Irena Vasinauskaitė. Ar dar turime meilės aukotis?

Pamažu išeina kartos, kurios ne iš knygų, o senelių ir tėvų pasakojimų pažino mūsų Valstybės istoriją, ne vienam sutapusią su asmeninio likimo vingiais. Nei vadovėliuose aprašomos kovos už Lietuvos laisvę, nei iliustracijos niekada nesuvirpins širdies taip, kaip motinos kadaise pasakyti žodžiai:

– Gulėjo tavo dėdė Vincas ant gatvės numestas, o mes bijojom prie jo ir prieiti…

Daug partizanų taip būdavo išniekinami. Mažne kiekviena mūsų valstybės šeima patyrė artimųjų netektį, kuomet Lietuvai buvo aukojama asmens tapatybė ir gyvybė. Dainose neapdainuojami žuvę Petrauskai, Morkūnai, Janauskai.. Tiesiog palūžo Ąžuolai, Beržai, Ramunės… Manau, gyvųjų Lietuvos istorijos liudytojų dvasia įkvėpė Kronikos platintojus, Trispalvę gūdžiame sovietmetyje iškėlusius ar 1991 metų sausio agresijos metu ant Laisvės aukuro patį žydėjimą padėjusius…

Jokios popierinės ar internetinės enciklopedijos niekada nebylos to, ką atnešė iki mūsų vieno ar kito Lietuvos istorijos etapo amžininkai.

Nuo išorės priešo-okupanto gintis lengviau ir aiškiau – barbaras už vartų yra ir matomas, ir girdimas. Tačiau kaip įveikti tą Lietuvos ir savo priešą, kuris tūno mūsų širdyje? Manau, ne vienas jau dabar, skaitydamas šiuos žodžius, ims man prieštarauti: ne ne – aš pats sau joks priešas… Ir tarsi pats nebūtų patyręs tokio Baltojo bei Juodojo sielos metraštininkų ginčo, kai sveriant kokį savo poelgį, neimtų pats su savimi ginčytis: reikėjo ar nederėjo „įsikišti“. O gal norite pasakyti, kad niekada nepabijojote užstoti silpnesniojo, kurį užpuolė gatvės chuliganas ar iš kurio ciniškai pasityčiojo valstybės tarnautojas? Ar nė karto nepalikote bendraminčio neužtarto, kai bendražygiai iš jo tiesiog pasityčiojo, užuot ginčuose ieškoję tiesos ir radę aukso vidurį?

Todėl ir klausiu: ar dar turime artimo meilės aukotis – ant Lietuvos Nepriklausomybės įtvirtinimo aukuro padėti baimę, kuri paralyžiuos kiekvieno mūsų sieloje tūnantį negerietį? Ar dar suvokiame, kad vėjais paleistas pažadas ar nerealizuota idėja skatina visos Tautos ir artimo nepasitikėjimą, depresiją, apatiją ir tyliai tyliai, lėtai lėtai nužudo pilietį mumyse…

Nusišypsokim. Atsiduskim. Išsilaisvinkim, kad taptume sąžiningesni sau ir aplinkiniams, kurie dar šalia, dar neemigravo, kad susigrąžintume išvykusius, kad kartu kurtume doresnę Lietuvą – tikėdami ir pasitikėdami. Manau, kad 1918 metų vasario 16-ąją Lietuvos Taryba valstybės Nepriklausomybę skelbė be smurto, patyčių ar baimės.

Todėl ir keldami Trispalvę, ir sveikindami vienas kitą su Nepriklausomybės diena palinkėkime sau ir kitiems tos artimo meilės, kuri ir kalnus išjudina – tuomet ir patys išjudėsime, išsitiesime, ir kitam pagelbėsime atsitiesti.

SU NEPRIKLAUSOMYBĖS ŠVENTE, BRANGIEJI.

Irena Vasinauskaitė

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
4 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
vilnietis

Ir jus su Švente!

Kaip baisu,kad

lietuviško lito kūrėjas,nepaprastas dailininkas ,kūręs litus,turi dabar badauti,net daktarai jo negydo.Ar taip gali būti?Juk jei opos,tai turi kojas amputuoti,bet žmogų gydyti.Kažkas siaubingo vasario 16.Rodė Lietrytas.

Elija

Stipri antraštė… Ačiū

pasirasykime

peticijos.com/kreipimasis_vardan_lietuvos

4
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top