In memoriam: Romualdas Ozolas (papildyta)

1939 m. sausio 31 d. – 2015 m. balandžio 6 d.

Antrąją Velykų dieną mirė filosofas ir politikas, vienas Sąjūdžio lyderių, savaitraščio „Atgimimas“ steigėjas ir redaktorius, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, atkurtos Lietuvos Respublikos pirmosios Vyriausybės vicepremjeras Romualdas Ozolas.

Atsisveikinimas su Velioniu Mokslų akademijos salėje (Gedimino pr. 3, Vilnius) balandžio 8 d., trečiadienį, nuo 12 iki 21 val., balandžio 9 d., ketvirtadienį, – nuo 9 val. Urna išnešama 14 val.

Velionis bus palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.

* * *

Pagerbdami šviesų Romualdo Ozolo atminimą siūlome prisiminti jo kalbą, pasakytą 1988 m. spalio 22–23 Vilniuje vykusiame Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime.

Romualdas Ozolas. Kelio atgal nėra!

1988 spalio 22, Vilnius

Garbusis Suvažiavime!

Šiandien Lietuvoje – revoliucija. Atgimimo revoliucija. Dar nežinia, kaip ją pavadins. Visiškai aišku, kad ji pradeda naujausią mūsų istoriją – iš stalininio socializmo išsivadavusios Lietuvos istoriją. (Plojimai)

Svaiginančių šios vasaros laisvėjimo žygių užburti mes jau matome savo ateities triumfo arkas. Mūsų atgimimas – vienintelė mūsų viltis, kad mes, nešini savo vėliavomis, tikrai pro jas įžengsime. Kad ir ne visi iš šiandien čia esančių, kad ir ne tokie jauni ir stiprūs – įžengsime atgimę.

Lietuvos atgimimas – ne tiktai mūsų likimas. Ir ne tik mūsų kaimynų – Latvijos, Estijos, Gudijos, Rusijos. Tai ir Europos likimas. Netgi pasaulio. Šiandien jau puikiausiai suprantame – kur negaluoja žmogus, ten negaluoja tauta, kur negaluoja tauta, ten negaluoja pasaulis.

Pasaulis šiandien dar pasibaisėtinai serga. O labiausiai – ta jo šeštoji dalis, kuri, apsiginklavusi marksizmu, paskutine didžiąja Europos proto sukonstruota socialine teorija, Žemėje pabandė sukurti idealų gyvenimą. Pati svarbiausia išvada, kurią pasaulis įsisąmonina baigdamas šį ilgai trukusį eksperimentą, bus, matyt, tokia: žmogus negali būti Dievas ir bet kuri jo pretenzija į dieviškumą tampa nežmoniškumu. Žmogus turi vėl išmokti gyventi ne tiktai sau – štai kur ta didžioji mūsų ateities kančia ir viltis.

Ne tiktai sau – sau ir kitam žmogui. Būtent žmogui, o ne administratoriui, būtent žmogui, o ne chimerai. Kiekvienas žmogus yra didesnis už didžiausią imperiją.

Ypatingas yra Lietuvos, vienos tragiškiausių Europos tautų, likimas. Jeigu visų amžių Lietuvos genocido kiekvieną auką, kaip dabar siūlo žmonės, pažymėtume nors ir nedideliu mūsų laukų akmenėliu, ar galime įsivaizduoti, kokią piramidę kas rytą apšviestų tekanti saulė? Kaip jos šešėlyje išsaugotume savo dvasios šviesą, savo valios ir proto santarvę? O tiktai dvasios giedroj galime tikėtis įžvelgti neiškraipytus tikrovės kontūrus, tiktai iš valios ir proto santarvės galima iškelti svarbiausius kiekvienos tautos savitaigos pradus: kultūrą, valstybę, politiką. Kad ir kokią kraupią piramidę nešiotume savo širdyse, mes privalome rasti jėgų nesulinkti nuo jos svorio ir eiti. Tiktai tada visa, kas buvo, įgis savo vienareikšmę prasmę – Lietuva privalo būti, Lietuva yra. (Plojimai) Yra kartu su kitomis pasaulio tautomis ir valstybėmis, kaip pilnateisis pasaulio tautų bendrijos narys, kartu su visomis spręsdama savo ir pasaulio reikalus.

