Pyksta meras Artūras, kad jo vadovaujamą Šiaulių valdžią medžiažudžiais pavadinau. Negerai, kai žmogus pyksta, o pavaldiniai toliau Fb sėdi ir rangovų darbo nekontroliuoja.
Šį savaitgalį, kai sostinės meras vienasmeniškai nusprendė nulupti vieno vandalo sutrupintą generolo Vėtros pagerbimo lentą, Vilniuje gimė naujas keiksmažodis – „eik tu šimašiop“. Gal pastebėjus medžius, žudančiai pakirstomis šaknimis, reikėtų konstatuoti – „visai nusivisockino“? Ką manote?
Ar išgyvens šis galiūnas ąžuolas, jei rangovai „įgudo“ taip nukapoti jo šaknis, kad nė pusmetrio nepaliko? 1,5–2 metrų gylyje…
Vytautas Kabaila. Gerų žmonių pagalbos šaukiasi ir Lieporių ąžuolas
„Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos, ąžuolai žaliuos, žemėj Lietuvos …“, – optimistiškai nuteikia lietuvių liaudies daina.
Gal kiti ąžuolai ir žaliuos žemėj Lietuvos, bet Lieporių ąžuolas kažin ar ilgai ir taip vešliai žaliuos kartu su kitais Lietuvos ąžuolais.
Šiaulių miesto savivaldybės, pasirašydama sutartis su rangovais, kartais paprašo palikti medžius, tačiau neprašo juos išsaugoti.
Rangovui palikti medžius yra lengviau, tačiau juos išsaugoti – per brangu, per daug vargo ir išlaidų. Kiekvienas išsaugotas medis rangovui sumažina pelną, tikriausiai, ne mažiau kaip tūkstančiu ar keliais tūkstančiais eurų, bet gamtai ir žmonėms žala padaroma dešimtimis tūkstančių eurų.
Šiluminės trasos atnaujintojai pasakys, kad medis auga visai šalia šiluminės trasos, todėl jie nieko geresnio sugalvoti negalėjo, bet, pasinaudojus ne pačiomis primityviausiomis ir pigiausiomis technologijomis, galima buvo su ąžuolu apsieiti civilizuočiau.
Nauji šaligatviai, naujos trinkelės yra gerai, nes visiems jau seniai pabodo vaikščioti išlūžinėjusiais ir dešimtmečių išgraužtais šaligatviais, klampoti purvinais takais, bet tai nėra ir negali būti miestą puošiančių, gyvu jį darančių medžią pakaitalas.
Savivaldybė su rangovais sutaria dėl vieno – dėl pinigų. Medžiams tokiuose susitarimuose vietos nelieka, nes jie – ne tokie svarbūs.
Jeigu šiam ąžuolui būtų nusišypsojusi laimė augti šalia miesto mero nuosavo namo, nė vienam rangovui net mintis nebūtų kilusi su šiuo ąžuolu taip negailestingai pasielgti.
Bet Lieporių ąžuolas, jo nelaimei, auga šalia daugiabučio, kuriame garsūs miesto politikai, matyt, negyvena …
Ir taip, visas pusiau nukastas, pusiau nukapotomis šaknimis, Lieporių ąžuolas, augantis šalia daugiabučio Krymo g. 16, sausroje kankinasi, pasak vietinių gyventojų, jau trečia ar ketvirta savaitė.
Tarsi šis ąžuolas, skirtingai nei kiti ąžuolai, žaliuojantys lietuvių liaudies dainoje, ne išskiria, o suryja deguonį.
Į tai dėmesio jau nebekreipia nei policija, nei Aplinkos apsaugos departamentas. Jiems tai – tiek šiandienio, tiek ateities gyvenimo norma ir kasdienybė.
Aš, jau beveik pusmetį dirbdamas Lieporių-Šventupio seniūnaitijos seniūnaičiu, prie šių normų dar negaliu priprasti, dar negaliu susitaikyti su mintimi, kad buvau ne taip auginamas, ne taip mokinamas ir auklėjamas.
Tokie, aplink vis giliau įsitvirtinančiam blogiui pakantūs, tolerantiškai ir abejingi, tokie žiaurūs ir negailestingi medžiams žmonės Šiauliuose dar niekada negyveno.
Liūdna, labai liūdna …
