Siūlome skaitytojams Mykolo Römerio universiteto Senato sekretoriaus, docento, socialinių mokslų daktaro, dienraščio „Lietuvos žinios“ komentatoriaus Sauliaus Spurgos straipsnį, svarstantį, kas kaltas, kad Lietuvoje šiandien nekuriama dialogo kultūra.
Disertacijos „Pilietinė visuomenė ES valdyme“ autorius, ilgametis demokratizacijos, Europos Sąjungos valdymo ir žiniasklaidos tyrinėtojas dr. S. Spurga išdėsto reikšmingą asmeninę įžvalgą – jo teigimu, Lietuvos valdžios dialogą su visuomenę žlugdo vis dar nesutramdytas piliečių noras naudotis Konstitucijos suteiktomis teisėmis: inicijuoti referendumus, skelbti viešus pareiškimus, dalyvauti valstybės valdyme. Atkartodamas prezidentės Dalios Grybauskaitės ir profesoriaus Vytauto Landsbergio ne kartą skelbtą nuomonę, dr. S. Spurga įspėja, kad „už referendumų slypi noras primesti savo požiūrį visai visuomenei“. Ne mažesnį pavojų valstybei keliantys ir pilietinių organizacijų ketinimai dalyvauti savivaldos rinkimuose.
Mykolo Römerio universiteto Senato sekretorius, matyt, kaip būtiną dialogo kultūros sąlygą, sveikina masinį smurtą, kurio valdžia ėmėsi prieš taikius piliečius Garliavoje. Toks smurtas, pasak jo, išgelbėjęs Lietuvos valstybės laivą, kurį įsiūbavo „išsigimimo požymių“ turinti pilietinė visuomenė. Tad informacinio karo sąlygomis gyvenančiai Lietuvai dr. S. Spurga siūlo Baltarusijoje jau senokai veikiantį valdžios ir visuomenės dialogo modelį: antrasis dialogo partneris privalo kalbėti tik tai, ką pirmasis norėtų išgirsti ir leidžia pasakyti.
Saulius Spurga. Kodėl nekuriama dialogo kultūra?
„Lietuvos žinios“
Naujaisiais metais labiausiai norėčiau visiems palinkėti santarvės ir supratimo. Deja, nedaug vilčių, kad toks linkėjimas išsipildytų. Praraja tarp visuomenės ir valdžios, regis, tik didėja, tačiau kartais atrodo, kad ir viena, ir kita tuo yra patenkintos.
Visuomenės atstovai turi progą nuolat atsidurti dėmesio centre, garsiai ir verksmingai kalbėti apie valdžios abejingumą, o ši gali toliau nekreipti dėmesio į kalbas, virstančias paprasčiausiu triukšmu.
Kalbų, nuomonių, garsių pareiškimų – daugybė, tačiau įvairūs veikėjai nepaliauja skųstis, kad valdžia varžo jų teisę reikšti nuomonę. Ir jie yra teisūs. Iš tiesų, kalbos atsimuša it žirniai į sieną, pareikšta nuomonė ignoruojama.
Turime pernelyg daug pranašų ir per mažai klausančiųjų. Kita vertus, atkreipkime dėmesį į tai, kiek reiškiama pykčio, arogancijos, pagiežos. Tai puikiai išnaudoja televizijos. Debatus be didesnių pastangų jos paverčia kažkuo panašiu į šunų pjautynes. Tačiau istorinė patirtis byloja, kad seilėmis besitaškantys pranašai dažniausiai būna apsišaukėliai. Todėl sutikdami, kad valdžia neįsiklauso į visuomenės balsą, pagrįstai galime klausti, ar įvairiuose garsiuose pareiškimuose, pagraudenimuose ir reikalavimuose yra ko nors, į ką būtų verta įsiklausyti.
