susitikimai su Žalio Velnio partizanais.
Bet 1945 metų vasarą NKVD apsupo vieną Žalio Velnio būrį. Besitraukdami žuvo vadas Piliakalnis ir Žalio Velnio žmona. Kundrotas, bėgdamas iš apsupimo (pagal jo pasakojimą), pakabino sutaną ant šakos, metėsi į šoną ir pabėgo, o sutana buvo suvarpyta kulkomis. Kas galėtų paneigti, kad ten nebuvo sutartas ženklas su KGB?
Po šio įvykio Kundrotas pasitraukė iš Žalio Velnio grupės ir vaizduodamas, kad jo „sužeista“ koja, atsidūrė Pasvalio krašte, mano tėviškėje. KGB žinojo iš Kundroto, kad palaikau ryšius su partizanais. Tai buvo gera proga įsiterpti į to krašto partizaninį judėjimą. Gyvendamas pas mane Kundrotas vaizdavo, kad sužeistas, bet neteko matyti sužeidimo: jis slėpdavo koją. Tėviškėje lankydavosi vietiniai partizanai, mes spausdindavome jiems atsišaukimus. Kundrotas išvykdavo į savo Kaišiadorių kraštą susitikti su partizanų vadovybe ir kartu – gauti nurodymus iš Erelio-Markulio apie tolimesnę išdavikišką veiklą. Ne kartą ir man teko vykti į jo tėviškę Pustakiemio kaime ir įteikti laišką Aldonai, dirbusiai budėtoja Kalgonių geležinkelio sankryžoje.
* * *
Seminarijoje po to jau pradėjo ieškoti Alfonso Svarinsko, kuris nebenakvodavo bendrabutyje, o tik pas pažįstamus ryšininkus. Po kiek laiko jis išvyko į savo kraštą, kur įsijungė į Didžiosios Kovos apygardos B Rinktinę pas Bronių Jokūbonį-Stiklą. Ryšį palaikydavome per seseles, gyvenančias Maironio namuose.
Taip pat turėjome „ryšininką“ šiaučių, gyvenantį netoli Vytauto bažnyčios, Nemuno krantinėje. Jam dauguma seminaristų nešdavo taisyti batus, todėl ten buvo „patikima“ vieta susitikti ar spaudai perduoti. Tik tas šiaučius staiga dingo, ir dirbtuvė užsidarė. Supratome, kad kažkas negero atsitiko.
Ryšys su Alfonsu Svarinsku nutrūko, ir nežinojome, kodėl. Ryšininkė Apolonija Mackelaitė – „Rugiagėlė“, kilusi iš gretimo Kurėnų kaimo, irgi nieko nežinojo, todėl nuvykau į Svarinsko gimtąjį kaimą – Kadrėnus – pas jo Motiną: gal ką nors žino, jei būtų areštuotas. Ji jokių žinių neturėjo. O Didžiosios Kovos apygardos partizanai žinojo, kad 1946 metų pradžioje Svarinskas išvyko su reikalais į Kauną ir dingo. Supratome, kad areštuotas, nes lyg žinotų – eidamas pas šiaučių kai ką paliko seselėms iš Maironio namų, ką jos perdavė man.
Aš dar mokiausi seminarijoje ir veikiau pogrindyje. Užverbavo vieną iš mano draugų, kuris žinojo visus mano darbus. Užverbuotasis atėjo pas mane ir pasakė, kad nevykdysiąs saugumo nurodymų ir dingsiąs iš jų akių. Jis man pasakė:
– Tave suims arba bandys užverbuoti.
Iš pradžių nepatikėjau. Nuėjau į seminarijos raštinę. Sėdi nepažįstamas tipas. Raštinės sekretorius sako:
– Pakviesk Joną Čeponį – žmogus laukia, – ir pažiūrėjo į mane.
Aš viską supratau.
– Gerai, gerai, tuoj pakviesiu, – skubiai nuėjau ir pasiunčiau savo draugą, kad pasakytų, jog Čeponis išvykęs.
