In memoriam Romualdui Granauskui: Užbrėžta juoda linija

Liudvikas Jakimavičius | „7 meno dienos“

Būna, kai žinia apie artimesnio ar tolimesnio žmogaus mirtį tave užklumpa tarytum perkūnas iš giedro dangaus. Stovi sutrikęs, priblokštas ir suglumęs, nes su kiekvienu išėjusiu užsiskliaudžia didesnis ar mažesnis pasaulis. Dabartinė mūsų literatūra (poezija) tokį didįjį šoką patyrė staiga netekusi Sigito Gedos ir antru smūgiu – Marcelijaus Martinaičio. Prozos girią giltinė pradėjo genėti nuo Antano Ramono ir Jurgio Kunčino. Po to šniojo plikuoju būdu nesirinkdama nei medžio rūšies, nei amžiaus. Pagaliau šią savaitę „miško kirtimo“ ciklą užbaigė Romualdu Granausku. Romualdo netektis jau nėra mums kokia nors netikėta staigmena. Po Juozo Apučio mirties Granauskas kirtavietės plynėje buvo palikęs stovėti vienas tos rūšies medis, nuo vėjų beveik nepridengtas pomiškio. Jis puikiai suprato tą savo – „paskutiniojo“ likusio – padėtį. Apie tai juk ir „Gyvenimas po klevu“, ir „Peteliškė ant lūpų“, ir visa kita, apie ką mums rašytojas pasakojo. Apie epochos pabaigą.

Banalu būtų kalbėti apie rašytojo pasaulėjautos tragizmą, apie jo personažų nesugebėjimą prisitaikyti prie staigių istorinių lūžių, pasiutusio laiko tempo ir neatpažįstamai besikeičiančios tikrovės. Šia prasme kiekvienas gilus rašytojas yra savotiškai tragiškas, ypač tas, kuris savo pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą grindžia ne naujų laiko vėjų naujadarais, o vertybėmis, ataidinčiomis iš istorijos, kultūros ir žmogaus vietos bei atsakomybės suvokimo.

Romualdas Granauskas prie tų mūsų laiko naujovių nesistengė nei derintis, nei su jomis taikstytis. Šiandienos tikrovė jam atrodė visiškai priešiška, atgrasi jo vaizdinių pasauliui, atsineštam iš vaikystės, tegul ir iš brutalių sovietinių laikų, kur padorus žmogus vis dėlto iš paskutiniųjų stengėsi gyventi nesumeluotą gyvenimą. Jo laikysena buvo kieta, žemaitiška, suvereni ir nepakrutinama. Galėtum sakyti, kad šių dienų tikrovėje su savo pasaulio matymu jis buvo tikrų tikriausias anachronizmas ir nepritapėlis.

Nepasakyčiau, kad Romas buvo koks nors į save įsistebeilijęs užsisklendęs savyje atsiskyrėlis. Priešingai, kartais atrodydavo, kad jis ieško ryšių ir kontaktų ne tik su kolegomis amžininkais, bet ir su jaunesnės kartos rašančiais žmonėmis. Siauresniam ratui rašytojų gerai žinomas žanras – Romo telefoniniai pokalbiai. Ilgiausi tikriausiai būdavo su Sigitu Geda. Sigitas yra sakęs, kad trukdavo ištisais pusdieniais. Gaila, kad niekas tų pokalbių neužrašė, bet iš jų tikrai būtų išėjęs galingas ir be galo vertingas paraliteratūrinis masyvas – patys tikriausi literatūros, kultūros ir politikos „laiko ženklai“. Abu buvo kieti ir aštrūs, žodžio kišenėje neieškodavo. Matyt, ir ne juokai susikirsdavo. Tuomet Romas, tikriausiai pasiimdavo Rašytojų Sąjungos telefonų knygelę ir susirasdavo kitą pašnekovą. Galiu klysti, bet, man atrodo, tokie buvo Valdemaras Kukulas ir Valentinas Sventickas. Buvau ir aš epizodiškai patekęs į tą sąrašą, bet apie ką šnekėjomės, negalėčiau dabar greitomis atkurti.

