„Mūsų Raseiniams“ redaktorės skiltis
Paminėjome 99-ąsias Lietuvos valstybės atkūrimo metines. Šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė kvietė Tautą švęsti originaliai, žadėjo apdovanoti unikaliausių idėjų autorius.
Prisiminkime, kol viskas dar taip „šviežia“, kokia buvo mūsų ir mūsų valstybės šventė. Ar niekas šalia mūsų nenusigėrė iki žemės graibymo? Nesimušė ir nesikeikė? Neieškojo tik kam nors vienam težinomo „taboro“, kad nusipirktų kvaišalų? Nepakėlė kumščio prieš savo artimą – vaiką ar suaugusįjį?..
Sunku iškilių valstybinių švenčių dienomis skaityti ar klausytis kriminalinių suvestinių, tačiau neišgirsti, nepastebėti, nereaguoti – negali, jei skaidrios, neapspangusios smegenys ir širdis ne akmens luitas…
Nežinau, kaip reaguojate Jūs, tačiau man tokiomis dienomis kriminalinis fonas – tarsi kontrastas pakiliai nuotaikai – virsta nenusakoma gėla. Apima keistas skaidrus liūdesys, kai didžiuojiesi 1918 metų Lietuvos Tarybą, kuri vasario 16-ąją paskelbė Lietuvos valstybės atkūrimo aktą ir statė valstybę savanoriškai, neatlygintinai –iš ko jiems mokėti algas ne tik kad nebuvo, garbingieji vyrai jų ir neprašė… Gal idealizuoju, bet tokiomis sąlygomis Pirmojo pasaulinio karo ką tik nualintu ūkiu neturėjo teisės skųstis ir piliečiai. Visi gyveno, kad išgyventų jie ir Lietuva.
Tačiau 100-ojo valstybės atkūrimo jubiliejaus link einame pavargę, pikti, nekenčiantys aplinkos, kaimyno, savęs… Beveik milijonas išvyko svetur laimės ieškoti. Apie 700 000 gimtojoje šalyje gyvena žemiau skurdo ribos, vos galą su galu sudurdami. Tiems, kurie liko Tėvynėje, neramu klausantis idiotiškų statistinių skaičiavimų, kad įvedus eurą Lietuvoje prekės nepabrango. Tik paslaugos. Tai ko tuomet virtinės lengvųjų automobilių istorinėmis švenčių dienomis suka į Lenkiją, o jų keleiviai pigesnius lenkiškus maisto produktus šluoja nuo lentynų ir krauna į bagažines? Kol vyksta tokios akcijos, žiniasklaida jas su pasimėgavimu filmuoja, o klausinėjami politikai tyčiojasi sakydami, kad tie į Lenkiją prekintis patraukę, matyt, tautišką giesmę gieda sėdėdami automobiliuose…
Kiek daug beverčių projektų, kalbų, tuščių pilietinių apsukų skaudina vis labiau ir labiau, kuomet girdi teorines kalbas, atsietas nuo kasdienybės realijų… Juk nemanote, kad Jos Ekscelencija apdovanos vykstančiuosius į Lenkiją pigesnės mėsos pirkti. Jai, matyt, tai nėra originalus valstybinės šventės šventimas, bet jis jau tampa tradicija… Ir unikalia – kiek dar tautų savo Nepriklausomybės dieną pamini kaip laisvą dieną pigiau apsipirkti?
Vadinasi, vėl sulauksime formalių pagarbinimų, apdovanojimų… O kiek pritilusi gliancinių sveikinimų banga vėl sugrįš Kovo 11-ąją. „Kiek daug ponų, kokie visi gražūs, – prisiminus J.Biliūno „Liūdnos pasakos“ Juozapotą norisi parafrazuoti: – Gal matėte žmogų valdžioje, išsaugojusį jautrią širdį?“
Ne, ne tokį, apie kuriuos, išsipusčiusius sovietiniuose paraduose, kalbėjo pamirštas lietuvių literatūros klasikas Juozas Baltušis: „Anksčiau nebuvo tiek grindų, kiek dabar pogrindininkų…“ O šiandien – nebėra tiek laisvos valstybinės žemės kapinėms, kiek yra norinčiųjų už Tėvynę mirti… žodžiais meilę jai tarsi vandenį taškant…
Ir dar… Privačios kapinės mūsuose nepopuliarios, nes dauguma potencialių klientų – pašalpiniai.
Sutinku – labai ciniškai „užlenkiau“. O kad sarkazmas neokupuotų širdies ir neišstumtų iš jos skaidriojo liūdesio, kviečiu po valstybinių švenčių manyje prabilusį Juodąjį metraštininką užleisti vietą Baltajam: gal vis dėlto bus pastebėta, kaip Valstybės atkūrimo dieną šventė Raseinių jaunuomenė? Gal kas jau pristatė apdovanojimui ir teatralizuotą Valstybės atstatymo Akto pasirašymą Šiaulių Prisikėlimo aikštėje?
Gal…
Pasvajokim. Jei tai darysim kartu, mintys greičiau materializuosis.