Kuri dauguma – tikroji?
Šiaulių savivaldybės Tarybos narių nesusikalbėjimas – antrasis, kurį stebiu po to, kai buvo pataisytas Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatymas ir rinkėjams leista patiems rinkti merus.
Pirmasis buvo vadinamas Raseinių precedentu. Ten susiformavusi ženkliai didesnė valdančioji koalicija (15 iš 25 Tarybos narių) bandė „nuversti“ mažumoje likusį partinį merą, atleido vicemerę ir administracijos direktorių. Kuo viskas baigėsi? Tąsymaisi Raseiniuose tęsėsi 11 mėnesių, teismai merą išteisino, vicemerę ir administracijos direktorių grąžino į darbą, o bylos savivaldybės biudžetui bei kompensacijos laimėjusiems nuskurdino savivaldybės biudžetą beveik 70 tūkst. eurų.
O Šiauliuose nesuprasi, kuri dauguma čia ta tikroji. Valdo tie, kurie konkretaus tarybos posėdžio metu turi 16 vienas kitą uoliai prižiūrinčių politikų. Tačiau jei tik kuris į posėdį neatvyksta, lieka 15 PRIEŠ 15, t.y. jau dvi „daugumos“, ir pergalė „šviečiasi“ merui Artūrui Visockui, kuris tokiose situacijose turi du balsus. Tuomet kiti (du buvę merai A.Lankauskas bei J.Sartauskas ir V.Simulik vietininkas Šiauliuose D.Michalenko), save net dviem pareiškimas įsivardiję daugumiečiais, renkasi sabotuoti, kitaip sakant: a) „balsavimą kojomis“, t.y. bėga iš posėdžio; b) neįregistruoja savo dalyvavimo posėdyje; c) neima slapto balsavimo biuletenių, nors registracija jų dalyvavimą posėdyje fiksuoja.
Taip Šiaulių tarybos darbas sabotuojamas jau koks pusmetis.
Nostalgija praeičiai, arba Noras „valdyti“ merą
Paskutiniajame Šiaulių tarybos posėdyje paaiškėjo politikų tąsymosi esmė – „kaltas“ pernai (manau, Raseinių mero A.Griciaus garbei) pataisytas ir nuo gruodžio pirmosios įsigaliojęs Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatymas, šiek tiek sutvirtinęs tiesiogiai rinktų merų galias bei atitolinęs nuo buvusios situacijos, kai partinės daugumos iki užkimimo galėjo diktuoti merams.
Tačiau Šiaulių politikos senbuviams įstatymų pataisos nė motais. Kaip užstrigusi jaunystės plokštelė, eksmerai socdemas Justinas Sartauskas ar tvarkietis Alfredas Lankauskas užsiciklino: tiesiogiai rinktas meras turi paklusti partinei Šiaulių tarybos daugumai – nors kreiserį „Aurorą“ į Talkšą atplukdyk… Taigi, ėmė ir sukūrė revoliucinę situaciją Šiauliuose vyrai, o dabar galvoja, kam čia skamba tiesioginio valdymo ir pirmalaikių rinkimų varpai.
O kaip praktikoje veikia tas kiek palopytas, tačiau labai netobulas, politikus bei rinkėjus kiršinantis įstatymas? Viską tarsi apibūdina 20-ojo straipsnio 2 dalies 2 punktas, pagal kurį savivaldybei teisme atstovauja meras arba jo įgaliotas asmuo, todėl Šiauliuose, kaip ir Raseiniuose, jau susiformavus teismų praktikai, mero pavaduotojo Domo Griškevičiaus bei administracijos direktoriaus Eduardo Bivainio atleidimo bylose tarybos atstovai, nesvarbu „daugumiečiai“ jie ar „mažumiečiai“, savivaldybės valdžiai atstovauti negali.
Taigi, teismai pripažįsta tiesiogiai rinktų merų atsakomybę, kompetencijas bei skirtumus nuo buvusių partinių daugumų merų, o užsiciklinę Šiaulių politikos senbuviai – NE. Vasario 10 dienos Tarybos posėdyje jie įnirtingai kovėsi dėl reglamento pataisų aiškindamiesi, ką gali ir ko negali meras, nes, anot J.Sartausko, „gerai, kai dauguma turi merą.“
Kad meras – nebe partinių daugumų pastumdėlis, metas įsisąmoninti ir tiems Šiaulių politikams, kurie ne tik priešlaikinių rinkimų varpų negirdi, bet ir savo pačių nusipaistymo. Antraip A.Šedžius nereplikuotų savo valdančiosios daugumos partneriui G.Vyšniauskui kviesdamas jį ten, kur šis ir taip jau yra – pas daugumiečius…
Na, niekas, vyrai ir moterys, išskyrus rinkėjus, neturi mero, kaip ir meras neturi kokios nors „savo“ daugumos – ją irgi rinko šiauliečiai. Mero bei Tarybos kompetencijos Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatyme puikiausiai atskirtos. Belieka tik juo vadovautis.
