„Mūsų Raseiniams“
Ne vienerius metus aktyvūs piliečiai siekia atkurti realią savivaldą teigdami, kad šiuo metu jos Lietuvoje nėra. Internetiniame portale www.tiesos.lt išspausdintas tokio turinio kreipimasis:
„Lietuvos Respublikos Seimo nariui
Rinkėjų prašymas Gerbiamas Seimo nary, siunčiame šį prašymą, norėdami atkreipti Jūsų dėmesį į vieną iš esminių priežasčių, lemiančią didžiulę emigraciją ir kitas negeroves Lietuvoje. Tai – neteisinga, nedemokratiška valstybės valdymo sistema.
Nepriklausomybės pradžioje (pagal 1990-tais metais galiojusius įstatymus) į Aukščiausiąją Tarybą, į rajonų/miestų Tarybas ir į apylinkių (dabar seniūnijų) Tarybas rinkome atstovus pagal mažoritarinę rinkimų sistemą – kaimo, gatvės ar kitokios gyvenamosios teritorijos rinkėjai rinko savo atstovą į seniūnijos savivaldybės Tarybą. Seniūnijos rinkėjai rinko savo atstovą į miesto/rajono savivaldybės Tarybą. Rajonas, miestas ar jo dalis rinko savo atstovą į Aukščiausiąją Tarybą (Seimą). Kandidatus galėjo kelti partijos, visuomeninės organizacijos, darbo kolektyvai ir piliečių vieši susirinkimai.
Tai buvo vos ne ideali rinkimų sistema, reikalinga demokratijos – Tautos suverenių galių – veikimui valstybėje. Iki pilnutinės demokratijos trūko tik rinkėjų teisės atšaukti blogai jiems atstovaujančius išrinktuosius. Pagal tuometinę sistemą veikė pati svarbiausia grandis – seniūnijų savivalda (analogiška tarpukario valsčiui), kuri į demokratijos procesą įtraukė visus piliečius. Ji užtikrino piliečių teisę savo gyvenamosiose teritorijose rūpintis patiems bendruomeniniais reikalais, ieškoti ir priimti geriausius bendruomenei, jos nariams reikalingus sprendimus – užimtumo, pragyvenimo ir visus kitus.
1992 metais Aukščiausiajai Tarybai įteisinus sąrašinius-partinius rinkimus, o 1994 metais Seimui panaikinus seniūnijų savivaldą, Lietuvos pilietinės demokratijos procesas, nespėjęs įsibėgėti, visiškai buvo sustabdytas – Lietuvos pilietinė visuomenė neteko suverenių teisių nei savo gyvenamųjų teritorijų, nei valstybės valdymo procesuose. Šiuo metu Lietuvoje pilietinė savivalda imituojama remiantis bendruomeninėmis organizacijomis ir seniūnaičiais, nors šios abi institucijos neturi jokių įstatyminių galių veiksmingai atstovauti rinkėjams.
Dabartinės bendruomeninės organizacijos dažnai klaidingai pavadinamos „bendruomenėmis“ (net metai buvo paskelbti „Bendruomenių metais“). Tačiau bendruomeninės organizacijos nėra vietos gyventojų bendruomenės, kurios apima visus žmones, gyvenančius toje vietoje, pvz., seniūnijos teritorijoje. Vienoje seniūnijoje galima prikurti (pagal Asociacijų įstatymą) daugybę bendruomeninių organizacijų, kurių nariai sudarys tik mažą seniūnijos gyventojų dalį. Iš to plaukia, kad bendruomeninė organizacija neatstovauja visos seniūnijos gyventojams.
Seniūnaitis, kuris renkamas pagal Vietos savivaldos įstatymo 33 straipsnio 3-ią arba 4-ą dalį, dažniausiai yra išrenkamas nedemokratiškai, nes 33 straipsnio 3-ioje dalyje nenurodyta, kiek privalo ateiti gyventojų, kad seniūnaičio rinkimas būtų galiojantis (pakanka keleto rinkėjų, kuriuos atsiveda seniūnas). O pagal šio straipsnio 4-ą dalį seniūnaitis renkamas apklausos būdu ir tai yra tiesiog rinkimų parodija, absurdas.
