1955 m. gruodžio 15 d. Biržai –
2021 m. vasario 4 d. Vilnius
Dalydamiesi liūdna žinia – mirė profesorė Jūratė Baranova-Rubavičienė, humanitarinių mokslų daktarė, filosofė, eseistė, literatūros kritikė, vadovėlių autorė – nuoširdžius užuojautos žodžius skiriame jos artimiesiems, draugams ir mokiniams – visiems, pajutusiems netekties skausmą.
Šv. Mišios už a. a. Jūratę Baranovą bus aukojamos Bernardinų bažnyčioje šį sekmadienį, 10.30 val.
Mišios transliuojamos per bažnyčios FB ir youtube kanale (ČIA).
Jūsų dėmesiui – keli Jūratės Baranovos pasidalijimai:
… apie Mokytoją: „Likimas vieną dieną juk užriša dovanų maišą“
„Šiandien lygiai metai kaip Arvydas Šliogeris mus paliko. Toks sutapimas – vakar vienas iš studentų, „tiksliukų“, bendrauniversitetiniame filosofijos kurse pristatymui buvo pasirinkęs Šliogerį. „Tai mano mokytojas“, sakau ir staiga pajuntu, kad drėksta akys. Gerai, kad dirbame per distanciją – nesimato.
1976-ieji metai. Studijuojame Vilniaus universitete psichologiją su filosofine specializacija. Praėjo antikos filosofija, viduramžių. Kiek nuobodoka. Tarsi norėtųsi sprukti pas grynuosius psichologus. Trečiame kurse paskelbtas Søreno Kierkegaard’o seminaras. Ateinu į auditoriją – mūsų nedaug, penki „specializantai“. Sėdi Arvydas Šliogeris ir, nekreipdamas į mus dėmesio, skaito tekstą. Ant jau panaudoto popieriaus – kita lapo pusė kažkada prirašyta ir perbraukta. Sėdžiu, klausausi ir staiga ištinka tai, ką Šliogeris pavadintų Esmo žaibu. Netikėtai supranti – filosofija, pasirodo, gali būti labai įdomi, užburianti, viliojanti, vedanti paskui save, tačiau skaidri ir aštri lyg kristalas. Į ją galima susibraižyti smegenis, tačiau jos nebegalima apeiti, palikti, pamesti, nepastebėti. Tai nebuvo susitikimas su daiktu kaip išslystančios Tikrovės prieiga, kaip sakytų Šliogeris. Veikiau Kanto nusakyta didingumo pajauta: susitikimas su tuo, kas pranoksta kasdienybės ribas.
Protestavau. Piktinausi, kad neteisingai vertina Nietzschę. Kažką ironiškai kliedėjau apie profesoriui atsitiktinai išsprūdusius „kvarkus“. Jokio įsižeidimo, jokios kovos. Vyriškai, elegantiškai, tarsi netyčia užklausia: „Nesuprantu, ko tu supykai dėl tų kvarkų?“ Gilinausi. „Niekį ir Esmą“ skaičiau kaip unikalaus dvasinio intensyvumo dokumentą. Jis buvo parašytas per tris šimtus dienų ir aprėpė ne tik mąstymo įvykius, bet ir kraštutines filosofo sąmonės patirtis. „Knyga atsirado netikėtai, po dvejų metų, ją parašiusio žmogaus praleistų pragare ir kartais prarasdavusio viltį, net viltį gyventi“ (p. 9), – ramiai ir oriai konstatuoja autorius pratarmėje, priimdamas savo parašytą knygą kaip likimo ar Senojo šeimininko dar vieną atsiųstą dovaną, pridurdamas, kad, ko gero, tai jau paskutinė. Nes per daug jau buvo skirta tų dovanų. Per daug prirašyta knygų, visko patirta, išgyventa, visko per daug. Likimas vieną dieną juk užriša dovanų maišą.“
ir mokytojus: Ką apie mus liudija jaunų žmonių (ne)laimingumas?
Keliais sakiniais apie 65 kūrybinių ieškojimų ir atradimų metus:
1978 metais Vilniaus universitete baigusi psichologiją-filosofiją, Jūratė Baranova parengė ir 1986 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Pragmatistinė Viljamo Džeimso tiesos koncepcija“.
Nuo 1984 m. – Lietuvos edukologijos universiteto dėstytoja, nuo 2017 m. – Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorė. Dėstė moralės filosofiją, filosofinę antropologiją, postmoderniąją filosofiją.
Parašė ir išleido monografijas „XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu“ (2004), „Filosofija ir literatūra: Priešpriešos, paralelės, sankirtos“ (2006), „Nietzsche ir postmodernizmas“ (2007), „Kinas ir filosofija“ (su kitais, 2013), „Jurgos Ivanauskaitės fenomenas: tarp siurrealizmo ir egzistencializmo“ (2014), „Ritmas ir refrenas: tarp filosofijos ir meno“ („Rhythm and Refrain: In Between Philosophy and Arts su kitais“, 2016), mokslo studiją „Tarp vaizdinės ir literatūrinės kūrybos: Tarkovskis ir Ivanauskaitė“ („Between Visual and Literary Creation: Tarkovsky and Ivanauskaitė“ 2015), filosofinę knygą „Saĝo kiel terapio = Išmintis kaip terapija“ (2008).
Parengė filosofijos ir etikos vadovėlių aukštosioms mokykloms: „Politinė filosofija“ (1995), „Istorijos filosofija“ (2000), „Etika: filosofija kaip praktika“ (2002).
Už vadovėlį mokykloms „Filosofinės etikos chrestomatija XI–XII kl.“ 2000 m. apdovanota pirmąja Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos vadovėlių konkurso premija. 2004 m. jai skirta analogiška premija premija už vadovėlį aukštosioms mokykloms „Istorijos filosofija“.
Išleido du eseistikos rinkinius: „Meditacijos: tekstai ir vaizdai“ (2005) ir „Baimė nuskęsti“ (2014).
Nuo 2014 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narė.
Kultūros žurnaluose („Kultūros barai“, „Dailė“, „Metai“, „Naujoji Romuva“) ir savaitraščiuose („Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“, „Nemunas“) paskelbė filosofinių, literatūros kritikos straipsnių, prozos kūrinių (pasirašydavo ir literatūriniu slapyvardžiu Ana Audicka).
Buvo žurnalų „Problemos“, „Istorija“, „Athena“ redaktorių kolegijos narė.