Virš Lietuvos – žydras dangus. Krašto apsaugos ministras Juozas Oleka miega ramiai. Tik gal per miegus vaikščiodamas paskelbė mobilizaciją? Zoknių aerodrome karo parengtyje variklius birbina 10 NATO lėktuvų. Kai tyliomis naktimis girdžiu juos, jaučiuosi rami, nes dar menu virš Šiaulių dieną naktį siautusius rusų „migus“.
Atvyko 150 NATO karių. Matyt, mūsiškius apmokys Tėvynę ginti? Kai susitikime su kandidatu į EP Gabrieliaus Landsbergio paklausiau, ar sugebėsime pasipriešinti užpuolikams, jei mūsų armija – Garbės kuopa, grupelė taikdariškose emisijose dalyvavusių karių ir mažne keturi tūkstančiai savanorių. Jaunasis politikas man teatsakė: „Tai jūs rašykit, rašykit…“
Tą ir darau. Bandau išsiaiškinti, kas vyksta.
Visose be išimčių glamūrinėse TV laidose prabangios laidų vedėjos šiurpulingu balsu valdžios vyrų ir moterų klausia: „Tai bus karas ar ne?“ Tarsi visą armiją Marijų Melnik Nepriklausoma Lietuva būtų išauginusi. Nepriklausomybės vaikai dar svarsto – gins jie savo valstybę ar emigruos. Didžioji dauguma mobilizacinio amžiaus jau pasirinko – pasklido po platųjį pasaulį.
Savi išrinktieji jiems nuosprendį paskelbė jau seniai – visos į valdžią iki šiol kelius nusipirkusios partijos rūpinosi tik savais, nusipelniusiais gyventi dar geriau. Nykstančią Lietuvą šiuo metu „administruoja“ 55000 valdininkų armija, tvarką bando prižiūrėti 9500 pusalkanių basų policininkų, 770 teisėjų sąžiningai naudojasi „teismų praktika“, kai beviltiška bylinėtis su tais 55000 ar kitais turtingais darbdaviais. Vyriausioji rinkimų komisija – klusni kasmet po 19 milijonų litų iš valstybės biudžeto gaunančių partijų tarnaitė. Valstybės saugumo departamentas – jau seniai tapo valdžios saugumo departamentu. Ne Lietuvai, o juos skyrusiems administratoriams tarnauja. Konstitucinis teismas – dvasių nelaisvėje ir nėra kam jo išvaduoti. Todėl kandidatas į LR Prezidentus Naglis Puteikis ne atsitiktinai tapo vaiduoklių medžiotoju ir siūlo iš Konstitucijos besityčiojančią kontorą uždaryti. Ši brangiai Lietuvai kainuojanti institucija per metus tesugeba išstenėti 36 sprendimus, labaaaaaai nutolusius nuo Pagrindinio šalies įstatymo straipsnių.
Mažne visą šią statistiką priminė Nepriklausomybės akto signataras Algirdas Endriukaitis Kaune vykusiame pasitarime dėl lietuvių konferencijos sukvietimo. Beveik prieš šimtą metų, 1917 rugsėjo 18–23 dienomis, tokia vyko Vilniuje, dabartinio Rusų dramos teatro patalpose. Tuomet, susitarę su okupacine vokiečių valdžia, Antrojo pasaulinio karo fone, lietuviai sugebėjo atkurti Nepriklausomą Lietuvą. Tai padarė visiški idealistai, nesiekę sau jokių postų, svarbių kėdžių ar gerai mokamo darbo. Jiems tai pavyko, nes neskaldė tautos į gerus ir dar geresnius, partinius ar visuomenininkus ir t.t., ir pan.
