Visada, kai tik prasideda rinkiminė kampanija, nesvarbu, kokia: ar renkame Prezidentą, ar naują Seimą, ar savivaldybių tarybas, ar deleguojame savo atstovus į ES parlamentą, prasideda masinė psichozė: vieni „už“ ką nors, kiti – „prieš“, tretiems į viską nusispjauti. Bet susipriešinimas garantuotas – vos ne kaip pokaryje, kai brolis į brolį šaunyką kreipė…
Jau geras ketvirtis amžiaus pati į tą mėsmalę įsisuku. Ir nors per visą šį laiką asmeniškai bolotiravausi TIK tris kartus ir vienąsyk net laimėjau, negaliu pakęsti rinkimų. Pažadai, apgavystės, perdėtas pasitikėjimas ir net tikėjimas pergale, kuri saldi būna tik porinkiminę naktį. O po pusmečio prislegia toks nusivylimas, kad nenori prisipažinti ne tik už ką balsavai, bet kad iš viso ėjai šios pilietinės pareigos atlikti. Ne vieną tokią atgailą esu girdėjusi.
Kas pamelavo pirmas?
Prisipažinau, kad nekenčiu rinkimų, ir susimąsčiau – nuo kada?
Pamenate kiek vilčių, tikėjimo, darbo ir nesumeluotos euforijos buvo Atgimimo pradžioje rengiamuose rinkimuose? Manau, nuoširdžiausius mano pilietinius jausmus sutrypė 1992-ųjų rinkimai į Lietuvos Seimą. Visos rinkėjų apklausos rėkte rėkė, kad laimės Sąjūdžio koalicija ir Nepriklausomybę atstatę signatarai galės tęsti pradėtus valstybės kūrimo darbus.
Tačiau rinkimų dieną, kaip vieno iš kandidatų patikėtinė, apsilankiusi rinkiminėse apylinkėse pastebėjau neįtikėtiną žmonių aktyvumą. Balsuoti ėjo net tie, kurie … nemokėjo to daryti. Vadinasi, nei sovietmečiu, nei Sąjūdžio organizuotuose rinkimuose tie žmonės nebuvo dalyvavę. Rinkiminių komisijų nariai kantriai aiškino, ką reikia daryti, vos ne iki balsadėžės piliečius palydėdami. Nuo kai kurių rinkėjų dvelkė keisti, požemio ar dūminių gryčių kvapai, todėl visi kraipėme galvas spėliodami, kas ir kodėl juos „pakėlė“, t.y. suaktyvino. Juk iki šiol jiems nerūpėjo, kas ką valdžion renka.
Paryčiais, kai paaiškėjo balsavimo rezultatai, sužinojome, kad vos ne konstitucinę daugumą LR Seime turės su okupantais kolaboravusios komunistų partijos nariai, persikrikštiję Demokratine darbo partija, kiek vėliau, kad partinis stažas nenutrūktų, pasivadinusia LSDP.
Po tų – 1992-ųjų – rinkimų į Seimą nuoširdus Tautos ir politikų bendravimas baigėsi. Pirmieji pamelavo rinkėjai apklausų vykdytojams sakydami netiesą. Taip, manau, buvo paruošta dirva sisteminių partijų daigynui.
O kai po čia aprašytosios rinkiminės nakties į šeimos namo duris kažkas paskambino, atidariusi jas pamačiau stovintį „amžinai svyruojantį“ kaimyną. „Mes laimėjom“, – gana išdidžiai sušvokštė – „Dabar atkursim kolūkius. Velniop tas bendroves (ŽŪB – žemės ūkio bendrovė – aut. pastaba)“. „Ateik po pusės metų“, – tuomet tepasakiau. Beje, būtent tiek laiko užteko ir mano kaimynui – nusivylė ir jis, nes nebeatkūrė žmogus kolūkių, o paskutinioji ŽŪB mūsų apylinkėje tiesiog subyrėjo.
Ar nuodėmė nevykdyti pažadų?
Kokių tik pažadų bei svaisčiojimų neprisiklausė mūsų žmonės per visą atkurtosios Nepriklausomybės laikotarpį, kai tik kildavo koks rinkiminis vajus. Net a.a. AMB nesugebėjo ataušinti rinkėjų meilės politikams gana ciniškai prisipažindamas, kad maža kas žadama rinkiminių kampanijų metu, visai ne nuodėmė tų pažadų nevykdyti…
Ne kartą susitikimuose esu žmonėms sakiusi, kad nepultų aklai tikėti tais, kuriems ketina patikėti savo galias valdyti Lietuvą dar vieną kadenciją. Į kalbas visai nereikia kreipti dėmesio, nes dabar visi politikai yra auksaburniai, puikiai įvaldę oratorinį meną. Stebėkime, ką nuveikė mums ir mūsų valstybei vienas ar kitas kandidatas, kokie jo turtai, šeima, ką apie jį kalba kaimynai. Internetas pilnas informacijos, tereikia tik pasidomėti. Tiesiog privalu tartis su draugais, artimaisiais, giminėmis.
