Prezidentinių ir EP rinkimų išvakarės. Su bendraminčiais stebėdami kandidatų pažadų paradus per TV prisiminėme, kad artėja gegužės 17-oji. Antrosios privačios erdvės ir mažos mergaitės išniekinimo metinės. Klaiki sukaktis, prie kurios artėjama kas mėnesį tą datą Lietuvai primenant menininkų akcijomis Simono Daukanto aikštėje, po dabartinės prezidentės, o šiuo metu ir kandidatės į šį postą antrajai kadencijai langais.
Dalia Grybauskaitė nė karto per dvejus metus taip ir neišėjo į aikštę pasikalbėti su žmonėmis, bet piktinasi, kad ją vadina šalta ir nepasiekiama, nebendraujančia su savo Tauta ledo karaliene. Todėl, tiesą sakant, nesuprantu signatarės Nijolės Oželytės džiūgavimo, kokia neva drąsi mūsų prezidentė, TV debatuose apie Garliavos pamokas prisipažinusi, kad įsiveržimo į Kedžių namus metu buvo panaudota neadekvačiai daug jėgos struktūrų pareigūnų. Ir išvis – ko vertos tokios valstybės vadovės šnekos – juk tų dienų įvykiai ir juose dalyvavę jėgos struktūrų veikėjai iki šiol nėra įvertinti, nė žodžiu neužsimenama, koks yra neadekvatus teismų elgesys tęsti bylas tiems, kurie Kedžių namų šturmo dieną tiesiog stovėjo privačiame kieme ir stebėjo.
Ko verti Garliavos šturmo dieną paskelbti prezidentės Dalios Grybauskaitės video pareiškimai, kad „prievarta prieš vaiką negalima“? Ko verti jos nusiskundimai, kad vidaus reikalų ministras jai nekėlęs telefono ragelio ir ji apie specialiąją Garliavos operaciją, kaip kadaise Michailas Gorbačiovas apie Sausio 13-osios agresiją, nieko negalėjusi sužinoti? Kodėl prezidentė per dvejus metus neišdrįso atsakyti į piliečių jai užduotus klausimus: kam įsakius buvo šturmuota Garliava, kokia šiandien iš gimtųjų namų „paimtos“ ir „valstybės paslaptimi“ paverstos Deimantės Kedytės sveikatos būklė, kodėl su mergaite tiek laiko neleidžiama susitikti ją auginusiems seneliams? Kas trukdo, kokios jėgos neleidžia Daliai Grybauskaitei į šiuos piliečių klausimus atvirai atsakyti?
Nereikia nė filmuotos medžiagos – atmintyje iki šiol ryškūs išniekintos ir mindomos Lietuvos Trispalvės, smurto prieš taikius stebėtojus vaizdai.
Ar galėjote kas bent susapnuoti, kad iš savo namų bus išmetami senieji Kedžiai, kamputyje sėdėję ir stebėję sunkiai suvokiamą savivalę prieš padorią, katalikišką šeimą. Tik stalininio sukirpimo pareigūnai galėjo taip iš įprastos aplinkos išplėšti vaiką, iki užkimimo klykiantį, kad nori gyventi su teta, kad nori matyti diedukus, auginusius ją nuo gimimo…
Klaiki sukaktis dvigubų rinkimų išvakarėse. Dar šiurpiau, kai žmonės vienas kito klausinėja, už ką balsuoti, ką rinktis. O ar prisimenate, kas iš kandidatų gynė vaiką? Ar kas iš jų, turintis teisę dirbti su slapta informacija, patvirtino, jog matė mergaitę gyvą ir sveiką ne tik kelių rašeivų iliustracijose, kur vaikas apatiškas ar į save nepanašus? Negi taip sunku atsakingiems pareigūnams pranešti visuomenei, kokia šiandien yra Deimantės Kedytės sveikatos būklė, leisti su anūke susitikti seneliams ir nuraminti Lietuvą? Ar normalus žmoniškas elgesys jau tiek įslaptintas, kad baigiame pamiršti, ką tai reiškia?
Kai manęs klausia, ką rinktis šiuose rinkimuose, aš atsakau labai paprastai. Ką perkate, kai nuėję į parduotuvę nerandate ten savo pamėgtos duonos? Perkate bet kokią, nors žinote, kokia ji sprangi, ar einate ieškoti savos – pamėgtos ir artimos širdžiai? Taigi, kiekvienas privalome rinktis pagal savo sąžinę, supratimo lygį ir norą, kad mūsų namus aplenktų siaubinga Garliavos šeimos tragedija.