Tuokart išvengiau suėmimo, bet jau slapsčiausi, gyvenau pusiau nelegaliai. Paskaitas seminarijoje dar lankydavau. Buvau trečiame kurse. Nebedaug betrūko, kad baigčiau seminariją. Saugumas gi nesiliovė mane ieškojęs. Vieną kartą apsupo visą seminariją. Aš tada slėpiausi Jėzuitų gimnazijoje. Atbėgo mano draugas uždusęs:
– Jonai, tavęs ieško!
Tada aš užlindau Jėzuitų bažnyčioje už vargonų. Per langelį matau, kaip Rotušės aikštėje zuja saugumiečiai. Kai pavojus praėjo, draugai pranešė. Jau nebegalėjau būti Kaune. Išvažiavau prie Ukmergės, kur Svarinskas slapstėsi ir buvo daugiau pažįstamų. Retkarčiais atvažiuodavau į seminariją, išlaikydavau egzaminus. Saugumiečiai, patikrinę klierikų sąrašus, rado, kad aš dar neišbrauktas. Kliuvo tada seminarijos vadovybei. Bijodamas didelių nemalonumų, vicerektorius Rauba paliko seminariją ir pabėgo. Mane tuoj pat išbraukė iš klierikų sąrašų.
Pas partizanus
Kurį laiką apsistojau Biržuose, Ukmergėje, Suvalkijoje. Tuo metu susipažinau su „Tauro“ apygardos vadu Žveju ir kaip reikiant įsitraukiau į pogrindinę veiklą. Jaučiau, kad esu labai reikalingas visam partizaniniam judėjimui. O kai Kaune įsikūrė „Birutės“ rinktinės štabas, aš apsigyvenau Kaune ir įsijungiau į štabo darbą. Čia mūsų buvo apie 30 žmonių grupė. Visi gyvenome atskirai svetimomis pavardėmis ir tik būtinais atvejais susirinkdavome aptarti svarbių reikalų. Mūsų darbas buvo važinėti po kitus štabus, palaikyti ryšius su kitomis rinktinėmis, aprūpinti partizanus ginklais, dokumentais.
Tuo pačiu metu vienas besislapstantis jaunuolis buvo gavęs mūsų padarytus dokumentus, po ko nuėjo registruotis į miliciją kaip atvykęs iš Kauno. Milicijoje paklaustas namo numerio jis sumaišė buto ir namo numerius ir buvo sulaikytas. Turėjo pasakyti, iš ko gavo dokumentus. Taip išaiškėjo mano veikla Biržų-Pasvalio krašte. Todėl nuo tada ten rodytis nebegalėjau.
Pradėjome „mėtyti pėdas“ – keisti gyvenamą vietą. Pasvalyje buvau paieškomas, todėl tėviškėje negalėjau rodytis. Reikėjo išnykti iš Kauno, reikėjo pakeisti pasą.
Jau žinojome apie rengiamus svarbius dokumentus, tarp jų – ir laišką Popiežiui. Šį reikalą buvome aptarę.
Tuo metu lankiausi Kaune, Birutės rinktinėje Tauro apygardoje. 1947 metais žiemą buvo rengiamasi partizanų Juozo Lukšos-Daumanto ir Kazimiero Audronio-Pyplio kelionei į užsienį. Kelionės išlaidoms reikėjo pinigų. Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys įpareigojo mus jų surasti.
Tam reikalui pinigus paėmėme iš Žemės ūkio akademijos kasos. Imant pinigus dalyvavo ir partizanė Marytė Morkvėnaitė. Ji buvo su ginklu sargyboje prie durų ir laukė, kol iš pastato išeis kartu buvęs latvis Abelis Haris, buvęs aviacijos leitenantas. Kartu su mumis operacijoje dalyvavo ne tik Marytė Morkvėnaitė, bet ir Onutė Šalčiūtė. Marytė buvo areštuota, atsidūrė lageryje. Tremtyje Intoje kun. Svarinskas ją sutuokė su Jonu Matukevičiumi.
