In memoriam žuvusiems 1991 metų sausio 13-ąją: Loretai Asanavičiūtei, Virginijui Druskiui, Dariui Gerbutavičiui, Rolandui Jankauskui, Rimantui Juknevičiui, Alvydui Kanapinskui, Algimantui Petrui Kavoliukui, Vytautui Koncevičiui, Vidui Maciulevičiui, Titui Masiuliui, Alvydui Matulkai, Apolinarui Juozui Povilaičiui, Ignui Šimulioniui, Vytautui Vaitkui
Henrikas Nagys. Vilniaus baladė
Iš ciklo „Vilniaus pavasaris“
Prieš pat vidurnaktį –
geležiniai vilkai ėmė staugti…
Viršum kalno, pilies ir katedros
patekėjo raudonas mėnuo,
kaip kraujo puta. Iš naujo
pasigirdo kunigaikščių pulkų
šūkavimai, kanopų kapojimas, plieno
žvangėjimas…
Kovo Vienuoliktąją,
prieš pat vidurnaktį,
merginų ir moterų rankos renka
gėles ir žolynus Vilniaus verbai.
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Budapešto ruduo ir Prahos pavasaris
ir Vilniaus vidurnakčio verbos…
Už Europos, už amžino miesto vartų
stovi tankai ir Azijos ordos.
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Nudažykime, seserys, broliai,
saulės, laukų ir kraujo spalva
visą gimtąją žemę. Nudažykime
dangų visą nuo Arktikos ligi Antarktikos,
kad atsimintų per amžius visi,
kur yra Lietuva…
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Verkiuose verkia Velykų vidurnakčio verbos
ir Vilniaus varpai….
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Budapešto ruduo ir Prahos pavasaris
ir Vilniaus vidurnakčio verbos
ir tankų vikšrų išdraskytos
amžino miesto gatvės.
Ropoja
grasa ir plienas per pačią
Europos, Baltijos širdį…
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
O Lietuva, vienplaukė, beginklė,
dainuoja, dainuoja, dainuoja…
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Daina galingesnė už naktį.
Dainuokite, seserys, broliai.
Daina galingesnė už priespaudą.
Dainuokite, seserys, kaip volungės
seniausioje aisčių dainoj.
Daina galingesnė už mirtį…
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Jau dienoja prisikėlimo
ir Vilniaus vidurnakčio verbų,
ir Dievo rūstybės diena.
Šaltinis: „Sietynas“ (1991, X), Vilnius.
Vaidotas Daunys. Apie ryžtą būti
Esama klausimų, kurie nėra nei prasmingi, nei beprasmiai. Jie paprasčiausiai – yra. Vienas tokių klausimų, ko gero, štai toks: ar yra kokia nors prasmė viso to, ką vadinam gyvenimu?
Kokia prasmė – gyventi? Kiek valandų turi diena ir naktis, tiek kartų kasdien pasijunti esąs pačioje šitokio klausimo šerdyje ar kiaurymėje. Klausimo šerdyje jautiesi esąs tuomet, kai, atrodo, yra jėgų pasakyti, jog prasmė egzistuoja. O kiaurymėje – kai nėra jokio pasakymo, jokio atsako, jokio vardo nei žodžio, vien – aiškumas, kad viskas beprasmiška.
Bet juk tuomet, kai pasakai, kad gyvenimas neturi prasmės, ošteli vėjas, ir pagalvoji: taip, viskas beprasmiška, bet jeigu beprasmybė – štai – egzistuoja tavo akivaizdoje, tai kokia turi būti kokia nors to beprasmiškumo prasmė? Jeigu klausiame, vadinasi, viliamės, kad prasmė egzistuoja?
Viltingumas, akivaizdus tikėjimas yra susijęs su tuo ką Paulius Tilichas vadina ryžtu būti (courage to be). Rusai į savąją kalbą tai verčia kaip „vyriškumą būti“. Tačiau tai netikslu jau vien dėl to, kad vyriškumas savaime nėra nė kiek vertingesnis už moteriškumą. Vokiečiai šį „ryžtingumą būti“ norėtų apibūdinti galbūt kaip „narsą būti“, o gal kaip „drąsą būti“. Tačiau anglų courage to be yra išsamesnis, jis išreiškia tam tikrą iš pačios širdies kylantį žmogaus ryžtą (plg.: prancūzų coeur reiškia „širdį“).
