Minėdami Sąjūdžio 26-ąsias metines siūlome istorija jau tapusius Irenos Vasinauskaitės, Šiaulių Sąjūdžio pirmeivės, prisiminimus.
Pirmoji: Sąjūdžio „ratai“
Sąjūdžio vėjai į Šiaulius pūstelėjo 1988 metų liepos 18-ąją. Grupė disidentų, „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos“ platintojų – V.Danielius, A.Špokas, Jadvyga ir Jonas Petkevičiai, K.Stulgys, M.Jurevičius, K.Alminas ir kt. – tą dieną atvyko į miesto Inžinierių namus, nes šiuos žmones buvo pasiekusi žinia, neva Šiauliuose bus įkurtas komunistinis inžinierių sąjūdis. Disidentų buvo tiek daug, kad kai kurie tarybinės inteligentijos atstovai nedrįso tą dieną rinkti iniciatyvinės Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio rėmimo grupės. Buvo nutarta „nedaryti to siaurame rate“, o surengti mitingą Saulės laikrodžio aikštėje.
Vincas Danielius. 1990 m.
1988 metų liepos 22 dieną šis mitingas įvyko. Jame dalyvavo miesto valdžios ir komunistų partijos vadovai, garsūs inžinieriai J.Keldušis ir V.Vingras, Pedagoginio instituto dėstytojai, eiliniai Lietuvos laisve tikintys miestiečiai. Šiame susibūrime kalbėjo Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai A.Buračas, R.Ozolas, Z.Vaišvila, A.Medalinskas, svečiai iš Armėnijos ir Latvijos.
Renginio metu buvo renkamos aukos P.Višinskio paminklui statyti, pasiūlyta šio šviesuolio atminties įamžinimo komisija.
Šis pirmas viešas ir skaitlingas sąjūdžio mitingas Šiauliuose tęsėsi keturias valandas ir buvo tikras laisvės bei demokratijos vėjo gūsis mieste, garsėjančiame dviračiais, ordinais ir raudonosiomis pereinamosiomis vėliavomis.
Tačiau ir šiame sambūryje Sąjūdžio iniciatyvinė grupė nebuvo išrinkta. Atsirado siūlymų tai daryti siauresniame rate ir visi, norintys šioje procedūroje dalyvauti, buvo pakviesti į Šiaulių inžinierių namus 1988 metų liepos 26 dieną.
Trečias kartas nemelavo, ir per 200 Šiaulių miesto visuomenės atstovų, mažne visą naktį posėdžiavę, išrinko Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio Šiaulių miesto iniciatyvinę grupę.
Lietuvos laisvės lyga piketuoja Šiaulių karinį komisariatą. Antras iš kairės stovi Vincas Danielius. 1989 m.
Antroji: „Slaptasis informatorius“
1990-ieji. Laukiant Gorbio vizito Šiaulių Sąjūdžio būstinėje kaip pašėlę skamba abu telefonai – žmonės teiraujasi, kokiu maršrutu keliaus SSSR generalinis komunistų vadas, nori sužinoti kuo tikslesnį laiką, kada ir kokia miesto gatve važiuos jo automobilis. Jau atmintinai išmokusi Gorbio kelionių Šiauliuose grafiką, išvakarėse Sąjūdžio Tarybos gautą iš miesto komunistų galvos Mindaugo Stakvilevičiaus, kalu visiems šią informaciją. Staiga, kalbantis su „Nuklono“ gamyklos Sąjūdžio grupės atstovu Algirdu Ulčinu, telefoninis ryšys su juo dingsta ir ragelyje išgirstu gana piktą rusakalbio balsą: jis man sudiktuoja dar tikslesnį Gorbio kelionių mieste ir rajone maršrutą bei laiką kone minutės tikslumu…
Rinkiminė agitacija… 1989 m. pavasaris
Trečioji: KGB korespondencijos „klajonės“