Už vadovavimą operacijai paimant lėšas Žvejys mane premijavo nemaža premija, už kurią nuvykęs pas kapitono Petro Paltaroko[2] draugus į Rygą ketinau nupirkti rotatorių.
Grįžęs iš Latvijos gal po savaitės buvau areštuotas. Matyt, išdavė, nes per tardymą akistatai atvežė iš Rygos liudininką, kurį Rygoje buvau sutikęs.
Pažįstama vienuolė Veronika Šlektaitė iš Pasvalio šeimininkavo pas kan. prof. Venckų. Ji man pasakė, kad pas juos apgyvendintas rusų karininkas, kuris gali padaryti dokumentus. Tuo metu neturėjau nuotraukos, tai daviau vieno partizano nuo Krekenavos Krikščiūno pavardę. Jauni žmonės gal ir panašūs, o dar su akiniais – tapau paieškomas kaip Krikščiūnas.
Vienuolė Veronika Šlektaitė netrukus dingo, bet prieš tai suspėjo ryšininkei Marytei Morkvėnaitei pranešti, kad tas rusas karininkas staiga išsikraustė. Per tardymą 1948 metais atvedė areštuotą vienuolę Veroniką akistatai – išsiaiškinti, kam ji atidavė pasą? Ji patvirtino, kad seminaristui J. Čeponiui. Tą ir aš patvirtinau, nors tas Krikščiūno pasas buvo reikalingas sužeistam Krekenavos valsčiaus Rupūžėno būrio partizanui, Kriaučiūnui. Jam pasą ir nuvežiau, nes jis norėjo legalizuotis, išeiti iš miško ir dirbti pogrindyje.
Kundroto išdavystė
Kai 1948 metais sausio 27 dieną patekau į pasalą ir sužeistas į galvą buvau atgabentas į Kauno KGB, bintuojant man sužeistą galvą, pulkininkas Rybenko sakė:
– Nu ką, Krikščiūnas, popalsia?
Aš papurčiau galvą, nes mano pase buvo „Čeponis“. Jis trenkė į veidą ir sako:
– Vedyte na pripysku i otsčitaite 50[3].
Apstotas penkių karininkų ir paguldytas ant žemės suskaičiavau „bananų“ smūgius iki 27 ir „užmigau“.
Atsigavau apipiltas šaltu vandeniu. Prieš tai girdėjau kankinamųjų šauksmus. Bandžiau rėkti ir aš, bet pakišo pagalvėlę po veidu ir galvą primynė batu. Tai buvo tik pirmoji „prirašymo“ valanda. Po keliolikos metų dar sapnuodavau tą iškreiptą baisų girto majoro Zvegincovo veidą ir pašokdavau iš lovos. Praėjus daugiau kaip 60 metų tie baisūs sapnai nebesikartoja. Užgijo praeities žaizdos, nebejaučiame jų kraujavimo.
Tardymo metu buvau klausinėjamas apie Svarinsko „darbus“. Paaiškėjo užverbuoto seminaristo Kazimiro Kundroto išdavystės tiek Žalio Velnio grupėje, tiek Biržų rajone, kur jis dirbo Gulbinų mokyklos vedėju.
1945 metų vasaros gale Kundrotas pradėjo dirbti Gulbinų mokyklos vedėju. Kas galėtų paneigti, kad ne KGB pastangomis? Tame krašte veikė aktyvi Alfonso Antanaičio partizanų grupė. Greit Kundrotui pavyko įsigyti jų pasitikėjimą: 1946 metų sausį vieną iš rusiškų diskinių kulkosvaidžių, paliktų žuvusio Pasvalio krašto vado J. Alenčiko-Dragūno bunkeryje, jis su mano broliu Petru nuvežė Antanaičio būrio vyrams. Kaip nepasitikėti!? Antanaitis palaikė ryšį su Kundrotu, nes per jį aš perduodavau spaudą, ginklus bei dokumentus. Gulbinų mokykla buvo gera vieta susitikimams.