Valstybėse, kur pilietinė savivalda nebuvo sunaikinta – kur savivaldos teises turi nedidelės vietos bendruomenės (Estijoje vidutiniškai savivaldybėje gyvena 6000 gyventojų, Vengrijoje – 3000, Slovakijoje – 1900, Čekijoje – 1700 gyventojų), emigracijos praktiškai nėra – gyventojų tose šalyse daugėja. Nedidelių vietos bendruomenių savivalda sudaro idealias sąlygas ne tik solidariam pilietiniam bendradarbiavimui vietiniuose reikaluose užsitikrinant gyvenimo gerovę, bet ir dalyvavimui valstybės valdymo procese siekiant bendrapilietinės darnos ir teisingumo.
Gerbiamas Seimo nary, Jūsų pirmtakai (1990–1992 metų Aukščiausiosios Tarybos nariai ir 1992–1996 metų Seimo nariai) priėmė klaidingus sprendimus – atėmė iš piliečių galimybę demokratiškai (pilietinės savivaldos sąlygomis) kurti Lietuvos ateitį ir savo ateitį šalyje, jaustis lygiateisiais savo šalies šeimininkais. Jūs dabar turite istorinę galimybę atitaisyti tas klaidas – sugrąžinti piliečiams pasitikėjimą savimi ir savo valstybe, išlaisvinti Tautos suverenių galių veikimą, taip reikalingą darnios ir klestinčios Lietuvos ateities kūrimui.
Prašome Jus:
• Įteisinti visuose rinkimuose tik mažoritarinę rinkimų sistemą, veikusią iki 1992 m.
• Įteisinti visišką seniūnijų savivaldą, veikusią iki 1995 m. (Lenkijos Punsko valsčių galima imti gyvu pavyzdžiu. Jo viršaitis, gerbiamas Vytautas Liškauskas visada pasiruošęs papasakoti apie vietos savivaldos pranašumus spendžiant visus bendruomenei rūpimus klausimus).
• Įteisinti išrinktųjų privalomąjį atstovavimą savo rinkėjams ir rinkėjų teisę (bet kuriuo kadencijos momentu) atšaukti jų valią blogai vykdančius atstovus (naujas siūlymas, užtikrinsiantis nuolatinį grįžtamąjį ryšį tarp atstovo ir rinkėjų).“
Jeigu politikai imtų šį piliečių prašymą nagrinėti iš esmės, tektų nusiteikti pakeisti visą dabartinę Seimo ir Vietos savivaldos rinkimų sistemą bei visus tai reglamentuojančius norminius aktus.
Kaip teigia cituojamo dokumento autoriai, politikams tektų ryžtis atsisakyti vadinamųjų „partinių“ kandidatų sąrašų ir sugrąžinti iki 1992 metų Lietuvoje buvusią tik mažoritarinę rinkimų sistemą, t.y. apygardose renkamus kandidatus. Tiek Lietuvos Respublikos Seimo, tiek vietos savivaldos rinkimuose. Be to, jau senokai diskutuojama, kad tiesiog privalu grįžti prie realios, europinės savivaldybių tarybų rinkimų patirties. Tikrai demokratiškuose kraštuose, kur nesunaikinta reali savivalda, tarybos teritorijoje gyvena 1700–6000 gyventojų. Ten renkama kelių asmenų taryba bei tos tarybos pirmininkas.
Tokiose savivaldybėse žmonės ne tik iš nuotraukų pažįsta savo renkamuosius, tačiau visada gali pakalbinti kaimynystėje gyvenantį tarybos narį, aptarti iškilusias problemas. Be to, vargu ar tokiose mini savivaldos institucijose įmanoma korupcija, nepotizmas ar Lietuvos Respublikos Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimai ir t.t., ir pan.
Palyginimui pasakysiu, kad, tarkime, Šiaulių savivaldybės teritorijoje gyvena apie 100 000, o Raseinių – 36 000 gyventojų, kurie atitinkamai renka 31 ir 25 tarybos narius. Plius dar tiesiogiai renkami merai.