Tačiau Šiaulių tarybos konservatoriai, iki šiol dirbę tarsi ir mero A.Visocko komandoje, sumąstė „saliamonišką“ sprendimą – pasirašė sutartį su „Artūro Visocko nepartinio komiteto atstovais“, kuri įsigalios, tik jei a) meras suformuos valdančiąją daugumą; b) toji dauguma jiems garantuos DU POSTUS.
Sudarinėjant tokias politines-populistines sutartis, derėtų „pasikartoti“ Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatymą, kur tiesiogiai rinkto mero ir tarybos, formuojančios daugumas ar liekančios mažumoje, funkcijos yra aiškiai apibrėžtos. Ten nenumatytos mero galios „lipdyti“ kokias nors daugumas, nors A.Visockas turi savo komandoje vieną talentingiausių nūdienos Lietuvoje skulptorių Gintautą Lukošaitį.
Bet… meras tikrai nėra ir simbolinis kalbų sakytojas ar juostelių karpytojas. Jo valioje teikti kandidatus – politinio (asmeninio) pasitikėjimo asmenis – į mero pavaduotojų ar administracijos direktoriaus pareigas. Tačiau čia ir vėl „kabliukas“ įstatyme: jei dėl politinio pasitikėjimo kokiu nors kandidatu ir gali susitarti 16-os (ar net daugiau) tarybos narių dauguma, tai apie asmeninį pasitikėjimą tokiam pat būriui nėra ko ir svaigti. Todėl taip ir vadinamas pasitikėjimas, kad tiesiogiai rinktas meras asmeniškai galėtų pasitikėti žmonėmis, tarkime, administracijos direktoriumi, kuris atsako už visos savivaldybės administracijos darbą bei miesto KASĄ, t.y pinigus, bei skaidrų jų panaudojimą.
Beje, buvęs Šiaulių vicemeras D.Griškevičius ir administracijos direktorius Eduardas Bivainis turi daug šansų laimėti teismus, nes Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatymas teigia, kad juos atstatydinti derėjo tik mero A.Visocko teikimu, o ne taip, kaip tai įvyko dabar: opozicijos lyderiui A.Lankauskui panorėjus, tos dienos daugumai pabalsavus…
Vien tik postai valdo daugumas?
Kebliausia, kai patekę į tarybą įvairių partijų politikai, jau pagal savo asmeninius interesus, norus ir siekius „susimeta“ į daugumas, populistiškai įformindami „valdančiosios daugumos veiklos programas“, ar pan. Visa tai – grynas formalumas.
Realybė tokia, kad tas daugumas buria vien tik postai. Likus bene 9 dienoms iki tol, kol Vyriausybės atstovė Šiaulių apskrityje Asta Jasiūnienė galės kreiptis į Vyriausybę dėl tiesioginio valdymo įvedimo Šiaulių savivaldybėje, tarybos politikai senbuviai jau nervinosi ir nebeslėpė – nori jie tų mero valioje ir galioje esančių postų, o bendrus pasitarimus rengia, kai meras A.Visockas užimtas. Tačiau kai šis, jau ilgokai dirbantis be vicemerų, turi laisvą minutę – susitikimą „daugumiečiai“ atšaukia.
„Mes neturime kol kas postų“, – guodėsi J.Sartauskas, o konservatorius J.Bartkus pripažino, „kad klausimai dėl personalijų mums dar yra sudėtingi, nes dėl jų dar negalime susitarti“. Ir buvo toks nuoširdžiai atviras, kad daugiau jau nebeįmanoma: „Bandau racionaliai galvoti, nors, kaip politikui, sunku atsiriboti nuo politikos“.
Originaliai ėmė samprotauti ir Šiaulių tarybos narys A.Šedžius. Ukrainos ekstrasenso įtaką jo „minčių šuoliams“ pastebėjo net posėdyje dalyvavę visuomenininkai: „Merui ir jo komandai skambina varpai (priešlaikinių rinkimų), nes jie turi ką prarasti. O kiti, t.y. valdančioji dauguma, neturi ką prarasti,“ – postringavo politikas, tarsi pats neturėtų žmonių pasitikėjimo mandato.