Būrio vadui reikėjo laikinai išvykti šeimos reikalais, todėl 1946 metų vasarą padarėme jam dokumentus, ir aš jam juos nuvežiau. Su jais jis ir išvyko. Klausiau – kur. Jis atsakė, kad adresą žino tik mokytojas Kundrotas. Sakė, kad kai susitvarkys, praneš man, nes mane įgaliojo palaikyti ryšį su būriu. Pasirodo, jis išvyko į Alfonso Svarinsko kraštą Ukmergės rajone, kur po kelių dienų buvo suimtas. Grįžęs į Pasvalį, vakare pamačiau, kad nuo Panevėžio link Biržų pravažiavo apie 30 sunkvežimių su kareiviais ir lauko virtuvėmis. Naktį jie apsupo nedidelį Gulbinų mišką, kur buvo apsistoję Antanaičio partizanai, ir rytmetį pradėjo puolimą. Jie žinojo stovyklos vietą, todėl taip apsupo būrį, kad tik vienam partizanui pavyko pabėgti. Žuvo 14 partizanų. Po to ėmė areštuoti Gulbinų krašto žmones.
Kaip dabar matyti iš KGB archyvinių dokumentų, tai buvo mokytojo Kundroto ir jo žmonos Elenos Lapienytės darbas.
Bet mokyklos vedėjas Kundrotas man pranešė, kad KGB „viską“ žino, suimtas būrio vadas visus išduoda ir kad man reikia slėptis.
Vis dėlto įtarimas už partizanų būrio žuvimą krito ant Kundroto. Naujas būrio vadas nutarė patikrinti jo sąžiningumą ir pranešė jam, kad atvyks į „svečius“. Prieš rytą Kundrotas kieme siūlė sargybiniui eiti pailsėti, o jis pabus sargyboje. Taip jiems besiderant su sargybiniu, tas pamatė, kad kareiviai supa mokyklą. Suspėjo perspėti būrį ir pastebėjo, kad Kundrotas bėga tilto kryptimi. Tai jie visi iš paskos bėgdami paspruko, nes į tą pusę rusai nešaudė. Tapo aišku, kad mokytojas surištas su KGB.
Po šio įvykio Kundrotas su žmona atsidūrė Klaipėdoje ir buvo paskirtas vidurinės mokyklos direktoriumi. Kvietė atvažiuoti ir mane.
O partizanams rūpėjo įvykdyti teisingumą už išdavystę. Nuvykau į Klaipėdą norėdamas patikrinti įtarimus, išsiaiškinti kaip draugas. Susitikus jis parodė naują ginklą, kurį davė palaikyti išėmus šovinius.
Bet kai paprašiau šovinių, jis paėmė ginklą. Liko stovėti su ginklu, bet be šovinių. Tada išsitraukiau savo valterį. Jis išbalo. Kaip draugas, neišdrįsau nuspausti gaiduko, dėl ko vėliau gailėjaus.
Per tardymą Klaipėdoje tardytojas majoras, parodęs pistoletą, lyg jis būtų Kundroto, klausė, kodėl atvažiavęs jo nenušoviau, nes šis sakęs, kad tuo reikalu į Klaipėdą ir buvau atvykęs. Prisipažinau, kad buvau susitikęs ir turėjau ginklą rankose, bet pagailėjau kaip draugo!
Tardytojas ir sako:
– O dabar galėtum?
– Taip, – atsakiau.
O jis ir sako:
– Špyga tau, durniau. Mes tokiems „draugams“ gailėdavome šovinių, o palenkę beržus, pririšdavom už kojų ir palikdavom varnom.
Majoras kaip raudonasis partizanas vykdė teroristines NKVD užduotis Vilniaus krašte, Kazėnų miškuose, 1943–1944 metais. Jų grupė netoli Šalčininkų Kazėnų miškuose sudegino gyvus visos Kaniukų gyvenvietės žmones.