Neteko girdėti, kad kas nors būtų paskaičiavęs, kiek kainuotų demokratinės savivaldos atkūrimas, tačiau beveik kiekvienos kadencijos Seimas vis pataiso, palopo Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatymą ir jį lydinčius norminius aktus, nors derėtų „gydyti“ visą ligotą sistema.
Aukščiau cituoto dokumento rėmėjai konstatuoja, kad pilietiškumą mūsų valstybėje žlugdo politikų noras prikurti visokių viešųjų ar visuomeninių darinių, kurie tarpusavyje konkuruotų, konfliktuotų, o suveltuose pilietiniuose santykiuose paskęstų politikų aferos. Tarkime, tam tikroje seniūnijos teritorijoje pagal Lietuvos Respublikos Asociacijų įstatymą gali susikurti kelios bendruomenės, turinčios po kokius 3 steigėjus, pagal Vietos savivaldos įstatymą tokio pat gyventojų skaičiaus pakanka, kad būtų išrinktas seniūnaitis. Ir bendruomenių pirmininkai, ir seniūnaičiai – visuomenininkai.
Chaosas prasideda tuomet, kai seniūnijų teritorijose prasideda seniūno, bendruomenės pirmininko ir seniūnaičio lenktynės, kuris iš jų atstovauja platesniam konkrečios bendruomenės ratui. Teisybės dėlei verta prisiminti, kaip sunkiai Lietuvoje „prigijo“ seniūnaičiai – kažkoks hibridinis darinys: dar ne seniūnas, bet ir ne bendruomenės pirmininkas.
Regis, sugrąžinus realiąją savivaldą – renkamas seniūnijų tarybas (analogai – apylinkių Tarybos – gyvavo iki 1994 metų) – būtų įmanoma ir reali piliečių savivalda konkrečioje teritorijoje. Tačiau gal kas galėtų paaiškinti, kaip praktiškai įveikti partijų pasipriešinimą?
Nepriklausomybę atkūrėme mažne prieš 27 metus. Per tą laiką partijos ir partijėlės įprato laimėti sąrašinius rinkimus savivaldybėse. Be to, iki lemtingųjų 1994 metų neturėjome Lietuvoje ir tiesiogiai rinktų merų. Taigi, ką daryti dabar? Atsisakyti partinių-sąrašinių savivaldybių tarybų rinkimų ir kiekvienoje seniūnijoje rinkti mini tarybas? Būtų labai demokratiška.
To savo kreipimesi į Seimo narius prašo iniciatyvūs piliečiai. Tačiau, Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatymas taip sudarkytas daugkartiniais pataisymais-patobulinimais-nutobulinimais, kad pats velnias sprandą nusisuktų, kol sugalvotų, kaip su mažiausiomis sąnaudomis prie ES valstybėse gyvuojančios savivaldos grįžti.
Be to, manau, kad ir minėto įstatymo korekcija, leidžianti savivaldybių teritorijose steigti biudžetines įstaigas – seniūnijas, kurios iki šiol buvo elementarūs savivaldybių administracijos filialai, padėties viešajame administravime nė kiek nepagerina. Padaugėja biurokratizmo, kurio nuolatinis palydovas darbo užmokesčio fondo augimas.
Lietuva – eksperimentų žemė. Ko gero, tik mūsų valstybėje, užuot nuosekliai reformavus visą viešojo administravimo ar atstovaujamųjų struktūrų rinkimų sistemą, vyksta nuolatinis-dalinis norminių aktų keitimas. Juk jei įsivaizduotume, kad valstybės ar savivaldybių valdymo struktūros yra… daugiabučio gyvenamojo namo stogas, nesistebėtume, jei niekas nesuteiktų jokios garantijos nutarus jį remontuoti dalimis. Regis, pro kiaurą mūsų valstybės stogą švilpia vėjai ir ūžauja politiniai skersvėjai… Tačiau ar dėl to piliečiams lengviau gyventi?