Nesuprantu žmonių, atsisakančių spręsti savo ir valstybės gyvenimo klausimus. Net daugiabučių gyventojams ne kartą esu sakiusi, kaip neprotinga ir brangu samdyti administratorius, kai savo name kaimyniškai, pigiau ir naudingiau galima tvarkytis savarankiškai. Galbūt dėl keisto vergiško neryžtingumo, nenoro mąstyti savo galva tampame tokie bevaliai ir nenuovokūs, kad savo santaupų „administravimą“ vis dažniau patikime telefoniniams sukčiams.
Paradoksali situacija: regis, gyvename Nepriklausomoje valstybėje, o nemaža dalis Lietuvos piliečių tarsi sustingo vergo poza. Į rinkimus ar kitas pilietines akcijas, kur sprendžiamas ne kokių PAR gyventojų, o mūsų pačių būties ir buities problemos, neateina mažne pusė gyventojų. Mitinguose, parašų rinkimo akcijose dalyvauja drąsiausieji, laisvos sielos ir sveikai mąstantys. Tylioji, noriu tikėti ne visai abejinga Lietuvos gyventojų dalis, manau, neturi problemų, nes būtų nepaaiškinama situacija, kai esi kuo nors nepatenkintas, bet nieko nedarai, kad keistum gyvenimo kokybę. Politikai tol vadino Lietuvos žmones „didžiai politizuota tauta“, kol „užhipnotizavo“ totalios ramybės būsenai arba paburnojimams siaurame užstalės rate.
NETIKIU, kad smagu būti vergu ir nė neburbtelėti, kai vaikų darželiuose prieš pietų miegą jūsų sūnui ar dukrai skaito pasaką apie princesės ir princesės meilę bei puikųjį jų vedybinį gyvenimą. NETIKIU, kad studentui, paskaitoje išgirdus, jog „didžiausias ES priešas – tautiškumas ir tikėjimas“, nesuvirpa širdis. NETIKIU, kad teismuose neradęs tiesos žmogus jaučiasi laimingas. NETIKIU, kad Lietuvos žmonės, nesibodintys pakeiksnoti valdžios partijas, beatodairiškai paklūsta jų vadams, sakantiems: „Nesikiškite, mes geriau žinome, kaip valdyti valstybę“.
Afganistane ir Ukrainoje nuo pilietinių akcijų – dalyvavimo rinkimuose – teroristai žmones atgraso ginklais. Lietuvoje televizijos laidose pilietį galima paniekinti, pasiūlius jam nedalyvauti referendume birželio 29 dieną. Nežinau, kodėl signataras Vytautas Landsbergis taip nemyli ir nepasitiki Baltijos kelio tauta, kad bando atimti iš jos sprendimo teisę. O gal užsisėdėję valdžioje tiesiog bijo, kad po įvykusio referendumo turės pradėti tarnauti tiems, kuriuos, kai paaiškėjo, kad surinkta pakankamai parašų referendumui surengti, nustebę įvardijo: „O, žiūrėkite, vergai galvas pakėlė“?
Todėl būtina savo ryžtu bei susitelkimu atsakyti į šią patyčią bei iškilių mūsų švenčių sujaukimą, nes referendumo datą seimūnai skyrė ne tik per Šv.Petrą ir Šv.Povilą, bet ir Dainų ir šokių šventės 90-metį. Toliau jau nebėra kur, nebent pradėti represijas prieš tuos, kurie už nesavanaudišką meilę bei ištikimybę Lietuvai jau seniai apšaukti tautos priešais. Visiškai sujauktos vertybės, o įsivyravusį pasityčiojimą iš piliečių sustabdyti gali tik patys piliečiai.
Taigi, TIKIU, kad nesmagu būti vergu, todėl kviečiu neprievartiniam, pilietiniam pasipriešinimui – ateikime birželio 29-ąją į referendumą kaip į Baltijos kelią: išdidūs, gražūs, solidarūs, be pykčio ir keršto, tačiau su viltimi ir tikėjimu, kad savo valstybės reikalus galime tvarkyti patys arba priversti valdžią tai daryti. Ateikime ir pareikškime savo valią.
P.S. Diskusijose dėl birželio 29 dienos referendumo išgirdau tokį pasakojimą: sako, kadaise turkų sultonas, priėmęs Zaporožės kazokus, reikalavo jų prisiekti ištikimybę. Šie pasitarė ir sutiko prisiekti tiems, ant kurių žemės stovi. Ir prisiekė, prieš tai prisipylę į batus Ukrainos žemės. Labai pamokanti istorija dviem aspektais: turime arba tokią valdžią rinkti, kuri tvirtai ant Lietuvos žemės stovėtų ir savo tautai dirbtų, arba mūsų valstybės liks tik tiek, kiek į batus telpa.