Mes šiandien dar ne visai ir netiksliai žinome savo per pastarąjį pusamžį patirtus nuostolius: ginčijamės, kiek su naikinta upių ir upelių, ežerų, kiek eroduota dirvų, nusiaubta kultūros paminklų, mūsų kalbos turtų. Aišku viena – mes buvome beatsidurią ant katastrofos ribos. Nemunas miręs, Kuršių marios dūsta, žemdirbystė antiekologiška, maisto produktai netikę, architektūra dehumanizuota, kalba sudarkyta, tauta artėja prie absoliutaus mutageniškumo zonos.

Kokia dramatiška yra mūsų padėtis, rodo tas faktas, kad savo katastrofišką būklę mes turime laikyti laimėjimu – juk dar visai neseniai atkakliai tebesuokta, jog viskas gražu ir gera mūsų brangioj Lietuvoj. Ne mažiau kraupus ir antras mūsų laimėjimas – pripažinimas, kad neturim Lietuvos kūrimo strategijos.

Šiandien tokios strategijos metmenys jau yra – tai Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio bendroji programa. (Plojimai)

Šiandien gerai žinome, ką ir kaip privalom daryti atkurdami Lietuvos žmogų, atkurdami Lietuvos kultūrą, atkurdami Lietuvos gamtą – tą nuostabią triadą, kuri padaro kiekvieną tautą įmanomą tik tada, kai visi šitos triados nariai pilnaverčiai. Atkurti žmogų – tai visų pirma atkurti jo dorą, valią ir protą. Atkurti kultūrą – tai atkurti istorijos, tiesos ir tikėjimo siekius. Atkurti gamtą – tai pripažinti jos unikalumą, gerbti ją ir sutramdyti savo vartotojiškas pretenzijas jai.

Mūsų santykis su savo atsinaujinimu dar ganėtinai abstraktus. Bet jis tikras. Tikras ir mūsų ateities filosofijos, ir mūsų ateities politikos lygiu. Ir tai yra trečias didysis mūsų nūdienos laimėjimas. Laiduojantis daug naujų tikrų darbų.

Kaip į visus šiuos mūsų savivokos ir savitaigos pokyčius žiūri Lietuvos visuomenė? Nesuklysiu pasakęs: šiandien jie laikomi mūsų ateities pradžia. Tiesa, yra Lietuvoje žmonių, kurie ima sirgti vis stipresne nerūpestingos praeities nostalgija. Yra žmonių, kurie dabarties bijo dėl to, kad nieko nesupranta. Yra atkaklių idėjinių priešininkų. Užtat įtemptą atmosferą visiems mums būtina laikyti neišvengiama. Revoliucija negali būti lengva, netgi tokia kaip mūsų – Michailo Gorbačiovo, TSKP CK pradėtoji – dvasinė ir intelektualinė revoliucija.

Kaip į visa tai žiūri Lietuvos Komunistų partija, jos vadovybė? Netikęs buvo ne vienas jos žingsnis, sprendimas. Sunki yra atgaila. Kitas nė nebenori vėl būti žmogumi. Ir vis dėlto pokyčiai partijoj vyksta. Tai yra vienintelė galimybė jai kuo rečiau pasijusti vieniša. Šiandien tam turime vilčių daugiau negu bet kada iki šiol. (Plojimai.)

Mes atėjome į savo Steigiamąjį suvažiavimą, galima sakyti, nenusipurtę kelio dulkių. Užtat susirinkome visi iki vieno tą kelią pradėję – ir veteranai, ir jaunieji.

Šis mūsų Suvažiavimas – irgi ne šventė, o darbo forumas, svarbiausių idėjų, kuriomis vadovausimės porą metų, kolektyvinis aptarimas: greitas, dalykiškas, rimtas. Visa, kas trukdo sužibėti čia mūsų proto šviesai, paliksime nuošaly. Kiekvieną, kad ir nedidelę idėją kaupsim čia šiandien į mūsų išminties piramidę.

Kas kuo amžinas. Mes būkim amžini savo dvasios jėga.

Kelio atgal nėra! O į priekį, į savarankiškumą – jis be pabaigos! (Plojimų audra. Visi atsistoja)

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
34 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
34
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top