Rusija su savo dabartiniais vadovais priešakyje vis labiau įgyja nesubrendusio, moraliai nestabilaus chuligano bruožų. O šiam, kaip žinoma, yra būdingas pagyrūniškumas, visų taisyklių ir susitarimų ignoravimas, sukčiavimas, apgaudinėjimas, atviras melas bet kokia kaina – ieškant sau naudos, ir jei to nepavyksta pasiekti, – smurtas. Viso to pasekmė – nusikalstamas neatsakingumas ir dėl kitų, ir dėl savo ateities. Taip elgiasi, anot taiklaus prof. Vytauto Landsbergio pasakymo, autoritarinės valstybės – joms, priešingai nei taikos siekiančiai demokratijai, visada reikia agresijos ir jos aukščiausios išraiškos – karo.
Viena vertus, tai, kas vyksta, yra dėl to, kad Rusija neturi brandžios vadovybės ir sveiko valstybingumo. Išsivysčiusios ir stabilios pasaulio šalys jau išgyveno šį audringą paauglišką valstybės kūrimosi laikotarpį, kadaise sukėlusį daug praradimų sau ir kitiems, ir sukūrė tinkamą ilgalaikio sambūvio modelį. Rusija, kaip matome, šį gana pavojingą kelią pradeda tik dabar (gal taip yra ir todėl, kad kol kas neįvyko antrasis – komunizmo – Niurnbergas?).
Ši šalis vis dar negali rasti sau tinkamos būties idėjos. Užtat imasi atgyvenusių Sovietų Sąjungos, jos vadovų elgesio politikoje modelių – sveiko proto žmogui makabriškų, neįsivaizduojamų šiandien. Yra ir naujas geopolitinis modelis – taip, tai tas pats „Russkij mir“, savo įvairiomis apraiškomis pasiekęs net ir Lietuvą.
Taigi, kaip mums bebūtų keista, Rusijoje šiais modeliais pradedama veikti, realiai grąžinant ir save, ir tam tikra prasme visą pasaulį į netolimą, baugią ir žiaurią praeitį.
Šie modeliai, nepaisant to, kad jiems nuo pat pradžių lemta žlugti, kurį laiką iš tiesų veikia, tačiau, kaip jau ne kartą įrodė istorija, netrukus, it koks ne iki galo surinktas automobilis, ims byrėti ir griūti. Vadinasi, ne tik patrauks prarajon savo kūrėjus bei atlikėjus, bet, kas skaudžiausia, sunaikins daug gyvybių – tą ir vėl matome Ukrainos rytiniuose kraštuose.
Toks žmogiškosios būties aspektas nurodo ir į kitą, moralinę šios valdžios sistemos savybę – žmogaus gyvenimo, didžiausios šio pasaulio vertybės, nuvertinimą. Ir nepaisant visų kosmetinių pagražinimų, kai prisidengiama tais pačiais solidarumo ir brolybės su „skriaudžiamais rusakalbiais“ šūkiais, galinčiais gimti tik liguistoje vaizduotėje arba kažkieno planuose, bei giliai kenčiančia nuo tokio vaidmens Rusijos stačiatikybe, mes vėl matome nuogą karalių – cerberį, amoralų, nevertą šiuolaikinio žmogaus orumo.
Tam, kad greitai įgyvendintų savo vaiduokliškus tikslus ir idėjas, nuvertindama svarbiausias civilizuoto pasaulio vertybes – taiką ir gyvybę , Rusija ir vėl griebiasi visų įmanomų įtakos ir veiksmų metodų bei priemonių, kad būtų įveiktas savaime suprantamas kitos tautos pasipriešinimas ir būtų užvaldyta bei į savo pusę patraukta pasaulio nuomonė.
Viena iš tokių technologijų, taikoma kartu su kitomis, yra, pavyzdžiui, „Overtono langas“. Šis būdas pakeisti ir atskirų šalių, ir, kaip matome, pasaulio „minčių būklę“ turi tam tikro moralinio smurto požymių, nes leidžia per keletą metodinių žingsnių visiškai nepriimtiną ir priešingą visuomenei idėją paversti gyvenimo realybe.
Taip jau atsitiko su kai kuriais mūsų Rytų Europos šalių gyvenimo skaudžiais naujais reiškiniais, baigia įvykti su Putino „žaliaisiais žmogeliukais“ (ir kitų šalių, ir Lietuvos visuomenėje ši sąvoka kartais yra suvokiama kaip neutrali, nors iš tikrųjų tai – prieš įstatymą svetimoje šalyje veikiantys samdomieji žmogžudžiai!), o pastaruoju metu tai vyksta akiplėšiškai neigiant Ukrainos valstybingumą. Valstybingumą, kuriam jau per 1000 metų ir kurio ženklių pėdsakų randama ir Lietuvos Statutuose.
Šie normalų žmogų iš koto verčiantys dalykai, pradėjus apie juos vis daugiau kalbėti ir jų klausyti, neilgai trukus, veikiant per palankią žiniasklaidą ir ruošiant tam tinkamus scenarijus, tampa vos ne gyvenimo kasdienybe – ir politikų, ir visuomenės.
Ir tada retas pastebi, kad tokiu būdu ištrinama takoskyra tarp to, kas leistina ir neleistina, mūsų atveju – tarp konvencinio karo, neperžengiančio įstatymo ribų, ir hibridinio karo, liekančio už įstatymo ribų. Galiausiai, taip ištrinama takoskyra tarp gėrio ir blogio.
Toks Rusijos veikimo būdas, iš psichologijos vadovėlių žinomas kaip prievartautojo elgesys aukos atžvilgiu, tampa sprogstamuoju mišiniu ir kol kas leidžia jai pasiekti trokštamų rezultatų. Tačiau prievarta, nukreipta ar prieš žmogų, ar prieš laisvus žmones ir jų senas valstybingumo tradicijas turinčią valstybę, tik telkia ir kaupia pasipriešinimo galią – ir kuo toliau, tuo daugiau, kol netrukus sprogs neišvengiamai sunaikindama prievartautoją.
Kita vertus, Rusija savo vizijose pati įspraudžia save į griežtas geopolitines sąlygas, iš kurių išeitį ji galėtų rasti per pozityvius, kuriančius projektus, o ne grobdama svetimas teritorijas, įvairius, įskaitant ir žmogiškuosius išteklius.
Kad toks taikus sambūvis įmanomas, įrodė tam tikra patirtis, kai praktiški, abiem pusėms priimtini ir tiesa bei teisingumu grindžiami santykiai kėlė pelnytą pagarbą Rusijai, teikė padorią naudą ir jai, ir jos kaimynams.
Ši šalis, jei grįs savo būties idėją savaiminiu pakankamumu ir taikiu sambūviu, nesikėsins į kito teritoriją, istoriją, kultūrą ir religiją, tikėkimės, ras savąjį kelią. Priešingu atveju jos ir jos visuomenės laukia žlugimas. Dar vienas, atrodo, eilinis. Ar tikrieji rusai to nori?
Vasil Kapkan
Trumpai apie autorių: vertėjas, žurnalistas, ukrainų bendruomenės Lietuvoje steigimo (1988 m.) iniciatorius.