Šiandien, eidamas 76 metus, po sunkios ligos mirė kunigas Algimantas Keina.
1991 metų sausis: kunigas Algimantas Keina per parlamento langą kreipiasi į laisvės gynėjus.
Lietuva neteko žmogaus, kuris pačių tamsiausių tėvynės negandų metais išdrįso savo gyvenimu ir žodžiu liudyti tiesą, stiprindamas tikėjimą ir teikdamas viltį kovojantiems, kenčiantiems, pavargusiems, abejojantiems.
Algimantas Keina gimė 1937 metų vasario 21 dieną Moliakalnio kaime (Daugėliškio valsčiuje, Ignalinos rajone). Septynis vaikus auginusioje neturtingoje Marcelės ir Vytauto Keinų šeimoje buvo jaunėlis. Su meile ir pagarba visą gyvenimą atsiminė tėvus – paprastus kaimo žmones, skiepijusius savo vaikams tikėjimą, tiesos troškimą, darbštumą.
„Kad būtume apauti ir aprengti, mama daug ir sunkai dirbo. Pasėtus linus reikėjo nurauti, juos išminti, suverpti, išbalinti, išausti ir pasiūti. Nebuvo jokių chemikalų, todėl iš pelenų darydavo vadinamąjį šarmą ir su juo plaudavo skalbinius, kad būtų baltesni. Skalbinius perplaudavo eketėje. Mamos nemačiau besiilsinčios: čia ruošia valgyti, čia sėdi audimo staklėse. Aš einu miegoti, o ji iki vidurnakčio verpia… Tėvui buvo svarbu, kad turėtume šiltą pastogę, jaustumės saugiai ir būtume pavalgę. Jis negėrė, buvo labai rūpestingas. Kadangi mūsų žemės buvo mažai, tai įdirbdavo našlių sklypus. Rudenį gautą pelną dalydavosi pusiau. Ką rasdavome padėta ant stalo, viskas būdavo skanu. Mes, vaikai, nuo mažens buvome pratinami prie darbo. Augome septyniese, tarp jų aš buvau jauniausias, tačiau aštuonias vasaras turėjau ganyti gyvulius. Ne iš knygų ar kitų pasakojimų žinau, kokia piemens dalia“, – apie savo vaikystę viename iš nedaugelio interviu pasakojo kunigas A. Keina.
Jo tėvų šeima buvo viena iš tų Lietuvos šeimų, kurios užėjus sovietmečiui ir prievartinei ateizacijai išlaikė tikėjimą ir lietuvybę. Į vaiko atmintį įsirėžė giesmės, kurias tėvas giedodavo vakarais namuose dirbdamas darbus, rožinis, jo giedotas su broliu, Algimanto dėde, gegužinės pamaldos, vykdavusios kitame jų kaimiškos gryčios gale, susikaupę žmonių veidai ir vežimai, vienas po kito žiemos metu važiuojantys į bažnyčią… Naujojo Daugėliškio bažnyčioje, kurią lankė šeima, šv. Mišias aukodavo kunigas Julijonas Steponavičius – būsimasis vyskupas tremtinys ir arkivyskupas. Mažasis Algimantas jam patarnaudavo per šv. Mišias.
„Mokykloje neryšėjau pionieriško kaklaraiščio, nebuvau komjaunuolis. Aš gyvenau tėvų dvasia“, – sakė A. Keina.
Baigęs vidurinę, jis įstojo į Kauno kunigų seminariją, o 1962 metų balandžio 18 dieną buvo įšventintas į kunigus. Iš pradžių trumpai tarnavo vikaru Naujojoje Vilnioje, vėliau Rieškutėnų (Švenčionių rajone) ir Paringio (Ignalinos rajone) parapijų klebonu. Jau Rieškutėnuose pirmą kartą susidūrė su KGB – į kitą parapiją buvo perkeltas už tai, kad rengė vaikus Sutvirtinimo sakramentui.
Vienas gražiausių savo gyvenimo akimirkų sakėsi patyręs tarnaudamas Valkininkų parapijoje, kuriai atidavė 23 gyvenimo metus (nuo 1967 iki 1991 metų). Padedamas parapijiečių – „dzūkus prisimenu kaip itin garbingus žmones“ – suremontavo ir restauravo Valkininkų bažnyčią. Už tai sovietai jam bandė sukurpti baudžiamąją bylą – „tyrė“, kaip Daugpilyje įsigijo skardos bažnyčios stogui. Bet žmonės neišdavė.
Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos bendradarbiai (iš kairės): kunigas Alfonsas Svarinskas, kanauninkas Vytautas Vaičiūnas, kunigas Algimantas Keina.
Kai 1972-iais pogrindyje pradėta leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, kunigas A. Keina tapo vienu aktyvių jos bendradarbių – rinko medžiagą KGB persekiojamam leidiniui ir jį platino. Ieškant „įkalčių“, jo namuose ne kartą darytos kratos.
Kai 1983-iais KGB suėmė kunigus Alfonsą Svarinską ir Sigitą Tamkevičių, jis įsitraukė ir į Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto veiklą. Dėl to buvo ne kartą tardytas. Beveik kas savaitę jį kvietė į KGB, rajono vykdomąjį komitetą ar pas vadinamąjį „religijos reikalų įgaliotinį“. Bandė verbuoti žadėdami gerą parapiją ir aukštesnes pareigas. Kai nepasisekė, ėmė grasinti neišleisią iš kalėjimo.
