Į Tiesos.lt talkininko Vlado Vaitiekaičio klausimus atsako Lietuvos Sąrašo Šiaulių skyriaus pirmininkė, Sąjūdžio pirmeivė Irena Vasinauskaitė.
Nuo 1988-ųjų visuomeninėje veikloje dalyvaujanti, ir visuomeninės, ir politinės patirties sukaupusi pašnekovė, užuot auginusi savo politinius reitingus, visą tą laiką neatlygintinai ir nesavanaudiškai rūpinosi bendruoju interesu, padėjo šiauliečiams ginti jų teises. Kaip žinome, tokie asmenys paprastai nereitinguojami – jie lieka už kadro, nepastebimi, šimtų jų surašytų tekstų, skundų, peticijų paraštėse.
Ji nemano, kad dalyvavimas Prezidento rinkimuose padidintų LR piliečių pasitikėjimą valdžia ar atgaivintų Sąjūdžio laikų drąsųjį pilietiškumą. Tačiau savivaldos rinkimuose po daugel metų pertraukos dalyvauti ryžosi – drauge su bendraminčiais pabandė Šiauliuose, socialdemokratinių tradicijų mieste, sukurti neformalų, ilgalaikį įdirbį turinčių visuomenininkų rinkiminį komitetą. Ši patirtis ir paskatino I. Vasinauskaitę pasidalyti savo pastebėjimais su Tiesos.lt skaitytojais, juolab kad patobulinto Vietos savivaldos rinkimų įstatymo pataisos, leidusios nepartiniams dalyvauti 2015 metų rinkimuose, dar nebuvo plačiau aptartos. Kaip prisimename, šis paskutinę minutę prieš 2014 metų Seimo vasaros atostogas „pagerintas“ įstatymas pačių kūrėjų politikų buvo sutiktas gana euforiškai, tačiau ne visoje Lietuvos teritorijoje buvo vienodai palaikytas bei pritaikytas.
Vladas Vaitiekaitis: Gerbiamoji Irena, Alytuje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Kaune savivaldos rinkimus laimėjo visuomeniniai rinkimų komitetai ir nepartiniai merai. Ar didžiulį rinkėjų pasitikėjimą gavusieji sugebės nenuvilti rinkėjų bent iki Parlamento rinkimų?
Irena Vasinauskaitė: Teoriškai viskas įmanoma. O ar pavyks naujiesiems dariniams ir tiesiogiai rinktiems merams pateisinti rinkėjų lūkesčius, tarkime, bent iki 2016 metų Seimo rinkimų, spėlioti neketinu. Manau, reikia labai atidžiai stebėti Alytaus, Šiaulių, Panevėžio ir Kauno miestų Tarybų ir merų prisistatymus bei pristatymus viešojoje erdvėje. Juo labiau kad minėtuose miestuose naujųjų rinkiminių darinių politikai į vietos tarybas atėjo iš labai skirtingų socialinių sluoksnių, nevienodos ir jų startinės finansinės sąlygos, kompetencijos ar komunikabilumo patirtys ir pan. Be to, ar daug Lietuvoje naivuolių, kurie mano, kad sisteminės partijos nesieks revanšo?
Kita vertus, tas faktas, kad sostinėje visuomeniniai rinkimų komitetai net nebandė „vaidentis“, irgi iškalbingas – vadinasi, pigiausios prabos populizmu ne visus galima „paimti“… Kas ryžtųsi šiandien avansu prognozuoti Vilniaus Tarybos situaciją? O jeigu tai bus parodomoji kadencija, kaip konstruktyviai gali dirbti sisteminių ir nesisteminių partijų koalicija? Tokia sėkmė daug ką keistų ir provincijoje. Gal nebandysite neigti – provincijos nuomonę sostinė formuoja?
V.V.: Tai kokio proveržio, Jūsų manymu, galima tikėtis: populistinio veikimo (ar neveikimo), kad tik rinkėjai po metų suteiktų aukštesnio lygio – Seimo nario mandatą, ar nuoseklaus darbo, kad vietos savivalda [agaliau grįžtų prie ištakų – realaus atstovavimo vietos gyventojams?
I.V.: Esant dabartinei norminei bazei, kuomet mūsų Parlamentas nė už ką nepanaikins partinių ar kitokių grupinių rinkiminių sąrašų ir neleis rinkti tik asmenis, kurie būtų įsipareigoję tiesiogiai savo apygardos rinkėjams, o ne juos į sąrašą įtraukusiai partijai, įmanomi keli variantai.