Akistatoje Kundrotas pakartojo:
– Kodėl nenušovė – nežinau.
Bet kitą sykį atvežė įsakymą iš Tauro apygardos, kad Kundrotas už išdavystę Biržų krašte turi išpirkti savo kaltę, nušaudamas vieną mokyklos inspektorių, – ką jis su draugu ir padarė, o išaiškėjus, buvo suimtas. Niekas neatvežė tokio įsakymo. Pasirodo, Biržų krašte kaltė už areštus ir žūtį buvo verčiama vadui Antanaičiui, nors tai buvo Kundroto darbas. Tą parodė akistatai su juo iš Biržų krašto atvežti suimtieji.
Kundrotas buvo teistas, bet greitai paleistas – užsitarnavo, nes bendradarbiavo su KGB ir tiek daug buvo išdavęs. Grįžęs apsigyveno apie Vievį.
Dar man į lagerį Kundrotas parašė, kad jis esąs nekaltas, viską esą padarė jo žmona Elena. Ji rašė dienoraštį.
Pasiteisinimui nėra pagrindo, nes žmona daugelio dalykų negalėjo žinoti – nedalyvaudavo susitikimuose.
Taip 1948 metų sausio 27 dieną baigėsi mano Kova. Prasidėjo naujas gyvenimo tarpsnis kalėjimuose, lageriuose. Buvo skaudu, kad tiek mažai ir taip trumpai galėjau prisidėti kovojant už Lietuvą.
Stebuklingomis aplinkybėmis pasisekė išvengti išdavysčių, dėl kurių daugelis Kauno Tauro apygardos Biržulės rinktinės narių buvo jau areštuoti, kiti žuvo.
Prabėgo 10 šalčio-bado metų lageryje, 10 metų tremties ir kartais klausiu savęs, už ką Dievulis dar laiko, globoja? Kada alkanas ir sušalęs šaukei – „O Dieve, nebegaliu!“ , – viltis, tikėjimas ir skola Lietuvai, artimiesiems ir draugams grąžindavo jėgas nepasiduoti, ištverti vardan žuvusiųjų Brolių ir Sesių. Mes jiems skolingi. Jie kaip žvaigždės vedė per gyvenimo kryžkeles į tikslą – Laisvą Lietuvą.
Partizanų laiškas Popiežiui
Laišką į Vakarus su vertimu Popiežiui Pijui XII 1948 metų pradžioje partizanai Juozas Lukša-Skirmantas ir Kazimieras Audronis-Pyplys įteikė Apaštališkojo Sosto delegatui lietuvių reikalams Vokietijoje kan. Feliksui Kapočiui.
Kai mane suėmė, kalėjime buvau kartu su laiško teksto autoriais ir jo vertėjais. Man tardymo metu kagiebistai rodė apdegusį laiško originalą. Kameroje kartu teko būti su lietuvių kalbos mokytoju, vertėju Vincu Bazilevičiumi[4].
Tardymo metu Bazilevičius prisiėmė kaltinimą, kad laiško vertimą į prancūzų kalbą padarė jis. Tardytojai manė, kad jis laišką išvertė ir į anglų kalbą, bet jis nurodė, kad anglų kalbos nemoka. Tada jį vertė išduoti, kas išvertė į anglų kalbą. Norėdami išgauti, kas vertėjas, tardymo metu jį labai mušė – buvo taip sumuštas, kad nebuvo panašus į žmogų. Atsimenu, parveda mane iš tardymo, o kampe guli lyg koks maišas. Prieinu, o ten nukankintas be sąmonės Bazilevičius. Pakėliau, paguldžiau. Po kiek laiko atsigavo.
Įmetė jį į mano kamerą, nes buvome toje pat byloje. Buvo ir trečias – kagiebistų stukačius. Galvojo, kad šnekėsimės, o stukačius sėdi kartu, klauso… Bet buvome atsargūs ir nudavėme, kad esame nepažįstami.
