Profesorius Vytenis Rimkus – 475-osios leidyklos „Saulės deltos“ (vadovė Jadvyga Kauneckienė) išleistos knygos autorius. Garbusis Šiaulių miesto garbės pilietis yra neįtikėtinai produktyvus autorius, vien minėtoje leidykloje išleidęs apie dešimt knygų.
V. Rimkaus „Taiga“ taigoje – unikali jau vien tuo, kad joje sudėtos penkių periodinio leidinio „Taiga“ numerių kopijos. Mokykliniuose sąsiuviniuose surašytos į tolimąjį Alzamajaus kraštą Irkutsko srityje nutremtų lietuvių godos ėjo iš rankų į rankas. Drąsus jaunų leidėjų – Vytenio Rimkaus ir Juozo Balčiūno – žodis, jaunatviškas idealizmas šildė likimo brolius ir seseris tolimajame Sibire. Dieną dirbę miškų kirtėjais, poilsio valandėlėmis iš gimnazijos suolo Tėvynėje išplėšti jaunuoliai kvietė tremtinius nenužmogėti, nepasiduoti ir… saugoti sąsiuvinius. Ant viršelio išlikęs užrašas byloja: „nesutepti, ilgai neužlaikyti ir duoti kitam“.
Laisva mintis, nostalgiškas poezijos posmelis, kvietimas mergaitėms ir berniukams parašyti ką nors į „Taigos“ puslapius skatino nepamiršti gimtosios kalbos, bendrauti, padėti vienas kitam. Sunkiomis Sibiro sąlygomis tik begalinis solidarumas, dora bei sąžiningumas padėjo išlikti bei stiprino tikėjimą, kad kančios ne amžinos, kad yra vilties sugrįžti į Lietuvą. „Čia bus leidžiama pasisakyti bet kam ir bet kuriuo klausimu. Čia bus leidžiama polemizuoti“, – teigiama viename tremtyje rengtos ir platintos „Taigos“ redakcijos žodyje. Gimnazistų inteligencijos, demokratijos sampratos, noro šviestis ir šviesti kitus nesužlugdė alinantis darbas bei nesuprantamos, nepatirtos socialinės santvarkos grimasos.
Nors „Taigos“ leidėjai deklaravo: „vengsime politikuoti, bet visuomeninio gyvenimo klausimėlius, ypač doros klausimus kelsime viešumon“, tačiau jie kritikavo ir juos supančią kasdienybę. Jaunieji žurnalistai šaipėsi iš kolektyvinės nuosavybės, vadinamųjų „kolchozų“, smerkė kolaboruoti linkusius tautiečius ir savo netikusiu elgesiu gyvenimą lengvinančias merginas. Skyrelyje „Nuo redakcijos“ buvo analizuojama skaitytojų reakciją į leidinėlį, kviečiama būti aktyvesniems, neabejingiems lietuvybės ir doros išsaugojimo klausimams.
Jaunieji žurnalistai išleido tik penkis „Taigos“ sąsiuvinius. Iš rankų į rankas keliaujantis leidinėlis, skaitytojams siūlęs net detektyvą „Bateliai“, neišvengė represijų. Redakcija buvo įskųsta, leidyba nutraukta, išleisti numeriai konfiskuoti, o Sibiro Lietuvos žmones žodžiu stiprinę autoriai areštuoti bei teisiami. Nuosprendis už penkis pilietiškus mokyklinius sąsiuvinius buvo žiaurus – mirties bausmė. Tačiau jau buvo įsigaliojęs sovietų valdžios įstatymas, naikinantis šią bausmę, tad V.Rimkus ir bendražygis J.Balčiūnas gavo 40 metų – 25 metus darbų lageryje, 10 metų – tremties ir 5 metams atimtos piliečio teisės. Žodžiu, nupilietino sovietiškai. Autentiškieji “Taigos” numeriai buvo laikomi politinio kalinio V.Rimkaus byloje Rusijoje ir tik profesoriaus sesers rūpesčiu sugrąžinti į Nepriklausomą Lietuvą.
Visi, įsigiję prof. Vytenio Rimkaus knygą ir vartydami kopijuotos „Taigos“ puslapius, gali pastebėti čekistų raudonu pieštuku pažymėtas, anot jų, labai pavojingas ir antivalstybines leidinio temas – kvietimą neprarasti tikėjimo, būti optimistams, pilietiškiems, kovoti su neteisybėmis, būti doriems, išsaugoti gimtąją kalbą ir viltį sugrįžti į Tėvynę. Knygos pristatymo skaitytojams metu V.Rimkus priminė savo viename pranešime pasakytus žodžius apie tris Lietuvas: Sibiro, išeivijos ir mūsų Tėvynę.
Visose jose gyveno ar tebegyvena mūsų tautiečiai. Jie prarado arba iki šiol praranda pilietybę, pamiršta kalbą, išnyksta jų galimybė daryti įtaką visuomeninio gyvenimo procesams protėvių žemėje. Sibiro, išeivijos ar motininėje Lietuvoje negalima nepastebėti žmonių susisluoksniavimo, kurio užuomazgos išryškėjo jau „Taigoje“. Ir šiandieną už panašius „nusikaltimus“ valdžios nemalonėn gali pakliūti pilietiški, drąsūs žmonės, o amžinai viskuo nepatenkinti abejingieji tik savo virtuvėse keiksnoja kitus, bet nieko nesiima patys. Trečioji grupė asmenų, tarsi tuometinių kolaborantų analogai, pasiduodantys valdžios, įtakos atstovų manipuliacijoms tol, kol patys įsiropščia į valdžios olimpą bei ima pagal savo sugedimo lygį modeliuoti kitų gyvenimus. Sovietija – jau nebe valstybė, išblaškiusi Lietuvą ir lietuvius. Sovietija – tai tas sovietinis navikas, kuris vis dar tebegraužia tautos genofondą, todėl labai lengva apsigauti patikėjus tautiniais kaklaraiščiais pasipuošusiais valdžiažmogiais, kurie žodžiais rypuoja, giną paprastą žmogų, o darbais stiprina savo luomą ir plečia įtaką, tiesiog proporcingai didindami abejingųjų skaičių.
Taigi, kas besusigrąžins valstybę ir kas benorės grįžti į Lietuvą, kol politinio populizmo liūnuose murkdosi politikai ir skęsta rinkėjai?
Tokius štai pamąstymus sukėlė profesoriaus Vytenio Rimkaus knyga, liudijanti jo išmintį ir drąsą nuo ankstyvos jaunystės.
P.S. Profesoriaus V.Rimkaus knyga „Taiga“ taigoje yra tarsi iliustracija profesorės Danutės Gailienės knygai „Ką jie mums padarė“. Joje autorė, vadovaudamasi atliktais tyrimais, pripažįsta, kad nukentėjusieji, net nutylėdami savo išgyvenimus, jų nepasakodami ateities kartoms, aukos sindromą – skaudžią patirtį – perduoda kažkelintai kartai. Dažnai savęs klausiu: o kelintoje kartoje atgarsį randa buvusiųjų budelių darbai?
Nuotraukos – Romualdo Struogos.