Pažinojusiems Jadvygą Karinauskytę-Kauneckienę buvo ir be žodžių aišku, kodėl susitikusios mudvi apsikabindavome ir pasikeisdavome šiandien kiek neįprastomis frazėmis. „Mano mylimiausioji Tamsta mokytoja“, – kreipdavausi aš. „Mano mylimiausioji mokinė,“ – atsakydavo ji.
Lietuvių kalbos ir literatūros Jadvyga Kauneckienė mane mokė beveik prieš penkiasdešimt metų. Tada pedagogo diena prasidėdavo ir baigdavosi su tamsa: nuo ankstaus ryto vykdavo pamokos, po jų – vadinamoji užklasinė veikla: įvairūs būreliai. J.Kauneckienė vadovavo dramos, raiškiojo skaitymo, literatų grupėms. Visose dalyvavau ir aš, net buvau tų darinių seniūnė. Todėl dabar – o esu žmogus, turintis ir fanų, ir oponentų – kai vieni klausinėja, iš kur turiu tiek energijos, o kiti piktokai mesteli: kada ji pavargs, aš visada atsakau, kad taip dirbti mane išmokė mano mylimiausioji mokytoja Jagvyga Kauneckienė.
Išėjo mano Tamsta mokytoja, iki paskutiniosios gyvenimo dienos džiaugusis kiekvienu mano rašiniu. Gal ir neobjektyviai, bet taip nuoširdžiai, kad tikėjau ja vis padėkodama, kad vertinti žodį mane išmokė ji, mano mylimiausioji.
Nepažinojusiems Jagvygos Kauneckienės mūsų bendravimas galėjo pasirodyti kiek egzaltuotas ir nenatūralus. Tokiems pasakyčiau: ne kiekvienam mokiniui lemta sutikti tokį pedagogą, kuris savo darbu bei asmeninėmis savybėmis taptų viso gyvenimo kelrode.
Lietuvos Kultūros fondo išleistoje knygoje „Ir kėlėsi Lietuva“, esu rašiusi, kad mokytoja Jadvyga Kauneckienė man yra tarsi „Dukart likimo dovana.“ Pirmoji – kad mokydamasi Šiaulių rajono Bridų aštuonmetėje mokykloje buvau jos mokinė, antroji – kai prieš ketvertą metų gavau perskaityti savo mokytojos dienoraštį. Labai asmeninis dokumentas, rašytas tuomet, kai mano mylimiausioji pati dar buvo gimnazistė, ilgam „užstrigo“ ant mano rašomojo stalo. Buvau raginama paskubėti, o aš vis negalėjau parašyti pirmojo sakinio…
Tai, ką perskaičiau, man leido suvokti, kodėl turime tiek bendro: katalikiška, darbšti šeima, begalinė meilė Lietuvai, noras imtis prasmingų darbų, kad tik šeimai ir tėvynei būtų lengviau – nesvetimos ir mano giminei… Ir jokių mergaitiškų svajonių tame dienoraštyje. Tik darbas, pasiaukojimas vardan bendrojo gėrio.
Paskutiniąją rašinio pastraipą apie gimnazistę Jadvygą Karinauskytę-Kauneckienę parašiau jau daug lengviau, nes suvokiau visą neįkainojamos patirties prasmę, likimo dovaną – pažinti savo mylimiausiosios mokytojos asmenybės formavimosi ištakas, turėjusias įtakos jos visai pedagoginei, kūrybinei ir leidybinei veiklai:
„Užverčiau paskutinįjį Jadvygos Karinauskytės-Kauneckienės dienoraščio, rašyto jai besimokant Kelmės gimnazijoje, puslapį. Gavau dvigubą likimo dovaną – susipažinau su slapčiausiomis mintimis žmogaus, vėliau tapusio mano mylimiausia lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Dabar suprantu – šios moters kuklumą, jos tylų, kruopštų, nuoseklų darbą įvairiausiuose švietimo ir kultūros baruose lėmė auklėjimas šeimoje ir katalikiškų vertybių puoselėjimas nuo ankstyvos vaikystės. Pareiga bei sąžiningumas ir nė mažiausio pasigyrimo pasiektais rezultatais. Visada kukli, besišypsanti, elegantiška, nepaprastai moteriška mano mokytoja, kažkada, tik prieš kokius septyniasdešimt metų klaususi dienoraščio, ar teks patirti kilnią meilę ir laimingą gyvenimą. Manau, gyvenimas šiai nuostabiai moteriai atseikėjo su kaupu, nes sulaukė savo išsvajotosios Laisvos Lietuvos, išleido į pasaulį būrį vaikų ir knygų.“
„Išėjo mano mylimiausioji“ – dingtelėjo kažkodėl tą naktį, kai mirė Jadvyga Kauneckienė. O įdienojus sulaukiau ir žinios: jos jau nebėra tarp mūsų. Išties nepaneigiamas tas dvasinis ryšys tarp artimos sielos žmonių, įtikėjusių, kad mirties nėra – tik laikinas išsiskyrimas…