Laiško originalas buvo saugomas Tauro paygardos štabe. V. Selioko prisiminimuose nurodyta, kad Juozui Lukšai-Skirmantui į Kazlų Rūdos miškus laišką atvežė pats Bazilevičius.
1948 metų vasario 1 dieną išdavus agentei VKVD apsupo A. Baltūsį-Žvejį ir du štabo apsaugos partizanus Juozą Balsį-Dobilą ir Praną Žaldarį-Šapalą Gulbiniškių kaime, Motiejaus Baltrušaičio sodyboje. Kai vyko susišaudymas su stribais, partizanai, matyt, mėgino dokumentus sudeginti. Galiausiai Žvejys ir kiti partizanai nusišovė, ir dalis dokumentų išliko nesudegę.
Apdegusiame dokumente buvo matyti, kas pasirašė laišką – buvo nurodyti slapyvardžiai. Tai leido atskleisti pasirašiusiųjų pavardes. 1948 metais visi pasirašiusieji buvo areštuoti. Visi tos bylos dalyviai – Vytautas Kauneckas, Jonas Boruta, Vincas Bazilevičius, Antanas Miškinis, Antanas Kučingis ir kt. – buvo išskirstyti į daugybę lagerių. Su kai kuriais iš jų papuoliau į vieną lagerį Norilske. Tarp jų – su Petru Našlėnu-Kerbeliu, mūsų su monsinjoru Svarinsku bendražygiu nuo seminarijos laikų[5].
Kai sėdėjau lageryje, man apie visus tuos įvykius papasakojo Vincas Bazilevičius ir Vytautas Kauneckas. Žinau, kad į anglų kalbą laišką išvertė Kauneckas[6]. Jis irgi figūravo toje pačioje byloje. Lageryje jam sakydavau:
– Vytautai, sėdi. Bolševikai tave pasodino 25 metams. Patyrei, kokią valdžią išsikovojai.
Lageryje mes su juo dirbome vienoje brigadoje. Jam buvo labai sunku, nes nebuvo pratęs dirbti fizinį darbą. Padėdavome jam.
Lageryje šachtose mes melsdavomės, bet jis nedalyvaudavo. Kartą prieš Kalėdas grįžęs iš šachtos Vytautas sako:
– Žinai, visą naktį buvau šachtoje vienas. Tamsu. Šalta. Pasimeldžiau iš širdies. Kad gera pasidarė. „Tėve mūsų“ sukalbėjau.
Ilgai apie laišką Popiežiui Pijui XII pasaulis negirdėjo. Beveik po dvejų metų, 1950-aisiais, jis buvo išspausdintas Šveicarijos žurnale „Anima“. Tais pačiais metais Vokietijoje didžioji laiško dalis buvo paskelbta leidiniu „Hilferuf aus den Wäldern Litauens“ (Internationales Comité zur Verteidigung der christlichen Kultur, Bonn). Laiškas ar jo ištraukos taip pat buvo paskelbtos italų, prancūzų, amerikiečių spaudoje.
Šis laiškas yra labai svarbus dokumentas. Jo ištrauką kun. Stasys Yla įdėjo į savo parengtą maldyną „Tikiu Dievą“[7]. Monsinjoras A. Svarinskas užsiminė, kad neapsižiūrėjęs laiško tekstą pamiršo įdėti į savo atsiminimus. Jo manymu, Lietuvos žmonėms su šiuo laišku svarbu susipažinti ir šiandien.
1953 metais, po diktatoriaus Stalino mirties, lageriuose pradėjo blaivėtis dangus, nors atseikėjo dar 10 lagerio metų – „už tėvynės išdavystę“. Buvo atseikėta 25 metai lagerio Norilske ir Krasnojarske.
