Be komentarų
Paulius Gritėnas: 10 dalykų, už kuriuos turime padėkoti Vladimirui Putinui
15min.lt
Vladimiras Putinas nėra geras žmogus. Per pastaruosius metus jo vardas sveiko proto žmonių lūpose tapo keiksmažodžiu. Jo draugijos atsisakė save ir tarptautinę teisę gerbiantys Vakarų valstybių vadovai.
Vladimiras Putinas teisina diktatoriaus Josifo Stalino nusikaltimus ir aiškina, kad Molotovo-Ribbentropo paktas buvo reikalingas taikos užtikrinimui. Rusijos lyderio mintis bando nuspėti šimtai specialistų, vadinančių save Kremliaus žinovais, o tūkstančiai komentatorių gina arba puola šį, kaip mes su kolega Dovydu Pancerovu įvardinome, geopolitikos čeburašką.
Pagailėkime gerbiamo Vladimiro Putino ir įvardinkime bent 10 priežasčių, už kurias turėtume padėkoti šiam Krymo okupacijos didvyriui ir karo Ukrainoje puoselėtojui.
1. Greitkelis į Vakarus. Nepaisant to, kad nepriklausomos Lietuvos politika neabejotinai buvo orientuota į Vakarus ir vakarietiškos valstybės kūrimą, bet nemažai kaimo juzių vis dar vilkosi iš paskos, vengdami pripažinti liberalios demokratijos privalumus ir puoselėdami gimtosios bakūžės filosofiją. Agresyvi Rusijos politika ir saugumo užtikrinimo būtinybė atvedė į protą net ir tautiškume užkonservuotus juzes. Lietuvos kryptis – demokratijos greitkeliu į Vakarus.
2. Atgaivinta Lietuvos užsienio politika. Po įstojimo į Europos Sąjungą ir NATO kai kurie ekspertai teigė, kad Lietuvos užsienio politikai trūksta ambicijų, o Lietuvos diplomatams rimtos veiklos. Pirmininkavimas Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai ir įvykiai Ukrainoje leido Lietuvai iššokti į pirmas gretas ir parodyti, kad turime puikių diplomatų ir galime daryti įtaką labai rimtų geopolitinių žaidimų lauke.
3. Sustiprinta draugystė. Rusijos agresija padėjo sustiprinti draugystę ne tik su Ukraina, bet ir su kitomis valstybėmis, kurios suprato Vladimiro Putino Rusijos pavojų. Dabar įspėjanti Lietuvos retorika verčia suklusti, o ne kalbėti apie nepagrįstą istorinę baimę.
4. Ryžtas Rytų partnerystei. Ukraina, Gruzija ir Moldova aiškiai suprato, kad joms tėra vienintelis kelias – į Vakarus. Eurazijos sąjungos vilionės neatsveria tos grėsmės, kurią šioms mūsų partnerėms demonstruoja įšaldytus konfliktus ir chaosą atnešantis Kremlius.
5. Politinių neišmanėlių išryškėjimas. Valstybės saugumui pavojų keliantis Rusijos elgesys regione leido pamatyti, kurie žmonės geba racionaliai vertinti pavojų, o kurie pasiduoda isterijai ar, atvirkščiai, pacifizmu dangstomai apatijai. Neišmanėlių būryje galime rasti ne tik menko išsilavinimo triukšmautojus, bet ir nemažos visuomenės dalies gerbiamus režisierius, ekonomistus ar politikus.
6. Melo pojūtis. KGB mokyklos sugebėjimai slėpti tiesą jau tokie beviltiškai pasenę, kad Rusijos ambasadorių Jungtinėse Tautose Vitalijų Čiurkiną nuo vieno šono ant kito mėto JAV diplomatė Samantha Power ir lietuvė Raimonda Murmokaitė. Iš Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo Miuncheno saugumo konferencijoje atvirai juokėsi visi dalyviai. V.Putino melas verčia tik šypsotis, o demaskuojantys faktai netelpa į tūkstančius ataskaitų lapų.
7. Kariuomenės įvaizdžio atgaivinimas. Nepaisant viso triukšmo, raudų ir pasipiktinimo, šauktinių grąžinimas leido pagaliau prabilti apie kariuomenės įvaizdį ir racionaliau kalbėti apie žmones ir instituciją, kuri yra galutinė mūsų valstybės gynybos grandis. Tikiu, kad visi nesklandumai taps pamatu pamokoms ir išvadoms ir mūsų kariuomenė žengs tokiu profesionalumo keliu, kokį matome JAV ar Izraelio kariuomenėse.
8. JAV kariai ir sunkioji ginkluotė. Vienas iš nuostabiausių dalykų, kurį į Baltijos šalis prišaukė V.Putinas – profesionaliausios pasaulio kariuomenės kariai ir jų aktyvus dalyvavimas pratybose. Mūsų seneliai susigūžę laukė amerikiečių, kurie atskubėtų į pagalbą partizanams ir pagelbėtų kovoje su komunistinio totalitarizmo šmėkla. Sulaukėme tik mes. Svarbu, kad sulaukėme pačiu laiku. Kaip ir tvirto pažado, kad agresijos atveju būsime ne vieni, o 5-asis NATO straipsnis nėra tik drąsus pažadas, bet ir konkretūs planai.
9. Pažadas ginti tėvynę. Daugelis sau viduje turėjo galimybę atsakyti į klausimą: ar eisi ginti tėvynę? Džiugu, kad bent jau teoriškai daugelis atsako pozityviai. Augant pilietinio sąmoningumo lygiui tokių žmonių tik daugės. Verta padėkoti V.Putinui, kad pažadino šį supratimą ir uždavė šį sveiko patriotiškumo klausimą mums visiems.
10. Komedija ir absurdas. V.Putino valdžia neabejotinai yra skausminga Ukrainos žmonėms, kenčiantiems nuo jo sukelto ir remiamo karo, Rusijos piliečiams, kurių gerovė aukojama vardan nepalaužiamo vado įvaizdžio, tačiau mums, vakariečiams, tai ir neišsemiami humoro ir absurdo klodai. V.Putinas – puikus anekdotas, kuris, tikėkimės, nežengs paskutinio žingsnio absurdo link ir toliaus mus juokins, palengva grimzdamas į dugną, kartu su jį palaikančia fanatiška minia. O jei žengs?.. Mes pasiruošę.