Kas kartą, kai Lietuvoje į viešąją erdvę įsibrauna naujas leidinys, visuomet stengiuosi perskaityti, kad nuspręsčiau, kieno tai ruporas ir ar verta sekti tolesnį jo gyvenimą. Pirmajame „Radviliškio krašto“ laikraščio numeryje, jo internetiniame variante, žvilgsnis užkliuvo už sakinio, tapusio šios „prezentacijos“ pavadinimu. Susidomėjau.
Ir svarbiausia – dabar jau galėsiu atsakyti į viename visuomenininkų sambūryje kilusį klausimą: kur dingo Mykolas Deikus? Nepriklausomu žurnalistu prisistatantis, Veidaknygės profilyje nurodantis, kad gyvena Kaune, retsykiais pastebimas Šiaulių kavinėse gurkšnojant kavą, M.Deikus darbuojasi Radviliškyje ir jau išleido pirmąjį „Radviliškio krašto“ laikraščio numerį. Sako, miesto savivaldybėje šis leidinys sukėlė tikrą audrą. Viena, matyt, silpnesnių nervų skaitytoja rankiojo šio leidinio numerius ir plėšė. Įdomu, ką nepatenkintieji darys su internetiniu ar „feisbukiniu“ „Radviliškio kraštu“.
Taigi, žurnalistas Mykolas Deikus atsisakė savo nepriklausomybės ir ėmėsi redaguoti „Radviliškio kraštą“, kurio leidybą finansuoja verslininkas? Sakysite, nieko nauja: žurnalistika jau seniai yra verslas, siekiantis daryti įtaką visuomeniniams bei politiniams procesams. Radviliškyje, manau, originalu tai, kad naujojo leidinio rėmėjas nesislapsto, o ryškiai prisistato pirmojo numerio pirmajame puslapyje. Nebereikės spėlioti, kas už M.Deikaus nugaros stovi. Be to, ir mano vaizduotė nėra tokia laki, kad redaktorių Mykolą įsivaizduočiau esant „priklausomą“.
Apsisprendžiau. „Radviliškio kraštą“ skaitysiu. Kol jis – mėnraštis, informacijos jame nors vežimu vežk: apie vietinius politikierius (kaip kas balsavo žmonėms svarbiais klausimais), seimūnus, asmenis, pretenduojančius tapti politologijos asais, verslininkus, kuriems trūko kantrybė stebint, kaip valdžia pinigus taško… Sporto aistruolius džiugins jiems skirtas puslapis, ekologinėmis problemos besidomintys irgi ras vertingos informacijos. Leidinys – nestandartinis. Todėl skaitytojų tenestebina, kad jie čia galės pasiskaityti ir apie maistą, ir apie vaistą, o puslapiai moterims ir vyrams – tiesiog pritraukia dėmesį, net begalės brangių žurnalų bus galima atsisakyti. Žodžiu, asmeninę nepriklausomybę deklaruojantis Mykolas Deikus tapo žmogumi-redakcija.
Tačiau privalau būti objektyvi, kad nesulaukčiau kaltinimų, neva liaupsinu pažįstamą žurnalistą ir jo darbą. Pirmajame „Radviliškio krašto“ numeryje man nepatiko, kad leidinio įtvirtinimo viešojoje erdvėje „vinimi“ tapo metų metus po ikiteisminius tyrimus tąsomas ir vis dėlto nenuteisiamas buvęs Radviliškio meras Antanas Čepanonis. Jau tapo įprasta – sieki populiarumo, kalk konservatorių, nesvarbu, kad tame pat numeryje jis užjaučiamas dėl tėvo mirties. Mūsų piktą, nirštančią, kerštu besižavinčią visuomenę „pagydyti“ galima tik padoria, objektyvia žiniasklaida, todėl pirmieji nuo negatyvios informacijos populiarinimo turi „pasiskiepyti“ žurnalistai bei leidinių mecenatai.
„Radviliškio krašto“ mėnraštį skaitysiu ir kai jis „suaugs“. Originalų prisipažinimą apie naująjį leidinį bei jo periodiškumą išpešiau iš paties redaktoriaus: „Išleistas pirmas ir nepakartojamas numeris, dabar rengiamas antras. Šitas irgi bus nepakartojamas, nes mažai atsiras durnių, norinčių pakartoti. O nedurniai padarys geriau. […] Pirmas numeris kai kuriems švelniai glostytiems asmenims sukėlė šoką. Daktarai sako, kad Lietuvoje ir taip per daug šoko, bet per mažai šokių, todėl, atsižvelgdami į rekomendacijas, po truputį pratinsime, mokysime naujų šokių. Ir iki Naujųjų metų dozę palaipsniui padidinsime iki keturių kartų per mėnesį“.
Gal išties būtų gerai, jei „Radviliškio krašto“ laikraštį – popierinį, internetinį ar „feisbukinį“ – skirtų sielos ar kūno gydytojai, nepamiršę priminti, kad vietos savivaldos rinkimų epidemijos grėsmės akivaizdoje padorumo skiepo veikimas būtų nuolatos atnaujinamas. O šoko ar šokių terapiją taikytume tiems, kuriuos išsirinksime.