Praeityje – boksininkas, pedagogas. Sovietmečiu istorijos vaikus mokęs iš Adolfo Šapokos istorijos vadovėlio. Už tai išmestas iš mokyklos, sovietų saugumo kvotas iškentęs įsijungė į Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos platintojų gretas. Dirbo eiliniu darbininku, o naktimis restauravo ir atstatinėjo Lietuvos savanorių karių paminklus senosiose Šiaulių kapinėse…
Miesto žmonės, perskaitę tokį apibūdinimą, iškart pasakytų, kad tai – Albertas Špokas. Lietuvos patriotas ir Sąjūdžio žmogus iki kaulų smegenų.
Su Albertu susipažinau Atgimimo priešaušryje. Mažne visą Nepriklausomybės laikotarpį A.Špokas vadovavo Šiaulių apskrities Kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungai, šiuo metu Parlamento gynėjas padeda garbiems Lietuvai nusipelniusiems vyrams – jis Šiaulių miesto Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Prisikėlimo apygardos tarybos narys. Dažnai abu susitinkame visuomeninėse pilietinėse akcijose. Todėl telefono ekrane pamačiusi jo numerį, pamaniau, kad pasidalins kokia nors aktualia informacija.
„Nežinau, su kuo pasikalbėti, tai skambinu tau. Ką tik grįžau iš Kaune vykusio Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio suvažiavimo.Širdį gelia tiesiogine ir perkeltine prasme,“– pradėjo skaudų monologą Albertas Špokas, iš pažiūros kresnas, tvirtas, nedejuojantis vyras ir atsidusęs tęsė: „Pirmą kartą per visą Nepriklausomybę partizanų suvažiavimas prasidėjo be Šv.Mišių bažnyčioje. Neatvyko nė vienas KAM vadovas – buvęsar esamas. Nepasirodė nei Seimo pozicija, nei opozicija. Tiek rinkimų šiemet, tokia įtempta tarptautinė padėtis, o mes, senjorai, pasirodo, niekam nebereikalingi. Gerai, kad monsinjoras Alfonsas Svarinskas buvo suvažiavime. Pasimeldėme. Jis prisipažino, kad artėjančiuose Prezidento rinkimuose balsuos už Naglį Puteikį, labai apgailestavo, kad šis nepriklausomas kandidatas yra žiniasklaidos ignoruojamas.Pakvietėir kitus balsuoti už Naglį. Ech… Kas vyko po to, buvo tikrainetikėta.
Penkiskart politiniam kaliniui, tiek nukentėjusiam nuo sovietų valdžios monsinjorui prieštarauti šoko profesorė Ona Voverienė.Savo agitacinėje kalboje už dabartinę šalies vadovę Dalią Grybauskaitę O.Voverienė ją prilygino…partizanams. Ir tai padarėgarbiame Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio suvažiavime.
Kiekvienas turi teisę išsakyti savo nuomonę, turėti savo favoritų rinkimuose, tačiau tokią šventvagystę sunku nutylėti. Kas atsitiko mūsų žmonėms? Kodėl tokia nemąstanti tauta ? Regis, šviesuolė, profesorė, o taip neapgalvotai žarsto palyginimus. Nėra šiuo metu Lietuvoje nė vieno politiko, verto sugretinti su LLKS dalyviais… O jei ir rastųsi, Grybauskaitei paskutinės vietos neskirčiau, nes jos darbinė biografija ir veikla valstybei to daryti neleidžia… Todėl ir paskambinau tau pasiguosti.“
Norėdama išblaškyti niūrias šiaip jau optimistiško žmogaus mintis, ėmiau klausinėti, o kas dar nutiko tame renginyje: „Salė Kauno Karininkų ramovėje buvo apytuštė, nors ankstesniuose suvažiavimuose ant palangių sėdėdavome. Išeina partizanai – negrįžtamai. Nors mūsų Prisikėlimo apygardos vyrų ansamblis „Vidurnakty nežuvę“ skambiai sugiedojo partizanų himną „Kritusiems partizanams“. Įsivaizduoju, kaip vyrų balsai skambėdavojaunystėje… Kalbėjo Lietuvos Šaulių sąjungos vadovas Antanas Plieskis.
Kai jis pasakė, kad Liberalų sąjūdžio nariai pasiprašė į narius, nebeiškenčiau ir paprieštaravau, kad iškilo reali grėsmė Šaulių sąjungai būti supriešintai ir suskaldytai… O šiaip – niekonaujo, LLKS vadovu perrinktas Jonas Čeponis, štabo viršininku – Eduardas Balsys.“
Atsisveikinau su Sąjūdžio bendražygiu Albertu Špoku ir iki šiol tebegalvoju: kaip Prezidento rinkimuose elgsis partizanai. Balsuos negalvodami ar rinks šalies vadovą taip, kaip pokariu, eidami žvalgybon, rinkdavosi bendražygį?