Du savaitgalius Šiauliuose koncertavo Lietuvos tautinių bendrijų atstovai – baltarusiai ir ukrainiečiai. Šventės skyrėsi kaip diena ir naktis. „Baltarusių dainos festivalis Šiauliai 2014“ buvo prabangesnis, nes jį rėmė LR Kultūros ministerija bei Baltarusijos ambasada (daugiau apie renginį skaitykite ČIA).
Didžiuliai, iš visos Lietuvos į Šiaulius sugužėjusių svečių autobusai buvo tiesiog apsupę miesto kultūros centrą. Kone 200 puošniais tautiniais rūbais vilkinčių mūsų valstybėje gyvenančių baltarusių padovanojo Saulės miesto gyventojams keturias valandas trukusią, bet neprailgusią koncertinę programą. Šiemet Šiaulių baltarusių bendrija švenčia savo 20-ąjį gimtadienį, todėl sveikintojų netrūko: Lietuvoje gyvenantys armėnai, azerbaidžaniečiai, rusai, ukrainiečiai, romai ir kt. sveikino Šiaulių baltarusius. Dovanas nešė ir miesto vadovai, NVO konfederacijos lyderiai [vykdančioji direktorė Jūratė Šivickienė]. Baltarusijos valstybės ambasadorius Aleksandr Korol diplomatiškai nepastebėjo, kaip Šiaulių meras socialdemokratas Justinas Sartauskas „pažemino“ jį iki konsulo rango. Diplomatas sėdėjo garbių Šiaulių verslininkų, investuojančių Baltarusijoje, apsuptyje, tai gal ir neišgirdo tokio menkniekio…
Šių eilučių autorė labai stengiasi išlikti objektyvi ir nešališka, nes džiaugiasi tautinių bendrijų integracijos procesais, o scenoje matydama dailiai pasipuošusius bei nuostabiai dainuojančius tėvynainius tikisi, kad jie tikrai nesiprašys agresyvaus kaimyno apginti. Tačiau… Tačiau keistai nuteikė dar prieš renginį Šiaulių kultūros centro fojė sutiktas kariškis, vilkįs labai panašią į Rusijos armijos karių uniformą. Baltarusių dainų festivalio metu paaiškėjo, kad tai Baltarusijos karo atašė Lietuvoje. Jo misija buvo apdovanoti Baltarusijoje gimusius, prieš vokiškuosius okupantus kariavusius, tačiau pasirinkusius gyvenimą mūsų valstybėje veteranus Baltarusijos išvadavimo 70-mečio proginiais medaliais. Iki šiol pjauna keistas smalsumas: ar toks menkutis nukrypimas nuo festivalio meninės programos buvo suderintas su rėmėjais – LR kultūros ministerija? Gal šios institucijos Tautinių mažumų skyriaus vyriausioji specialistė R.Paliukienė galėtų atsakyti šiauliečiams. Buvo skaudu žiūrėti, kai garbaus amžiaus antrojo pasaulinio karo veteranai mažne tempiami į sceną pasiimti apdovanojimo, o daugelis kviestųjų net neatvyko į renginį. Taigi, jeigu Baltarusijos ambasados darbuotojai norėjo pagerbti tuos žmones, galėjo juos aplankyti namuose, įteikti apdovanojimus, išgerti kartu arbatos, pasikalbėti. Norom nenorom žiūrovams teko prisiminti sovietinės pompastikos metus, kuomet veteranai buvo žvitresni, o dabar tokios akcijos tik jų anūkėlius ir sutelkia…
Gražiai koncertavo įvairiuose Lietuvos regionuose gyvenantys baltarusiai. Ne veltui Visagino ansamblis sukūrė Lietuvos baltarusių himną, o prieš tai buvo ištarti šio rašinio pavadinimu tapę žodžiai: „Mamytė – Lietuva. Motina – Baltarusija…“