Skaitau istorikų straipsnius, stebiu šių dienų lyderius ir mąstau, negi Lietuvos okupacijos užmušė žmonių idealizmo geną? Nejaugi taip greitai pamiršome pokario istoriją, kai partizanai atsisakydavo savo tapatybės – vardų ir pavardžių. Ne vien dėl artimųjų saugumo jie rinkosi Lietuvos medžių ar lauko gėlių slapyvardžius. Tėvynė jiems buvo svarbiau už asmenį gerbūvį, karjerą, šlovę. Beveik 100000 pokario kovotojų paguldė galvas už Lietuvą. Kai kurie prieš išeidami Anapilin patyrė nežmoniškus sadistų kankinimus. Ne visų amžinojo poilsio vietos iki šiol atrastos, nes okupantai bei kolaborantai net mirtį išniekino.Todėl kartais, kai tenka padėti valdžios užspeistiems žmonėms, susimąstau, kad dabar Lietuvą administruojantys, kai kurių partijų nomenklatūra, vadinamasis elitas, išsaugojo žiaurųjį okupantų geną. Būtent šis elitinis užkratas varo lietuvius iš jų istorinės Tėvynės, skatina neviltį, o silpnesnius pasmerkia myriop. Tik išgirskite ir įsiklausykite – per visą atkurtosios Nepriklausomybės laikotarpį nusižudė apie 30 000 tarp mūsų, su mumis gyvenusių žmonių. O kiek jų prasigėrė ir liko kyboti tarp šiapus ir anapus?
Parengiamasis susitikimas Kaune tikrą minčių šurmulį sukėlė. Ar sugebėsime susitelkti ir į šio amžiaus Lietuvių konferenciją susirinkti visai nesusitrupinę? Ar dar liko mumyse sveiko proto nepasiduoti asmeninėms ambicijoms ar norui „vardan trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“ kurti ir kurti naujus visuomeninius, politinius, žiniasklaidinius darinius ir t.t., ir pan.? Šiandienos įvykiai jau tiesiogiai iliustruoja patarlę „trys lietuviai – penkios partijos“, kai įvairiuose visuomeniniuose judėjimuose dalyvauja vis tie patys senjorai ar vidutinio amžiaus žmonės, ir viskas vyksta vis taip pat ir taip pat.
Susirinkusieji labai aktyviai diskutavo dėl delegavimo į lietuvių konferenciją teisėtumo. Prieš 97 metus vykusiame analogiškame renginyje buvo paskirstytos kvotos apskritims. Vietose vyko susitikimai su įvairiomis socialinėmis grupėmis, – ūkininkai, mokytojai, kunigai ir kt. siūlė delegatus, aptarinėjo dokumentų projektus. Nuo to, kaip pasielgsime šiandien, priklausys, ar sudrakonėjome patys, t.y. ar rinksime, ar siūlysime patikimus delegatus. Valdžia, kurią ruošiamasi kontroliuoti, įvairiausias struktūras formuoja iškreiptos demokratijos būdu – siūlo savus, savi juos ir patvirtina. Kauno renginyje buvo siūloma rinkti delegatus iš aktyviai veikiančių visuomeninių ar politinių organizacijų tarpo, tačiau tokia nuomonė nebuvo pastebėta. Nesužavėjo nė noras lietuvių konferencijos delegatų įgaliojimus tvirtinti notariškai…
Nežinau, kaip jūs, o aš pavargau nuo to pikto burbėjimo, kurį viso renginio Kaune metu girdėjau sėdėdama salės paskutiniojoje eilėje. Pyktis nekuria ir neišlaisvina, neištiesina nei kūno, nei sielos. O vergo poza mes naudingi tiems, kuriems deleguojame teisę mums atstovauti įvairių lygių valdžios struktūrose. Susitelkime įgyvendinti tuos Kauno susitikimo dokumentus, kuriuos nutarė pasirašyti visi renginyje užsiregistravę dalyviai. Niekas kitas, tik mes patys galime pakeisti savo gyvenimą.
P.S. Nuo aprašomojo renginio jau praėjo nemažas laiko tarpas, o aš vis dar tebespėlioju: kas bus šio amžiaus lietuvių konferencijos Jonas Basanavičius? Rinksime ar skirsime istorinio renginio pirmininkaujantįjį?