Gal prieš dvidešimt metų, kai Romualdas Granauskas už apysaką „Gyvenimas po klevu“ buvo apdovanotas pirmąja Antano Vaičiulaičio premija, padažnėjo ir rašytojo maršrutai iki Rašytojų Sąjungos. Tuomet buvo „Suokalbio“ aukso amžius, ir toje irštvoje dar mezgėsi gana įdomūs siužetai ir savotiškai spalvingi „disputai“ apie gyvenimą ir literatūrą. Kur buvęs, kur nebuvęs, žiūrėk, apsuptas jaunesnės generacijos rašytojų, prie staliuko su nuolatiniais savo palydovais – lazda ir pypke prisėsdavo padiskutuoti ir Romas. Jo įdėmiai klausydavo, o jis visados turėjo ką papasakoti. Jautei, kad jis tokio netarpiško, gyvo bendravimo buvo išsiilgęs. Jau tuomet jis išmintingai kalbėjo apie savo rūkymą, sveikatą ir mirtį. Visados su tik jam būdinga kieta žemaitiška ironija. Į savo ligas, kaip ir į mirtį, sakytum, jis žiūrėjo su derama pagarba, nesipiktindamas ir nekeikdamas to, ko nedera keikti. Kalbėdavomės su juo apie žvejybą ir apie staliaus darbus. Tuomet savo sodyboje aš restauravau seną spintą, ir atradome daug bendros šnekos, kaip suleisti kampus, faneruoti plokštumas. Staliavimas buvo jo aistra. Kaip supratau, tuomet Romas dar nebuvo padėjęs į stalčių kalto ir obliaus. Sodyboje kaip tik buvau nupjovęs seną, didelę mirštančią kriaušę. Tasai sako: „Puikus medis baldų apdailai. Atvežk man.“ Pasakiau, kad kriaušę supjausčiau pusmetrio kaladėmis, ir Romas man tepasakė: „Mulkis“. Tiesiai ir teisingai pasakė prastam pameistriui. Taip ir neatvežiau jam tos nuostabios medienos baldų apdailai. Supratau, kad taip susmulkintos kriaušės jam nereikėjo.

Bet grįžkime pabaigai prie Romo požiūrio į literatūrą. Gavęs A. Vaičiulaičio premiją savo laureato kalboje „Rakto ieškojimas“ rašytojas pasakė tiesiog testamentinius žodžius: „Literatūrą daug kas norėtų įsiversti į lovą: politikai, ideologai, partijos veikėjai. Arba bent jau pakišti ranką po jos sijonu, kitoje rodydami storą piniginę.“ Romualdas Granauskas savo laikysena ir kūryba buvo ir išliks gyvas priekaištas ketinimams kultūrą ir literatūrą paversti rūmų guvernante. Kietas mums paliko užduotis ir pamokas Romas. Yra ko mokytis.

„7 meno dienos“

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
12 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
hmm...

jis bus taip pat greitai pamirstas, kaip ir Justinas Marcinkevicius, pasake man vieno knygyno vedeja.
Ieskojau ten Granausko „Rukas virs slenio”. Neradau. Ir kompiuteris pasake, kad nebera nei vienam Vagos knygyne. Ir kazin ar bus pakartotas leidimas. Vietoj jos man pasiule „Sventuju gyvenimus” Bet paprasiau tos, kuri butu kuo labiau asmenine, tad nusipirkau „Trecia gyvenima”.

internauts

Maciau laidotuvese pona Dariu Kuoli, Sventicka, Jonyna, S.Salteni, V.Landsbergi bet pono Jakimaviciaus nepastebejau…

Kiek zinau, Landsbergis tik gaves premija is norvegu, kaip koks mecenatas paskyre „stipendijas” gal kokiems sesiems menininkams paremti. Gavo ta stipendija ir Marcelijus Martinaitis ir pats Granauskas, bet niekada nepastebejau jokios ju padekos Vytautui Landsbergiui. O ir spauda apie gerus darbus nelinkusi kalbeti. Padejo Landsbergis, aisku, ne tik menininkams, bet ir vaiku gydytojams, vaiku psichologams, reme ju stazuotes uzsienyje. Kazin ar po V.L. mirties Tiesos ieskanti spauda teiksis tai prisiminti? O gal palaikys tai netiesogine reklama konservatoriams?