Nežiūrint cenzūros priežiūros, per susirašinėjimą jau pavyko surasti draugus, pažįstamus. Ryšys tarp bendraminčių nenutrūko. Gavau žinių iš Intos, Abezės nuo kun. Alfonso Svarinsko. Džiaugiausi ir didžiavausi, kad praeityje mūsų draugystė buvo tvirta, o idealai bendri.
Tai nenutrūksta ir dabartinėje Lietuvoje. Džiaugėmės Krasnojarske skaitydami pogrindžio leidinį „Tautos Taku“ su kunigo Alfonso Svarinsko vedamaisiais. Leidinys „Žiburėlis Tundroj“ suteikė jėgų sulaukti laisvės. Tuos leidinius atsiųsdavo ryšininkė Marytė Morkvėnaitė-Vilija – Intos kalinė.
2011 metais vėl reikalinga Visagalio palaima, kad neatidrėktų prelato dimisijos pulkininko Alfonso Svarinsko „parakas“ ir būtų perduotas jaunajai kartai, nors jis kai kuriems kolaborantams ir kelia įtarimą. Perdaug lietuviškas! Dieve, jam Šv. Dvasios!
_______________________________________________
[1] Rus. – Žinau aš jus. Daug kam reikia dokumentų. O man reikia pinigų.
[2] Petras Paltarokas buvo geras ir monsinjoro Svarinsko draugas. Jis buvo Lietuvos kariuomenės artilerijos kapitonas, Paryžiaus karo akademijos klausytojas. Okupavus Lietuvą išėjo į partizanus. Suimtas ir nuteistas 25 metams lagerio. Jam lageryje siūlė sutrumpinti kalėjimo laiką, jei jis pasirašytų prisipažindamas savo kaltę ir pasmerkdamas savo pažiūras. Bet jis nepasirašė, o kagiebistams pasakė, kad laisvė yra per brangi, o tokia kaina už ją per pigi: „Už tokią kainą laisvės nepirksiu“. Atkalėjęs visą laikotarpį sugrįžęs į Lietuvą prisiglaudė pas kunigą Alfonsą Igliaukoje. Kurį laiką gyveno klebonijos antrame aukšte. Mirė 1988 metais laidojant jo brolį, irgi tremtinį, prie kapo duobės. Tada Svarinskas kalėjo jau trečią kartą. Petrą Paltaroką laidojant ant karsto uždėjau trispalvę – tada laidotuvės su trispalve buvo dar antitarybinės.
[3] Rus. – Veskite priregistruoti ir atskaičiuokite 50.
[4] Vincas Bazilevičius dirbo Marijampolėje, Kaune. 1945 metais jis įsitraukė į pasipriešinimo okupacijai judėjimą (slapyvardis Taučius), dalyvavo V. Selioko įkurto Informacinio centro veikloje. Nuo 1947 metų jis buvo Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) leidybos skyriaus vedėjas, laikraščio „Laisvės žvalgas“ redaktorius, BDPS prezidiumo narys. Žuvus partizanų vadui Baltūsiui-Žvejui, V. Bazilevičiui kurį laiką teko eiti BDPS prezidiumo pirmininko pareigas. Jis redagavo ir vertė BDPS dokumentus, tarp jų – ir laišką Popiežiui Pijui XII. 1948 m. jis baigė versti O. de Balzako romaną „Tėvas Gorijo“, kuris buvo išleistas po jo įkalinimo nenurodant, kas išvertė. 1948 metais vasario mėnesį NKVD jį suėmė, o liepos mėnesį nuteisė. 1957 metais Vincas Bazilevičius sugrįžo į Lietuvą.