Į Šiaulių sąjūdžio būstinę korespondenciją atnešdavo rusų tautybės laiškininkas. Vos įžengęs vidun, jis sakydavo: „Priviet, Sąjūdis“, atsakydavau: „Labas, Jedinstvo“ (buvo tuomet Lietuvoje tokia priešiškai Lietuvos Nepriklausomybei nusiteikusi organizacija). Turėjau pagrindo taip bendrauti, nes jo požiūris į Sąjūdį buvo aiškus, be to, jis piktybiškai nekalbėjo lietuviškai, tačiau šnekėdamiesi kiekvienas savo gimtąja kalba mes vienas kitą puikiausiai suprasdavome. Tai štai vieną gražų 1989 metų rudens penktadienį jis į būstinę atnešė keistą laišką, kurį Šiaulių rajono komunistų partijos komitetas (įsikūręs dabartiniame Šiaulių rajono savivaldybės pastate Vilniaus gatvėje) siuntė KGB Šiaulių skyriaus viršininkui Petrui Ridikui (tuomet rezidavusiam pastate Aušros alėja Nr. 19). O Šiaulių Sąjūdžio tarybos būstinė tada buvo įsikūrusi 49-uoju numeriu pažymėtame Aušros alėjos pastate. Pastebėjusi laiškininko klaidą atsisakiau tokį laišką priimti, tačiau jis išlėkė lauk palikęs ne mums adresuotą voką. Būstinėje turėjome Petro Ridiko telefoną. Skambinu jam, bet atsiliepia budintis ir paaiškina, kad jo šefo nėra. Tuomet aš jam paaiškinu, kad į Sąjūdžio būstinę priklydo jo viršininkui skirtas laiškas ir kad aš visai nenoriu jo saugoti visą savaitgalį. Saugumiečiai tą penktadienį savo atstovo laiško pasiimti taip ir neatsiuntė, tačiau neilgai trukus į būstinę užsuko sąjūdininkas, vardu Raimundas. Aš jam nuoširdžiai išpasakojau savo bėdą, o jis sako: nebūk kvaila, atplėšk. Keistas pasirodė man jo pasiūlymas, nes Sąjūdis nebuvo ta struktūra, kuri skaito svetimą korespondenciją. Atsisakiau tai padaryti, o šis žmogus, kur buvęs kur nebuvęs, dar kelis kartus užėjo į būstinę paklausti, ar dar neperskaičiau Ridiko laiško. Taigi tą keistą voką teko globoti visą savaitgalį, o pirmadienį su Sąjūdžio pirmininku Virgilijumi Kačinsku vėl paskambinome į sovietinio saugumo būstinę Šiauliuose. Mums pažadėjo ateiti ir pasiimti keistąjį voką, tačiau kad tai įvyktų, reikėjo, kad būstinė ištuštėtų. Tuomet Virgilijus atsistojo vidury kabineto, ištiesė rankas lyg paukštis sparnus ir, žiūrėdamas į lubas, raiškiu balsu šūktelėjo: „Ridike, gali ateiti laiško, būstinėje tik mudu su Irena“. Po penketo minučių tarpduryje pasirodė gauruota KGB pasiuntinio galva ir mes išgirdome: „Atėjau laiško pirmininkui…“
Ketvirtoji: Nesavanoriškas gailestingumas
Atgimimo pradžioje atsikūrė katalikiška moterų organizacija „Caritas“. Ji savo veiklos pradžioje rėmė vienišus, artimųjų neturinčius neįgaliuosius. Varguoliams „Carito“ moterys nešdavo termosus su šiltu maistu, pasiūlydavo gardėsių. Maistą moterys vežiodavo visuomeniniu transportu, nes savo automobilių neturėjo, o taksi paslaugos ir 1989 metais buvo nepigios. Kartą, gal pailsusios, o gal pasitikėdamos Sąjūdžio visagalybe, darbščios moterys kreipėsi į Šiaulių Sąjūdžio tarybos būstinę. Neilgai pasvarsčiusi, pasitariau su Virgilijumi Kačinsku ir pasiūlėme „Carito“ aktyvistėms pateikti mums sąrašą dienų, kuriomis jos lanko savo globotinius, bei nurodyti, kiek tam sugaišta laiko. Kai moterys pateikė prašomą informaciją, paskambinau tuometiniam KGB Šiaulių skyriaus pirmininkui Petrui Ridikui, Komunistų partijos miesto komiteto sekretoriui Vaclovui Volkovui bei Vykdomojo komiteto pirmininkui Povilui Morkūnui ir paprašiau nurodytomis dienomis bei valandomis nustatyta eilės tvarka prie Šiaulių Sąjūdžio būstinės atsiųsti savo asmeninius tarnybinius automobilius – anuomet prabangiausias sovietmečio mašinas „Volgas“. Pasiteiravę, kam jų reikės, minėti vadovai mašinas davė. „Carito“ moterys savo misiją vykdė lengviau, manau, tuometinė šios organizacijos lyderė Nijolė Vežikauskienė prisimena, kaip Atgimimo pradžioje ji miesto vadų „Volgomis“ savo globotiniams valgyti vežė.
