Irena Vasinauskaitė. Pasaulį seną išardysim ?..

„Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio jubiliejų derėtų pasitikti visuomenės sutelktumu bei išliekamąją vertę turinčiais darbais. Deja, kaip iš gausybės rago pilasi nepamatuoti, neaptarti, visuomenę supriešinantys pasiūlymai. Šiauliuose į viešąją erdvę paleistos net dvi peticijos, kuriose reikalaujama nedelsiant pakeisti Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos pavadinimą“, – rašoma Lietuvos kultūros fondo dokumente, kuris įteiktas Šiaulių miesto tarybai bei merui Artūrui Visockui.

Antras mėnuo kviečiama tas peticijas pasirašyti, tačiau po viena jų puikuojasi kiek per šimtą, po kita – per du šimtus parašų. Socialiniuose tinkluose aktyviai už pokyčius pasisako jaunas mero padėjėjas Audris Narbutas, šiuo metu kiek vyrėlesnis nei žuvo poetas Julius Janonis, eiles pasirašinėjęs Vaidilos Ainio slapyvardžiu.

Abu jie turi ir daugiau panašumų: vieną puošė, o kitą šiandien puošia pasiryžimas aukotis už savo idėją. Ir tai yra privalumas, nes žmogus be įsitikinimų – tarsi tuščia talpa, išmetama į antrines žaliavas.

Abu tam tikru savo gyvenimo etapu suprato, kad palankus metas tuos įsitikinimus viešinti arba tiesiog aplinkybės įgalino vienaip ar kitaip žodį tarti.

Taigi, laikmetis ir aplinkybės bei natūralioji atranka tuos jaunus žmones „įstūmė“ į priešingas stovyklas: Julius Janonis žuvo 21-erių, Raudonojo bolševikinio perversmo Rusijoje išvakarėse. Vėliau okupacinė Lietuvos valdžia, pagal savo poreikius transformavusi poeto idealisto biografiją, 1946 metais jo vardą suteikė vienai seniausių Lietuvos gimnazijų.

Šiaulių mero patarėjas, primenu, beveik tragiško likimo poeto bendraamžis, gimęs jau Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje, uoliai perša mintį keisti Juliaus Janonio gimnazijos pavadinimą.

Būtent šie pokyčiai dėl įkyraus įvykių forsavimo, nesitarimo su janoniečiais ir nervina šimtatūkstantinę mokyklos bendruomenę.

Juliaus Janonio vardą ši Šiaulių ugdymo įstaiga nešioja daugiau nei septynis dešimtmečius, todėl norint jį pakeisti, reikia bent keletą metų kalbėtis su žmonėmis, besimokančiais ir baigusiais mokyklą.

Galima suprasti valdžios žmones – juos žiema ir valstybės jubiliejai paprastai „užklumpa netikėtai“, o pasirodyti, pasireklamuoti, įsiminti rinkėjams labai norisi. Todėl vietoje nuoseklaus viešinimo, aiškinamojo darbo paprasčiau yra parodyti raumenų, t.y. valdžios galių jėgą, kai likus keliems mėnesiams iki jubiliejinės datos sugalvojama įvykius forsuoti.

Jaunajam mero patarėjui drįstu priminti, kad patogus šios mokyklos pavadinimo keitimo laikas, nors nemanau, kad būtina tai daryti neatidėliotinai, jau praėjo. 1996 metais, kai seniausia Šiauliuose švietimo įstaiga keitė statusą, tapo gimnazija. Manau, kad šeštaisiais Nepriklausomybės metais pavadinimo keitimas nebūtų sulaukęs tokio pasipriešinimo.

„Blogiausia, kad siekiant vykdyti ypatingos skubos pertvarkas ir reformas, neatsiklausiama net gimnazijos bendruomenės nuomonės, neaptariama kas – pavadinimas ar ilgametė puiki pedagoginė veikla bei tradicijos – suformavo J.Janonio gimnazijos autoritetą, pripažinimą ir pagarbą. Užmirštamas elementariausias žmogiškumas, pasimato visiškas istorinio konteksto nesuvokimas. Prieš 170 metų įsteigtos mokyklos patirtis ir jai suteiktas jauno idealisto, talentingo ir maištingo lietuvių poeto vardas neturėtų būti staiga nubraukiamas. Daugiau nei septynis dešimtmečius šios ugdymo įstaigos pedagogų bei gimnazistų siekis tobulėti ir dirbti Lietuvai tapo būtent Juliaus Janonio vardo gimnazijos logotipu“, – teigiama Lietuvos kultūros fondo dokumente, apie kurio gavimą miesto savivaldybėje yra elegantiškai nutylima.

Kultūros žmonės prašo savivaldybės tarybą ir merą stabdyti miesto bendruomenės priešinimą ir „labiau pasitikėti gimnazijos bendruomene, leisti jiems patiems pasirinkti vardą: pasilikti turimą ar pasirinkti naują“.

Tiesa, visiems norintiems pasigarsinti ar susirasti savo vietelę nūdienos politinėje terpėje irgi šis tas pasiūloma: „mieste yra žymiai svarbesnių spręstinų dalykų, ypatingai artėjant svarbiam valstybės jubiliejui, pavyzdžiui, nežmoniškai apleistos senosios Talšos kapinės, tampančios tikra miesto gėda, o juk jose ilsisi žmonės, kūrę miestą ir dabartinių žmonių gyvenimus“.

Totali dauguma ten suradusių Amžinąją ramybę yra baigę Šiaulių valstybinę, berniukų vėliau pavadintą Juliaus Janonio vardu, gimnaziją.

Ir ką gali žinoti – gal ateityje į antrąjį šimtmetį įžengusios valstybės Saulės miestui dirbs, baigę ir Signatarų, Vasario 16-osios, Kovo 11-osios, Sąjūdžio, Atgimimo ir kt. pavadinimais pervardintos Juliaus Janonio gimnazijos auklėtiniai. Tačiau lemiamas sprendimas tebūnie seniausios Šiaulių mokymo įstaigos bendruomenės rankose.

Vietoj Post skriptum

Parašiau paskutinį sakinį ir suskambo telefonas. Paprastai neatsiliepiu, kol neperskaitau rašinio galutinio varianto, bet pamačiusi ekrane vienos Šiaulių pedagogės senjorės pavardę, atsiliepiau. Atsakiau į klausimą, ką veikiu ir išgirdau pritarimą, nes ji irgi buvusi janonietė.

„Tas vaikas iš Biržų į Šiaulius pėsčiomis ėjo mokslo siekti. Jo šeima labai neturtinga buvo, tai tiko sovietams tokį à la „revoliucionierių sukurti“. Jo amžiaus žmonių vardais, ko gero, nė nėra daugiau mokyklų pavadintų. Be to, kai kilo ta sumaištis dėl gimnazijos pervardijimo, dar kartą susiradau Janonio poezijos tomelį, perskaičiau, ką apie gamtą, meilę vaikas rašo. Be to, kiek šiandien Lietuvoje žmonių, kurie bet kuriam valdžios žmogui dideliu pagurkliu ir sočiu veidu gali ištarti: „Bepigu tau vėpsot, kad prikimšta mašna, o aš galo sudurt negaliu su galu…“?

Nesiginčijau.