Bernardinai.lt
Prozininkas, scenaristas ir filmų režisierius Tadeuszas Konwickis gimė 1926 metais Naujojoje Vilnioje. Sausio 7 dieną šio 88 metų rašytojo, formavusio ištisų Lenkijos skaitytojų kartų pasaulėvaizdį, gyvybė užgeso Varšuvoje.
Kaip skelbia svetainė „Culture.pl“, T. Konwickio palikimas yra tarsi veidrodis, kuriame atsispindi Lenkijos visuomenės sąžinė. Jis yra vienas tų rašytojų, padariusių didžiulę ilgalaikę įtaką pokario Lenkijos literatūrai ir kultūrai. T. Konwickis buvo laikomas kūrėju, kuris savo darbuose įkūnija ištisų kartų svajones, viltis ir baimes.
Daug dėmesio savo kūriniuose autorius skyrė ir Vilniaus miestui bei kraštui. Vilniaus kraštas atsiskleidžia kaip rašytojo brandos erdvė, kaip vieta, kurioje jis suvokė gyvenimo prasmę, kur sužinojo apie meilę ir mirtį. Save T. Konwickis yra pavadinęs paskutiniuoju žmogumi, kuris dar atsimena XIX amžiaus pradžią. Taip jis sakė turėdamas mintyje, kad jo vaikystės Vilniaus kraštas buvo mažai pasikeitęs lyginant jį su XIX amžiumi, kai čia gyveno ir Adomas Mickevičius.
T. Konwickio tėtis mirė, kai sūnui tebuvo vos treji. Kadangi mamos sveikata buvo prasta, Tadeuszą užaugino giminaičiai. Nuo 1932 metų jis su savo dėde ir teta gyveno Pavilnyje. Tai buvo labai religinė, tradicionalistinė aplinka, kurioje buvo puoselėjamas 1863 metų sukilimo kultas.
Prieš pat karą T. Konwickis pradėjo lankyti Vilniaus Žygimanto Augusto vardo mokyklą, kur mokėsi metus. Prasidėjus karui, savo mokslus jis tęsė pogrindinėje mokykloje ir mokyklos baigimo pažymėjimą gavo 1944 metais. Tadeuszas pabėgo iš priverstinio darbo miškuose ir pradėjo darbuotis Vokietijos kariuomenės ligoninėje „savanoriams“. Prasidėjus Vilniaus sukilimui, T. Konwickis prisijungė prie Armijos Krajowos. Rudenį, kurį laiką slapstęsis ūkyje netoli Vilniaus, jis sugrįžo pas partizanus, kurie tada jau buvo nusiteikę prieš bolševikus. Grupė slapstėsi miškuose iki balandžio pabaigos.
1945 metų gegužį T. Konwickis kartu su keliais draugais pasinaudojo suklastotais dokumentais, kad kirstų sieną su Lenkija. Kovoti jau buvo nebeįmanoma, tad Tadeuszas pradėjo darbuotis Glivicėje. Netrukus jis patraukė į Krokuvą, kur Jogailos universitete pradėjo lenkų literatūros studijas.
Pradėjęs darbuotis korektoriumi mėnraštyje „Odrodzenie“, jis netrukus tapo ir reporteriu leidinyje „Dziennik Polski“. Netrukus Tadeuszas sulaukė paaukštinimo „Odrodzenie“, kur pradėjo rašyti naujų knygų ir filmų apžvalgas. Kai mėnraštis persikėlė į sugriautą Varšuvos miestą, ten išvyko ir T. Konwickis. 1947 metais jis debiutavo kaip poetas ir, paskatintas Tadeuszo Borowskio bei Romano Bratny, parašė savo pirmą trumpą istoriją „Kapralas Koziolekas ir aš“.
Iš pradžių T. Konwickis tikėjo komunizmu, 1953 metais buvo įstojęs ir į Komunistų partiją. Tačiau jau 1954-aisiais, nors dar tikėjo socializmu, jis jau kritiškai žvelgė į režimo propagandą ir primestus apribojimus. Partijos nariu T. Konwickis liko iki 1966-ųjų, nors palaipsniui vis tolo nuo partijos linijos ir pačios ideologijos. Jo kūryboje labai aiškiai jaučiama komunistinės realybės kritika. Rašytojo kūryboje daug dėmesio skiriama tapatybės paieškoms, aprašoma nuolatos sekama visuomenė, kuri palaipsniui virsta paprasčiausia amorfine mase.
Žymiausias T. Konwickio kūrinys yra romanas „Mažoji apokalipsė“. Ši knyga apskritai viena žymiausių Lenkijos pogrindyje išleistų knygų. Pagrindinis knygos personažas Tadeuszas K. primena patį autorių. Tiesa, T. Konwickis daugelyje savo kūrinių nevengė kurti personažus, kurie būtų „artimi“ jam – gyventų panašiuose Varšuvos butuose, turėtų tas pačias baimes ir praeities kompleksus. Knygoje autorius aprašo po komunizmo gniaužtais griūvančią šalį, sutrikusius žmones, kurie nė nebežino, kuri šiandien diena. Ši knyga yra ne tik Giereko eros Lenkijos portretas, atspindintis žlungančią ekonomiką ir politiką, nykstančią moralę. Tai knyga, kurioje negailima kritikos ir opozicijai, kuri kovodama su režimu savo metodais dažnai ima panašėti į tuos, prieš kuriuos kovoja.
T. Konwickis buvo ir gabus kino režisierius. Jo juosta „Salto“ tapo vienu iš mėgstamiausių Martino Scorceses filmų. Sėkmės sulaukė ir jo filmas „Joana angelų motina“. Be to, jis ekranizavo ir Czeslawo Miloszo „Isos slėnį“, ir tai Tadeuszui buvo dar viena proga sugrįžti į savo vaikystės kraštą. Pats Cz. Miloszas apie T. Konwickį yra pasakęs, kad kaip rašytoją jį suformavo Lietuvos kraštovaizdis ir žmonės, taip pat partizanavimo metai miške.
T. Konwickis buvo didžiulis Lietuvos bičiulis. Jis yra teigęs, kad nėra nieko geresnio už gerą kaimyną, o Lietuva kaip tokia ir yra. T. Konwickis visad pabrėždavo esąs užgrūdintas švelniame trijų gaivalų – lietuviško, lenkiško ir baltarusiško – žaizdre.
Parengė Donatas Puslys