Mitinge kalba V.Kačinskas. 1990 m.
Penktoji: Tėvams nesakė, į kokią partiją įmynė…
Tapusi Sąjūdžio laikraščio „Savaitės krivūlė“ redaktore, labai stengiausi neatsilikti nuo gyvenimo ir kuo operatyviau skaitytojams pranešti visas naujienas. Atkuriamojo Seimo rinkimai buvo pasibaigę, Sausio 13-oji dar neišaušusi. Šioks toks aktualijų stygius. Ir staiga išgirstu, kad žurnalistas ir poetas sąjūdininkas Petras Balčiūnas paliko „šlovingosios“ komunistų partijos gretas. Aš staigiai „sukaliau“ į „Savaitės krivūlę“ sveikinimą Petrui, kuris ryžosi depolitizuotis. Vos pasirodė naujas Sąjūdžio leidinuko numeris, atlekia P.Balčiūnas į būstinę mano sveikinimu mosikuodamas ir jam neįprastu piktoku tonu šaukia: „Ką tu padarei? Mano tėvas nežino, kad aš į partiją buvau įstojęs. Nežinau, kas bus, jeigu jam Biržuose šis numeris į rankas paklius?“ Tokios štai buvo Atgimimo laikotarpio viešųjų ryšių pamokos, tačiau aš jų neišmokau, nes šią anekdotinę situaciją papasakojau viešai su „Šiaulių krašto“ žurnalistu Petru Balčiūnu nesuderinusi…
Šeštoji: Sovietinio komisaro prakeiksmai
Dabartinis „Verslo žinių“ korespondentas Šiauliuose ankstyvojoje jaunystėje buvo įdarbintas Šiaulių Sąjūdžio tarybos reikalų tvarkytoju. Ir visus reikalus tvarkė labai stropiai bei sąžiningai, tik jam netruko sueiti aštuoniolika metų. Ir tada Marių Danazą reikėjo slėpti, kad Sąjūdžio aktyvuolio nepaimtų į sovietų kariuomenę. Vietoj Mariaus įdarbino mane, Petras Bal
iūnas iš karto prilipdė pravardę – Freken Bok. Antrąją darbo savaitę sulaukiau sovietų karinio komisaro Šiaulių rajonui Gliznucos skambu
io. Jis teiravo, kur yra Danazas: esą jo niekur negali rasti. Atsakiau, kad išvykęs į Sacharą – Marius iš tiesų ruošėsi egzotiškai kelionei. Ragelyje pasigirdo riebus keiksmažodis, visi buvome išvadinti sacharomis, tačiau Mariaus Danazo į sovietinius rekrutus nepaėmė.
Rinkiminė agitacija… 1989 m. pavasaris
Septintoji: Liustracijos užuomazgos, arba kaip mes „pavogėme“ Romualdą Ozolą
Po 1989 metų rugsėjo 25 dienos Šiaulių Sąjūdžio konferencijos Saulės mieste, beje, vieninteliame respublikoje, įvyko komunistų partijos narių įtakos apribojimas Sąjūdžio taryboje. Konferencijoje buvo patvirtinti Virgilijaus Kačinsko paruošti organizacijos įstatai, pagal kuriuos savo atstovus taryboje galėjo turėti visos Lietuvoje tuo metu veikusios politinės organizacijos. Iki tol taryboje veikė net 17 komunistų partijos narių iš 40. Balsavime pralaimėję komunistai pasiskundė Sąjūdžio Seimo tarybai. Ši į Šiaulius aiškintis situacijos delegavo Romualdą Ozolą. Pastarasis nusprendė prieš susitikimą su Šiaulių sąjūdininkais aplankyti savo tėvus Bazilionuose. Iš ten į miestą jį turėjo atvežti Vaclovo Vingro pasiųstas vairuotojas.