Lietuviškai galima būtų pasakyti: „širdingumas būti“. Tačiau mūsų sąmonėje širdingumas yra tapatinamas vien su jausmingumu. Mes esame primiršę širdies, kaip „prasmės sergėtojos“, prigimtį. Jeigu esame primiršę tai, kas spurda mumyse iš pačių mūsų prokalbės ir probūties gelmenų, prisiminkime dažniau bent jau medžius. Jie turi šerdį. Galbūt todėl jiems užtenka jėgų išbūti prasmėje netgi tuomet, kai aplinkui siautėja beprasmybė.
Jeigu prasminga klausti apie gyvenimo prasmę, tai juo prasmingiau būtų paklausti: kokia yra prasmė rašyti tai, kas pavadinta „Šeštąja diena“?
Rolandas iš „Kito pasaulio“ šį mano klausimą supras. Supratimas yra nemenka paguoda mums abiems, kartais esantiems pačioje šio klausimo šerdyje, o kartais – kiaurymėje.
Šią akimirką, kol rašau šiuos žodžius, aš galiu tik numanyti, kas bus paskelbta penktajame „Lietuvos ryto“ puslapyje. Tačiau tuomet, kai šie mano žodžiai jau bus išspausdinti ir skaitomi, pakaks žvilgtelti į šalia esantį puslapį, kad suabejotum visos savo skilties prasme.
Tame puslapyje bus kalbama apie nelaimės ištiktąjį, apie nužudytuosius, apiplėštuosius, išprievartautuosius, sudegusius gaisruose ir žuvusius keliuose, apie nusižudžiusius, apie vagis ir beprasmybės ištiktuosius. Nė viena mano eilutė negali paguosti nužudyto ar suluošinto vaiko. Nė viena mano eilutė nėra verta skausmo, kurį šią akimirką patiria neteisybės ištiktasis. Kokia gi tuomet prasmė rašyti šias eilutes, už kurias vis tiek galingesnė atrodys neteisybė?
„Hier stehe ich, ich kann nicht anders.“ Keista teisybė dvelkia iš šitų Martino Lutherio žodžių – „Aš stoviu čia ir negaliu nieko kito“.
Galiu tik užrašyti žodžius. Galiu kalbėti apie tai, ko jau niekada nepasakys (man taip atrodo) nužudytasis, miręs arba pasmerktasis myriop. Galiu sakyti, kad žodžiai yra gyvi ir kad toji gyvybė turi prasmę, kol mirtis egzistuoja. Tai, ko gero, yra prasmingiau nei tylėti.
Anksčiau esu rašęs apie žvaigždes. Apie tai, kad žvaigždė yra kaip ir garbė – arba toli nuo žmogaus, arba arti. Tai galima būtų pavadinti žmogiškosios garbės žvaigžde.
„O ar yra mirties žvaigždė?“ – dabar klausia manęs viena miela mokytoja. Ir pirmoji mano mintis tokia: „Taip, be abejo. Yra ir mirties žvaigždė…“ Juk žmogui mirštant randasi ir žvaigždė, kuri krenta.
Bet ar tai yra mirties žvaigždė? Juk mirdamas žmogus, tiesą sakant, nemiršta. Jis tiesiog persikelia į kitą šviesos ar tamsos pasaulį, ir krentančioji žvaigždė apie šitą jo kelionę mums liudija.
Mirties žvaigždės iš viso nėra – dabar taip manau, kaip nėra ir vien tik mirties žmogaus. Žmogus gali teikti ir gyvybę, ir mirtį, jis gali rinktis. Jis gali ir nusidėti, ir keltis. Taip ir žvaigždė – ji gali duoti gyvybę, bet gali ir atimti.
Mistikai regi („širdies akimis“) Viešpaties šviesą. Bet yra žinoma, kad mistinė šviesa gali ir apakinti. Saulė mums atrodo šviesi, bet jos šviesa mūsų akims gali tapti juoda, aklina. Mirusieji irgi atsiduria Viešpaties šviesoje: vieni (vertieji) šią šviesą atlaiko, o kiti joje sudega, tai yra „antroji mirtis“. Apie šitą žmogaus išbandymą mums ir primena krentančioji žvaigždė.
1994 m. kovo 12 d.
Daunys, Vaidotas. Šeštoji diena: Eseistika. Kaunas: Spindulys, 1995.
Šaltinis: tekstai.lt