Susimąstykime, kodėl mažne kiekvieni rinkimai prilygsta kažkokiai keistai hipnozei – kuo mažiau žinomas kandidatas, kuo slaptesnė jo biografija, tuo daugiau jis turi šansų laimėti.
Dabar labai madinga vadinti save nesisteminiu kandidatu. Regis, jau dingsta iš socialinių tinklapių keistas „logotipas“, kuriame sutupdyti net keturi nesisteminiais save vadinantys ar pavadinti pretendentai į prezidentus – Bronis Ropė, Rolandas Paulauskas, Naglis Puteikis, Zigmas Vaišvila. Visus juos tarsi pakylėjo referendumo dėl žemės nepardavimo užsieniečiams ir referendumo kvotos sumažinimo banga. Kiekvienas jų tarsi dalyvavo šiame procese – Bronis buvo iš akcijos rėmėjų partijos, Naglis pats rinko parašus, jei ne Zigmas, suskaičiuoti parašai būtų užsigulėję Zenono Vaigausko kontoroje, o Rolandas kalbėjo kalbėjo…
Ar jie mums dirbs?
Prisipažinsiu, kad visus politikus skirstau į tris grupes: vieni jų tiesiog, kaip dabar madinga sakyti, tyliai stovi po medžiu, jų veiklos nepastebime, bet jie visuomet jaukiai įsitaiso kokios nors partijos rinkiminiame sąraše, kiti kalba tai, ką žmonės nori girdėti ir yra nepelnytai mylimi, nors savo kalbomis nepalengvina žmonių gyvenimo, treti dirba – daro tai, ko žmonėms labiausiai reikia. Likimo įronija, bet būtent pastaruosius renka mažiausiai… Taigi, siūlau pakedenti visus nesisteminius ir susipažinti, ką gero jie nuveikė per pastaruosius dešimt metų.
Ir ką savo tyrinėjimuose beaptiktumėme, nebebalsuokime už tradicinių partijų, užsisėdėjusių Seime, remiamus kandidatus Prezidento rinkimuose. Jie juk siekia monolitinės vienybės – partija, prezidentas, vyriausybė… Atspėkite iš pirmo karto, ar jie dirbs mums?
Tačiau šiuose Prezidento rinkimuose piliečių tyko baisi pasala – nesisteminiais save vadina net keturi pretendentai, kiekvienas už save agituojantis, atskiras komandas buriantis. Nė spėlioti nesiūlau, kas bus, jei visi keturi surinks po 20000 rinkėjų parašų ir nesusitars, kuris vienas lieka kovoti dėl šalies vadovo regalijų. Apie beviltišką ligonį artimiesiems medikai kartais pasako, kad jei išgyvens, liks „daržovė“. Šiuose rinkimuose iškilo reali grėsmė stebėti politikų dvasinį sudaržovėjimą, kai nebesvarbios vertybės, sąžinė, padorus elgesys.
Gana keista prezidentinių rinkimų pradžia, todėl bijau net pagalvoti, kad baisiau už sisteminį kandidatą gali būti tik… susistemėjęs nesisteminis. Todėl leidžiu sau prabangą spėti, ar ne VSD sugalvojo tokį keistą nesisteminių kandidatų meniu, kai susipriešinę rėmėjai, rinkėjai, šiaip kiekvieno iš šio ketverto fanai nusivils ir… nebeateis į pačią svarbiausią šių metų pilietinę akciją – referendumą dėl Lietuvos žemės likimo.
Niekaip nepasimokome – balsuojame už pliurpiančius, leidžiamės sukiršinami, nebeatsirenkame, kas svarbiau…
…Todėl ir nekenčiu rinkimų. Tačiau kitų demokratinio pasirinkimo svertų NĖRA. Belieka susikaupti, ištyrinėti visus ankstesnius pretendentų darbus, lankytis susitikimuose su jais, kaip reikiant ištardyti, išpešti konkrečius pažadus (be jokių abstrakčių „sieksiu-pasieksiu“, nes visi kaimiečiai žino, kad pasiekti lengviausia obuolį nuo obels, jei ji tinkamai apgenėta) ir rinktis tą, kurio veikla bei vertybinės nuostatos artimiausios jūsų sielai bei naudingiausios Tautai ir Tėvynei.