Vėliau. Po savaitės tie patys žodžiai buvo pakartoti, kai Šiaulių kultūros centro scenoje miesto ukrainiečių bendrijos įsikūrimą [vadovas – Jurij Jančijuk] sveikino NVO konfederacijos prezidentė Vida Pociuvienė. Ji pareiškė tikinti, kad ir ukrainiečiams Lietuva yra mamytė, bei nustebino susirinkusiuosius, kai sveikinimo žodžius tarė ukrainietiškai. Taigi, antrasis renginys buvo tikrai ne „valdiškas“. Gal todėl, kad jo nerėmė jokios ministerijos. Padėjo Šiaulių savivaldybė ir verslininkai, nevyriausybinės organizacijos. Koncertavo Lietuvos didžiųjų miestų ukrainiečių bendruomenių meno kolektyvai. O Ukrainos ambasadoriaus Lietuvoje Valerii Zhovtenko priminė istoriją, kuomet Lietuva bei Ukraina buvo vienos valstybės – Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės – dalys, sutartinai kovojusios prieš Aukso ordos veržimąsi į Europą. Ir dabar, anot ambasadoriaus, abi šios valstybės vienoje barikadų pusėje priešinasi putiniškojo režimo plėtrai ES link…
Pabaigoje – maloniai nuteikianti detalė: kai V.Zhovtenko teikė dovaną ką tik gimusiai Šiaulių ukrainiečių bendruomenei „Karpatai“, jos vadovas Jurij Jančijuk vos ne galvą į dovanų maišą kyštelėjo, todėl ambasadorius salėje sėdintiems paaiškino: „Yra Ukrainos vėliava, yra…“ Ir iškėlęs parodė.
P.S. Lygindami abu kultūrinius renginius, jų dalyviai, gali džiaugtis šiltu bei gražiu įvairių tautų žmonių bendravimu bei bendradarbiavimu. Tačiau nuostabiosios Lietuvos baltarusių dainos, taip garsiai skambančios mūsų valstybėje, tiesiog įpareigoja Baltarusijos ambasadoriui išsiųsti laišką ir paklausti, ar motina Baltarusija girdi tokias pat skambias dainas ir juoką, kuomet mūsų kaimyninėje šalyje nežinia kur dingsta opozicijos lyderiai, verslininkai, visuomenės veikėjai?
Gerbiamasis Pone Aleksandrai Koroli, Baltarusijos Respublikos Ambasadoriau,
Malonu, kad Baltarusijos valdžia rūpinasi Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istoriniu materialiuoju paveldu. Džiugu, kad tiesia bendradarbiavimo kelius su mūsų valstybės nevyriausybinėmis organizacijomis bei pristato savo šalies tautos kūrybą. Labai patiko Baltarusių dainos festivalis Šiauliai 2014, kuriame aktyviai dalyvavome. Pritariame visiems kaimyninės valstybės demokratėjimo požymiams bei siekiams tapti laisva Europos valstybe.
Šiaulių visuomenininkai, stebėdami Baltarusijoje vykstančius procesus, yra pasiryžę pasidalyti savo patirtimi ginant nuomonės, žodžio, apsisprendimo laisvę, siekiant pilietinės valdžios kontrolės ir pilietinio solidarumo.
Tačiau nuoširdų kaimynų bendradarbiavimą temdo iki galo neišaiškintos mūsų diplomato Vytauto Pociūno žūties aplinkybės Jūsų šalyje bei be žinios dingusių baltarusių politikų ir visuomenininkų likimai.
Šiuo laišku prašytume Jūsų, gerbiamasis Pone Ambasadoriau, tarpininkauti, kad būtų išslaptinta ir visuomenei paskelbta visa Baltarusijos valstybės institucijų turima informacija apie lietuvių diplomato Vytauto Pociūno žūtį bei dingusių baltarusių politikų, verslininkų, opozicijos atstovų Viktoro Gončaro, Anatolijaus Krasovskio, Genadijaus Karpenkos, Jurijaus Zacharčenkos, Dmitrijaus Zavadskio likimus.
Nuoširdus kaimynų bendravimas įmanomas tik tuomet, kai išvengiame apgaulės ir nutylėjimų, kai esame tikri, kad mįslingos žmonių žūtys ir dingimai bus išaiškinti.
Pagarbiai,
Pagarbiai –
Irena Vasinauskaitė, Lietuvos sąrašo Šiaulių skyriaus pirmininkė
2014 m. spalio 4 d.
Šiauliai