1979 m. rugsėjo 18 d., Astravas (Baltarusija). Lietuvių disidentų būrelis po Angelės Ramanauskaitės, kuriai KGB buvo iškėlusi bylą už vaikų rengimą Pirmajai Komunijai, teismo. Iš dešinės: 1986 m. vasario 5 d. KGB nužudytas kunigas Juozas Zdebskis, greta jo kunigas Algimantas Keina, KGB persekiotas ir sunkvežimiu suvažinėtas kunigas Bronius Laurinavičius, centre su gėlėmis – bylą laimėjusi Angelė Ramanauskaitė, prie grotų iš kairės monsinjoras Alfonsas Svarinskas, viduryje kunigas Julius Sasnauskas. Iš aidas.lt
Kaip vienas stebuklų, kurie tais tamsiais laikais paliudijo žmonių dvasios stiprybę, šiandien atrodo tai, kad Valkininkų žmonės stojo ginti KGB persekiojamo kunigo. „Sykį jų grupė įsiveržė mane tardant. Išėjo į priekį kailiniuotas vyras ir išrėžė: „Tai ką, grįžo Stalino laikai?“. Netrukus buvau laisvas“, – jau nepriklausomoje Lietuvoje prisiminė kunigas A. Keina.
Jis buvo vienas artimiausių Vilniuje KGB nužudyto kunigo Broniaus Laurinavičiaus bendražygių ir draugų. Būtent jam nujausdamas susidorojimą kun. Br. Laurinavičius paliko savo dvasinį ir materialinį testamentą.
Laisvės priešaušryje kunigas A. Keina tapo aktyviu Sąjūdžio žmogumi. Lemtingomis 1991-ųjų sausio dienomis ir kruviną Sausio 13-osios naktį jis buvo parlamente stiprindamas jo gynėjų dvasią. Istorijai liko filmuoti kadrai: kunigas Algimantas su mikrofonu rankoje per parlamento langą kviečia žmones, iš visos Lietuvos suvažiavusius ginti laisvės, maldai…
Jis paliko mums ir didžiulį savo filmuotų kadrų archyvą. Fotografuoti išmoko sovietų kariuomenėje, į kurią buvo pašauktas iš Kauno kunigų seminarijos. Tame pačiame dalinyje tarnavęs bendrakursis klierikas Sigitas Tamkevičius – dabartinis Kauno arkivyskupas – parodė, kaip naudotis fotoaparatu „Zenit“ ir daryti nuotraukas. Grįžęs į Lietuvą, už vieno kunigo paaukotus pinigus įsigijo vaizdo kamerą.
„Stengiausi įamžinti aktualius gyvenimo įvykius, kad tai liktų ateičiai. Aišku, tai buvo mėgėjiškas darbas. Tačiau išliks kadrai, kurių niekas negalėtų pakartoti. Esu įsitikinęs, kad tai būtina daryti. Turiu sukaupęs per 300 kasečių, kurių trukmė – daugiau nei 1000 valandų“, – prieš kelis metus sakė kunigas Algimantas Keina. Jo archyve yra ir nemažai unikalių kadrų. Net ir sunkiai sirgdamas, jis dirbo tvarkydamas ir montuodamas savo filmus, kuriuose įamžino ne vieno Lietuvos partizano portretą.
Kunigas Algimantas Keina skaudžiai pergyveno neteisybę, kurią matė laisvę nuo okupanto išsikovojusioje Tėvynėje.
„Tikėjau, jog išsikovojus laisvę Lietuvoje gyvensime kaip broliai. Tačiau išėjo vos ne atvirkščiai. Šiandien gudresnį vaizduoja tas, kuris yra pertekęs turtais, bet neturi pakankamai proto ir išsilavinimo. Valdžioje matai tų pačių, tarnavusių ir prie sovietų, tik pakeitusių kailį, veidus. Šalyje klesti korupcija, apgaulė ir veidmainystė. Televizijos ekranas užkimštas žudyti skatinančiais filmais. Yra tikimybė, kad Lietuva gali atsidurti prie tautos išnykimo bedugnės: joje dabar daugiau miršta nei gimsta“, – su skausmu kalbėjo kunigas Algimantas Keina.
Ir laisvoje Lietuvoje jis kovojo už Tiesą, visada stojo silpnesniojo pusėn palaikydamas ir stiprindamas viltį, kad Tėvynėje galima sukurti oresnį gyvenimą. Jo parašai lieka ant daugelio kreipimųsi, adresuotų valdžios institucijoms ar Bažnyčios vadovams.
Matėme jį, jau sunkiai sergantį, ir taikiame mitinge „Už Teisingumą“ prie Parlamento 2012-ųjų pavasarį. Jis kalbėjo mums, stovintiems toje pačioje aikštėje, kaip ir prieš 22 metus.
Algimantas Keina su videokamera.
Jis visada buvo ten, kur reikia apginti ir saugoti Tėvynę, Tiesą, Tikėjimą.
Garbinga tauta, kuriai gimsta toks Sūnus. Dievo malonė ir palaiminimas, kai jai padovanojamas toks Kunigas.
Bendražygiai, bičiuliai – Jo žodžio ir gyvenimo įkvėpti
Vilniaus arkivyskupijos informacija:
Su a.a. kun. Algimantu Keina atsisveikinti galima Vilniaus šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, kur jis pašarvotas.
Čia sausio 18 d., penktadienį, 10 val. bus aukojamos Šv. Mišios, o po jų, velionio nurodymu, palaikai bus nugabenti ir palaidoti gimtosios Naujojo Daugėliškio bažnyčios šventoriuje.
Naujajame Daugėliškyje Šv. Mišios ir laidotuvės vyks 13.30 val.