Sąjūdžio Šiaulių tarybos sekretoriate buvo nutarta kiek ankstėliau pasiųsti į Bazilionus kitą mašiną ir pakeliui išaiškinti R.Ozolui, kas įvyko Šiauliuose. „Žiguliukus“ vairavo Alma Jankauskienė, o jos kolega Antanas Kliunka buvo pasiruošęs Seimo tarybos nariui pateikti nepartinių bloko informaciją. „Pavogti“ Ozolą pavyko, tačiau įtikinti, kad Šiaulių Sąjūdis pasielgė teisingai – ne. O Virgilijaus Kačinsko paruošti ir konferencijoje patvirtinti įstatai įsigaliojo ir prie apskritojo stalo būstinėje sėdėjo visų partijų atstovai, todėl labai tikėtina, kad kada nors istorijos tyrinėtojai šiuos Šiaulių Sąjūdžio įstatus pavadins realios desovietizacijos pradžia.
„Po palme“ posėdžiauja Sąjūdžio Šiaulių valdybos nariai – įvairių partijų ir organizacijų atstovai. 1989 m.
Aštuntoji: „Ką žinai apie Angolos komunistų partiją?“
Šiaulių Sąjūdžio taryba sprendė dalyvauti pikete prie komunistų partijos Šiaulių komiteto ar ne, kai bus iš posto verčiamas Vaclovas Volkovas ir komunistų vadu rinks Mindaugą Stakvilevičių. Dauguma nutarė nepiketuoti, bet Virgilijus Kačinskas ir jam prijaučiantys sąjūdininkai manė, kad reikia prie tos partijos būstinės pastovėti. Virgilijus paruošė dokumentą, kurį pavadino „Pilietiniu demaršu“, – jame jis siūlė komunistams reorganizuoti partiją iš esmės, t. y. ją paleisti ir vietoje senosios, represinės, kurti naują. Istorija ir vėlesni įvykiai Lietuvoje įrodys, kad komunistai pabūgo kurti naują partiją ir senosios praeities neatsisakė – matyt, partinio stažo pagailo…
Aš pati tą dieną nežinojau, kokį man plakatą prie partkomo neštis, tai paprašiau Alberto Špoko, kad jis gražia, kaligrafiška rašysena ant didelio vatmano lapo užrašytų: „Ką žinai apie Angolos komunistų partiją?“ Niekas nesuprato, kodėl aš tokį tekstą pasirinkau… Ir ką gi – piketuojam mudu su Virgilijumi ir dar keli sąjūdininkai. Paposėdžiavę komunistai išeina laukan pailsėti, dūmą sutraukti ir antruoju vadinamas Lietuvos komunistų vadas Vladimiras Beriozovas prieina prie mūsų ir ima skaityti plakatus. Maniškį studijavo ilgiausiai, o po to tokiu prarūkytu balsu tarė į mane klausiamai žiūrėdamas: „Nu nieko nežinau apie Angolos komunistų partiją.“ Aš sakau: „Aš irgi nieko nežinau, tačiau ir apie Lietuvos kompartiją norėčiau tiek pat žinoti…“
Piketo prie LKP Šiaulių miesto komiteto plakatai. 1989 m.
Šiaulių miesto visuomenės susitikimo su LTSR AT XI šaukimo X sesijos deputatais. Kalba Z.Vaišvila. 1989 m. ruduo
Devintoji: pirmųjų Sąjūdžio pergalių šampanas
Atgimimo pradžioje Sąjūdžio būstinėje niekada niekas nėra net šampano taurės išgėręs – daug žmonių net dokumentą buvo pasirašę, pasižadėjimą sau, kad negers visai arba kurį nors ribotą laiką. Atkuriamojo Seimo rinkimų naktį paaiškėjus, kad laimi Sąjūdžio kandidatai, visi buvo apimti begalinės euforijos, o abstinentas Algimantas Končius nuskuodė į šalia Sąjūdžio būstinės stovėjusį žiguliuką ir atsinešė deficitinio, tuomet tik už talonus dalijamo šampano butelį. Visi nustėro: negi Končius iš tos laimės gerti pradės, Sąjūdžio būstinę išniekins? O šis ramiausiai iškilmingai iššovė tą šampano butelaitį ir …išpylė į šiukšlių dėžę. Iki šiol menu Vytauto Vestarto veido išraišką, kai jis klausė, ar iš tikrųjų įvyko tai, ką jis matė.
Rinkimų kampanija. Mobilusis agitacinis ekipažas – Algimantas Končius ir jaunieji pagalbininkai. 1990 m. pavasaris