internauts

beje,
skambindavo Romalds naktimis ir Kelmickaitei, ir ‘Duokim garo” vedejai Loretai, kurios asmeniskai ir paprase: kai numirsiu, padainuokit man i ausi ta zemaitiska „Auga keime zali leipa”. Tad vakar, spontaniskai susibure keli Tykles ansamblieciai su L.Sungailienes ansamblieciais Sv.Jonu baznycioj ir padainavo tas grzias zemaitiskas, kursiu bei Mazosios Lietuvos Mazvydo laiku dainos ir giesmes… Granauskas tik augo Zemaitijoj, pats save kildino is kursiu.

Manau, kad visi, kuriems jis skambindavo, o ypac tie, kuriems neskambindavo, ilgesis to archetipinio „Saulelydzio senio”, kurio dvasia dar gali jausti pravazuodamas pro koki sena lietuviska baznytkaimi, kuriame kadais gyveno lietuviskas ismincius, menininkas kryzdirbys, muzikantas ar kalvis…

Liudvikas J. ponui internautui

Ir negalėjote manęs kapuose matyti, nes laidotuvių metu buvau vienoje ikikapininėje įstaigoje. Gal pasidilytumėte savo pastebėjimais, ko dar nematėte per laidotuves?

ha ha

tai kad Suokalbis lyg ir panaikintas.:)
Ar yra dar kokia nors „ikikapine istaiga”? Nebent bernardinu, litmenio ar satenu redakcijos, kurios savo rankom sermenis kulturai rengia:)

 kacius internautsui

Galėtumėt parašyti ne tik ką matėte, bet ir ką užuodėte. Smirdėjo ar ne smirdėjo?

Arvydas

Geri darbai daromi tyliai.

To ha ha

Gal tamstai, niekše, priminti, ką rašei Granausko mirties dieną? Tavo vietoj lįsčiau po lapais.

O sako,sovietmečiu

nebuvo kultūros…Tokie rašytojai,-ąžuolai…Kodėl bijome gero,kas buvo sovietmečiu.Štai šiandien per radiją Sveikatos ministerijos atstovė N.Ribokienė informavo,kad lėtinėmis ligomis sergantys bus globojami,jiems bus paskirtas koordinatorius ir jų būklė bus sekama,jie bus kviečiami pasitikrinti…Sovietmečiu tai vadinosi dispanserizacija.Tai tas pats.Negi sovietmečiu blogai,o dabar gerai.Kitas klausimas ar ta informacija taps kūnu.Sovietmečiu veikė…Nes sergantys lėtinėmis yra diskriminuojami.Jie vis bando slėpti savo negalias.

> internauts

padeka Landsbergiui??? Cha cha! Ne Landsbergis is savo kisenes reme menininkus, vaikus, ligonius. I kisenele vogciomis i savo vardu atidaryta saskaita isidejo pinigus, aukotus-atsiprasau uz netiksluma- norvegu ar danu zmoniu Lietuvai, savo krauju kovojusiai uz nepriklausomybe. Landsbergis kada saziningai paviesino, kad manipuliuoja ne savo pinigais? O ar pats padekojo kaskart remdamas savo vardu tu pinigu dovanotojams?

Marija > Internauts

Gražiai a.a. Romualdą menate. Tik dėl menininkų padėkų V.Landsbergiui klystate. Tikra parama yra tyli. Jei Landsbergio fondas rėmė Martinaitį, Granauską tam, kad jie garsiai dėkotų Landsbergiui, elgėsi negarbingai. Nenoriu tikėti, kad pats Landsbergis būtų norėjęs menininkų padėkų per LRT ir kitur.

Marijai

Gal ir nenorjo, gerbiamoji. bet vargu ar norejo ir tu paplavu, kurios istisi buvo plamos ir tebera pilamos ant jo zilos galvos. Ir tikrai visiskai nepelnytai. Nejau musu zmones verti zinoti tik apie blogus tautieciu darbus, kuomet gerieji darbai „kukliai” spaudos nutylimi? Argitaip taip neatimama paskutine viltis?

12
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top