Jei stebėsime anksčiau minėtų miestų ir jų merų veiklą, jau dabar pamatysime, kad startinės rinkimų sąlygos suponuoja labai nevienodą politikų elgseną. Tik vieno iš keturių aptariamų miestų valdančioji koalicija aptarinėja ir ketina praktiškai įgyvendinti realią savivaldą, t.y. bandys tartis su tais, kurie politikams delegavo savo teisę tvarkyti konkrečios savivaldos kasdienius reikalus.
Iš savo ilgametės patirties žinau: piliečių aktyvinimas – sunkus ir nuolatinis darbas. Todėl jei visuomeninių rinkimų komitetų iškelti tarybos nariai ir nepartiniai merai priiminės sprendimus neatsiklausdami rinkėjų, nekviesdami jų tartis svarbiausiais bendruomenių klausimais, įmanomas tik vienas proveržis: žmonės nusivils ir nepartiniais. Dar labiau sumažės dalyvavimas pilietinėse akcijose – pradedant visų lygių rinkimais, baigiant kukliais piketais po savivaldybių langais.
Kaip tokį visai galimą nevilčių scenarijų reikės populistiškai pateisinti prieš rinkėjus 2016 metų Seimo rinkimų finišo tiesiojoje? Kokių triukų teks griebtis, kad rinkėjai būtų įtikinti, jog tie patys ir vėl į rinkimus einantys politikai su gyventojais uoliai tarėsi, neorganizavo viešųjų pirkimų už uždarų durų, neleido ES fondų lėšų su savo chebrytėmis ar nepriiminėjo į darbą giminaičių ir t.t., ir pan.? Juk grupinės atsakomybės nėra nei partinių, nei nepartinių rinkimų komitetų kandidatų sąrašuose.
V.V.: Dėl tokio savo neslepiamo kritinio požiūrio rizikuojate tapti nepopuliari – juk pergalės pasiekę visuomeniniai rinkimų komitetai šiuo metu yra „ant bangos“.
I.V.: Nėra blogų partijų ar rinkimų komitetų. Viskas priklauso nuo šiuose dariniuose esančių žmonių. Rinkėjai prie politinių struktūrų jau pripratę, o kai kurie saviems politikams net begalinę meilę bei atlaidumą spinduliuoja.
Visuomeniniai komitetai viltingai nuteikia tik iš pirmo žvilgsnio. Reãliai, iš esmės padėtį keičiančiai rinkimų reformai Seimas valios neturi, todėl dažnai tik kosmetiškai padailina įstatymus. Paskutinysis rinkimų sistemos „papudravimas“ yra tiesiog pasityčiojimas iš rinkėjų, nes rinkiminei kampanijai pasibaigus, komitetai tampa nebereikalingi ir… išsivaikšto. Toks įstatymas. Tai net moralinės atsakomybės nebus kam adresuoti…
Visuomeniniais rinkimų komitetais pirmą kartą suabejojau tada, kai išgirdau, kad rinkimų išvakarėse tokį įkūrė Seimo narys Valerij Simulik, o į jį surašė spėriai išsipartininusius savo bendražygius iš politinės arenos jau išnykusios Naujosios sąjungos socialliberalų sąjungos ir buvusius socialdemokratus.
Nustebino ir keista spraga, palikta patobulintame LR Savivaldos rinkimų įstatyme – jei politinė partija į savo rinkiminį sąrašą įsirašo, tarkime, bent porą kitų partijų atstovų, patekimo į Tarybą barjeras jai iškart „pakyla“ nuo 4 proc. iki 6 proc. ir partijos sąrašas tampa susivienijimu (koalicija). Tuo tarpu vadinamajame nepartiniame rinkimų komiteto sąraše, anot VRK vadovo Z.Vaigausko, „gali būti kandidatai, priklausantys partijai ar sustabdę narystę partijoje. Jiems jokios išlygos netaikomos“. Vadinasi, ir vėl sudarytos sąlygos apgaudinėti rinkėjus neįprastais naujadarais, neužkertant kelio juos steigti nepadoriai, greičiau atvirkščiai – sudarytos galimybės partijoms kurti satelitinius neva visuomeninius komitetus, galios krėsluose užsisėdėjusiems politikams pratęsti savo susireikšminimą valdžioje.
Žinoma, tai, ką dabar susakiau, galioja ne visiems visuomeniniams komitetams. Bent vienas iš šiame pokalbyje paminėtųjų yra suburtas iš visuomenininkų, dirbančių žmonėms dar nuo Atgimimo laikų ir turintis tikslą pakviesti bendruomenes kartu valdyti miestą. Turiu omeny Aukštaitijos sostinės merą Rytį Mykolą Račkauską – sprendžiant iš spaudos, jis turi būtent tokių planų. Taigi, lieka tik stebėti, dalyvauti patiems, žodžiu, nenusišalinti nuo bendros veiklos.