[5] Petras Našlėnas 1938 m. baigė Ukmergės gimnaziją. Atlikdamas karo tarnybą užsitarnavo karininko laipsnį. Po to baigė mokytojo kursus ir trejus metus dirbo pradžios mokyklos mokytoju. 1942 m. įstojo į Žemės ūkio akademiją, trečiame kurse įsitraukė į rezistencinę veiklą. Kun. Eduardo Simaškos paskatintas įstojo į Kunigų seminariją, bet po dvejų metų kartu su A. Svarinsku ir J. Čeponiu buvo iš jos pašalintas. Grįžo į Žemės ūkio akademiją. Tačiau paskutiniame kurse už ryšius su partizanais buvo suimtas, nuteistas ir aštuoneriems metams įkalintas. Į lagerį jis buvo išvežtas 1948 metais viename vagone kartu su kitais Kauno inteligentais (inžinieriumi Jonu Boruta (Telšių vyskupo Jono Borutos tėvu), inžinieriumi Vincu Selioku, kunigu Mykolu Buožiu). 1956 metais grįžęs iš tremties prisistatė seminarijos rektoriui kun. kan. K. Žitkui. 1957 metais seminarijos vadovybė priėmė jį į antrąjį kursą, tačiau jis studijavo tik pusantrų metų. Po Budapešto įvykių Kaunas buvo paskelbtas režiminiu miestu, ir visi, laikomi politiškai nepatikimais, turėjo jį apleisti. Užkliuvo ir klierikas Petras. Saugumas mėgino jį užverbuoti, tačiau, kai jis griežtai atsisakė bendradarbiauti, jam uždraudė gyventi ne tik Kaune, bet ir Kauno rajone. Tuometinis Kauno vyskupijos valdytojas kan. J. Stankevičius leido Našlėnui apsigyventi Kulautuvoje, kur altarista darbavosi Alfonsas Svarinskas. Petras įsidarbino zakristijonu ir seminarijos dėstytojų nurodymu privačiai toliau studijavo seminarijoje. Baigęs ją, 1961 metais, per kun. Zigmą Neciunską užmezgė ryšius su tremtiniu vyskupu V. Sladkevičiumi, ir šis Lentvaryje, kun. V. Aliulio bute, slapta suteikė Petrui Našlėnui diakonato, o 1961 metų rugpjūčio 2 dieną Onuškio klebono kun. Vaclovo Aleksandravičiaus bute slapta – kunigystės šventimus. Kun. P. Našlėnas 25 metus veikė kaip kunigas pogrindininkas, daug padėdavo pavaduodamas kunigus A. Svarinską, S. Tamkevičių, J. Zdebskį.
[6] Vytautas Kauneckas gyveno Kulautuvoj. Jis mokėjo prancūzų, anglų, vokiečių kalbas. Lageryje jis mus jų mokė. Kauneckas lageryje juokaudavo: „Mano draugas buvo komunistas J. Paleckis“, nes Nepriklausomoje Lietuvoje 1926 metais jis buvo teistas dvejiems metams kalėjimo už komunistinę veiklą. Tada Kaunecką uždarė į Raseinių kalėjimą. Iš čia jis pabėgo ir per Rytprūsius pasiekė Vokietiją, kur studijavo ekonomiką Berlyno universitete. 1933 metais, atėjus į valdžią Hitleriui, jis išvyko į Paryžių, kur studijavo Paryžiaus universitete. Kauneckas buvo prieškario socialdemokratas. Į Lietuvą jis grįžo 1940 metais. Valdant tautininkams vėl buvo trumpam suimtas. 1948 metais NKVD jį areštavo už ryšius su pogrindžiu ir nuteisė dešimčiai metų. Per kalinių sukilimą 1953 metais Norilsko stovykloje jis buvo sužeistas, porą metų gydėsi kalėjimo ligoninėje ir iš ten buvo paleistas. Vytautas Kauneckas išvertė daug knygų – buvo žymus vertėjas. Jis išvertė ir A. De Sent Egziuperi „Mažąjį princą“. Grįžęs iš lagerio 1959 metais aplankiau savo draugus Vytautą Kaunecką, Vincą Bazilevičių ir kitus, kurie buvo grįžę kiek anksčiau. Vytautas ir Vincas nesulaukė Nepriklausomybės. Vytautas mirė susitaikęs su Viešpačiu.
[7] Tikiu Dievą. Čikaga: „Draugo“ spaustuvė, 1964. P. 629–630.