Taigi, kaip nori, taip suk kalbą, bet vis grįžtama prie postų. Regis, čia pasisakoma tik apie savo politines pozicijas miesto savivaldybėje? Rinkėjų pasitikėjimas, jų teisėtų lūkesčių nepateisinimas jau nieko nebereiškia. Kaip ir patys rinkėjai, kurių atstovai tarybos posėdyje girdėjo Liberalų sąjūdžio nario Artūro Rimkaus, švelniai tariant, keistą paaiškinimą: jeigu taryba balsuos ne taip, kaip norisi kai kuriems partinukams, „tai gali įvykti vėl kortelių (balsavimo – aut.past.) ištraukimas ir tie, kurie sėdi užpakalyje mūsų, vėl nesupras…“
Čia, matyt, pasisakyta apie nesusipratėlius rinkėjus, kurie vėl ir vėl „n“ kartų į valdžią renka tuos pačius jiems nervus tampančius partijų atstovus. Žodžiu, netyčia liberalas A.Rimkus savo nerišlioje kalboje nurodė žmonių iš gatvės vietą politikoje – „užpakalyje mūsų“…
Nors nepartinį, tiesiogiai rinktą merą Artūrą Visocką partiniai politikos senbuviai kaltina vengimu kalbėtis, tačiau patys miestelėnai jį pašnekina itin lengvai: arba nutveria merą renginiuose ar gatvėje, arba parašę jam elektroninį laišką. Ir problemos sprendžiamos nevilkinant, akimirksniu. Gal todėl ir bijo ilgasėdžiai, kad dar metai, ir žmonės taip pamėgs A.Visocko darbo stilių, kad apie postus jie galės tik sapnelius sapnuoti…
Testas skaitytojams
Šiauliuose jau antra savaitė netyla kalbos apie tai, kad meras Artūras Visockas, gavęs įrašą, kuriame girdėti trijų tarybos narių – J.Sartausko, A.Lankausko ir D.Michalenko – balsai, perdavė jį Specialiųjų tyrimų tarnybai.
Turima medžiaga leidžia suprasti, kad galimai ketinama neskaidriai panaudoti biudžeto lėšas, todėl reikėjo apsispręsti, kaip teisėčiausiu bei teisingiausiu būdu situaciją ištirti.
Atlikęs pilietinę pareigą, politinės karštinės krečiamo miesto meras Artūras Visockas sulaukė ir netikėto Seimo Žmogaus teisių komiteto vadovo Valerij Simulik vertinimo. A.Visocko pilietinį elgesį Seimo narys viešojoje erdvėje taip įvertino: „Netgi darau prielaidą, kad meras su tų tarnybų pareigūnų ar pareigūnais yra glaudžiai susijęs ir gal net yra jų informatorius.“
O kokias prielaidas apie V. Simulik daryti mums? Ką mums galvoti apie parlamentarą, dalyvaujantį įstatymų kūrimo bei priėmimo procese, jei jis TAIP vertina savivaldybės vadovo siekį gyventi skaidriai? Todėl ir klausiu gerbiamųjų skaitytojų: kaip turėjo pasielgti Šiaulių meras, iš naujai susiformavusios valdančiosios daugumos gavęs daugiau negu „keistą“ garso įrašą?
– Jo neskelbti ir niekam nerodyti? (Tačiau tuomet A.Visockui būtų galima teikti interpeliaciją už galimai korupcinių ketinimų slėpimą…)
– Nešti tą įrašą žmonėms, kurių balsai girdisi, prašyti liautis kenkti miestui ir nebelakstyti iš tarybos posėdžių, bet dirbti ir t.t., ir pan.? (Bet tuomet merą kaltintų šantažu, nes galimai būtent tuo tikslu provokacinis įrašas ir buvo padarytas…)
– Atlikti pilietinę pareigą ir atiduoti gautą įrašą tam tikrais tyrimais užsiimančiai tarnybai ir laukti jos atsakymo? (Šį variantą pasirinko Šiaulių miesto vadovas A.Visockas)
Klausimai rinkėjams:
a) kaip vertinate Šiaulių mero poelgį?
b) kaip A.Visocko vietoje elgtumėtės Jūs?
c) kaip elgtųsi Seimo narys V. Simulik (jo paties komentaro šviesoje)?