V.V.: Tai jūs prieštaraujate Seimo nario Naglio Puteikio, paskatinusio įkurti keliolika komitetų, nuomonei, kad visuomeniniai rinkimų komitetai gerokai „išgąsdino“ sistemines partijas?
I.V.: Neprieštarauju, bet man svetima šio Seimo politiko euforija – girdi, kaip dabar viskas bus gerai: ir sisteminės partijos puls gerėti, ir komitetų sąrašiniai kandidatai bei nepartiniai merai kvies savo bendruomenes aptarinėti savivaldos klausimus, o prieš priimdami lemtingus sprendimus jų atsiklaus…
Lietuvos žmonės nepasitikėjo net Naglio Puteikio vardo komitetais, nes ten, kur jie iškovojo mandatų, be sisteminių partinių kandidatų negali burti valdančiosios daugumos. Net jo, kaip politiko, gimtojoje Klaipėdoje trys jų atstovai liko kaukėmis prisidengusioje opozicijoje.
Labai nenorėčiau, kad mano nuojauta pasiteisintų, bet kol kas atrodo, jog ateityje šiuos savivaldos rinkimus minėsime kaip nelabai vykusį eksperimentą – Lietuvai dar toli iki tokio politinės kultūros lygio, kad atskiri politikai, ypač ruošdamiesi po metų vyksiantiems Seimo rinkimų, neimtų dirbtinai trukdyti valdančiąją koaliciją sukūrusiems kolegoms. Deja, pas mus dar norma, kad vieni, užkopę į bet kurio lygio valdžios olimpą, pusę kadencijos koneveikia buvusiuosius, kaip tie prastai arba ne tai, ką reikia, dirbo, tuo tarpu vadinamoji opozicinė dalis tik kritikuoja valdančiuosius, užuot teikusi alternatyvių sprendimų projektus, kad rinkėjai patys galėtų suprasti, kas jų labui dirba, o kas tik grupinius interesus proteguoja.
Šiauliuose situacija šiuo metu – unikali. Jau dviejų Tarybos posėdžių metu nepartinis meras A.Visockas bei minimali jo suburta dauguma – penkioliktukas – niekaip neprisikviečia mažne trečdalio Tarybos narių, šiauliečių išrinktų atlikti jiems patikėtas pareigas, balsuoti. Ar galite tuo patikėti?..
Paskutiniame Tarybos posėdyje jos narys prof. Arūnas Gumuliauskas net ragino socialdemokratus bei V.Simulik komiteto narius „neužsiiminėti bolševizmu“ ir dalyvauti balsavime… Tačiau ir tada šios dvi partijos neišgirdo kolegos istoriko balso ir neatsiplėšė nuo ištakų.
V.V.: Bet Jūsų pateiktieji pavyzdžiai tik iliustruoja, kokie kerštingai arogantiški yra sisteminiai, ir nesvarbu, ar jie liko partijoje, ar persivardijo į nepartinius?
I.V.: Tas tai taip, bet kai ranką prideda ketvirtoji valdžia – žiniasklaida, rinkėją pasiekia tokia arba panaši žinia: naujokai nekompetentingi, nemoka dirbti, nežino įstatymų… ir t.t., ir pan. Šiomis temomis įmanomos šimtai variacijų.
V.V.: Tai kokia išeitis? Ką daryti?
I.V.: Manau, Lietuvą dusina grupinė partinė ar nepartinė rinkimų sistema. Kolektyvinė atsakomybė neegzistuoja, o asmeninė nuskęsta ilgamečiuose tyrimuose, kol „užklumpa netikėta senatis“. Mūsų valstybėje gyventojų ženkliai sumažėjo, tačiau biurokratinės struktūros vis pučiasi. Seimo populistai kartkartėmis, vardan reitingų, kaip karštą bulvę rankose, „pavelėja“ pataisas dėl Seimo narių skaičiaus sumažinimo, o po to guodžiasi, kad ir vėl teks laukti, kol visagalis Statutas leis iš naujo tokį klausimą pakartotinai patąsyti.
Išeitis viena – rinkėjų sąmonės proveržio galima bus tikėtis tik tuomet, kai referendumu susigrąžinsime personalinius rinkimus, na, tarkime, 101-oje Seimo rinkimų apygardoje ir apylinkių tarybų savivaldybių rinkimų apylinkėse.
Ir tarsime griežtą VETO grupiniams rinkiminiams sąrašams – nesvarbu, kaip juos beįvardytume.
V.V.: Ačiū už pokalbį.