Dialogas nevyksta, nes niekas net nesiekia jo užmegzti. Daugelio kalbėtojų tikslas – sumalti į miltus oponentus, juos pažeminti, paniekinti, uzurpuoti tiesos monopolį ir taip sulaukti daugiau dėmesio. Savo ruožtu Lietuvos pilietinėje visuomenėje pasireiškia keisti, bet kartu jai būdingi išsigimimo požymiai: daugelis subjektų, kurie turėtų būti priskiriami pilietinei visuomenei, neatstovauja savo narių ar bendraminčių interesams ar atskirai sričiai, o siekia primesti savo valią visai visuomenei, visai valstybei. Itin populiari referendumo idėja. Esą demokratija įsivyraus tada, kai kiekviena draugų grupelė galės pakviesti tautą pareikšti savo nuomonę referendumuose. Tačiau už referendumų irgi slypi noras primesti savo požiūrį visai visuomenei. Kad referendumo rezultatą lemia tautos dauguma – gražu, tačiau pamirštama, kad demokratija turėtų būti vertinama ne pagal tai, ką gali ir kaip jaučiasi dauguma, o pagal tai, kiek yra atsižvelgiama į mažumas (vienu ar kitu atveju mažumos vietoje gali atsidurti kiekvienas pilietis). Tokios tariamos pilietinės visuomenės atstovus su valdžia sieja požiūris į kitą nuomonę, ji arogantiškai, paniekinamai atmetama. Tuo metu darnos visuomenėje įmanoma pasiekti tik įtvirtinus diskusijų, tarimosi, skaidraus sprendimų priėmimo kultūrą.
Kiti pilietinės visuomenės atstovai buria forumus ar net parlamentus, savotiškas lygiagrečias valdžios struktūras, mėginančias nurodinėti valdžiai visais klausimais. Galiausiai pilietinės visuomenės organizacijos dalyvauja savivaldos ar net parlamento rinkimuose. Kadangi organizacijų skaidrumo reikalavimai gerokai mažesni nei partijų, kuriama rizikinga pilkoji zona. Pilietinės visuomenės pareiga – kontroliuoti valdžią, jai patarti, atstovauti savo interesams, o ne veržtis pačiai priimti sprendimus.
Kas ir ko yra vertas, paaiškėjo per vadinamąją Garliavos istoriją (gal geriau vadinti „isterija“?). Ji atskleidė, kokia pažeidžiama yra Lietuvos visuomenė. Joje destrukcija gali plisti it gaisras sausame miške. Visuomenės veikėjai, kurie savinasi išskirtinę teisę atstovauti viešajam interesui, kilusią bangą tiesiog ciniškai išnaudojo saviems tikslams. Nemenka dalis žiniasklaidos net nemėgino analizuoti vykstančių procesų ir visiškai pasidavė tėkmei, matė vien lengvai pasiekiamą pelną. Žibalo į ugnį buvo pilama net tada, kai šios istorijos keliama žala akivaizdžiai ėmė viršyti niūrius tiesioginius padarinius ir galėjo būti išsiūbuotas visas valstybės laivas. Svarstyklėms svyrant į chaoso pusę, stabilumas buvo išlaikytas, deja, ne pilietinės visuomenės ir ne apsiskelbusių viešojo gėrio gynėjų, o „valdžiažmogių“ dėka. Tad ko verti visi „pranašai“?
Niekas nelaimės, kol visuomenėje neįsivyraus tarimosi, dialogo, pagarbos vieno kitam kultūra. Sunku tikėtis, kad dialogas rasis savaime, be kryptingų pastangų. Demokratijos kokybės tema nedomina nei politikų, nei visuomenės veikėjų, nei žiniasklaidos. Pavyzdžiui, siekiant demokratijos kokybės itin svarbu būtų įtvirtinti skaidrų sprendimų priėmimą, numatant privalomas diskusijas, tarimąsi su suinteresuotomis grupėmis. Informacinės technologijos leidžia visuomenei atskleisti teisės aktų iniciatorius ir autorius, paskelbti siekiamus tikslus, pasiūlymus tobulinti projektus. Kad tai būtų pasiekta, nereikia nei didelių investicijų, nei kokių nors ypatingų pastangų.
Gruodžio viduryje Seimą pasiekė Vyriausybės patvirtintas Nacionalinės kovos su korupcija 2015–2025 metais programos projektas. Jo pirmasis punktas skelbia apie sprendimų priėmimo skaidrumo tobulinimą. Įdomu, kaip Vyriausybė tai suvokia ir kaip numato tą skaidrumą per artimiausią dešimtmetį tobulinti? Projekte randame „itin reikšmingų“ punktų: „skelbti informaciją apie valstybės ar savivaldybių įstaigų darbuotojų tarnybines komandiruotes“, „skelbti informaciją apie tarnybinių automobilių naudojimą valstybės ar savivaldybių įstaigose“. Tikrai ambicingi tikslai dešimčiai metų… Apie kokius nors žingsnius kuriant išties skaidrią, atvirą, demokratišką sprendimų priėmimo sistemą net neužsimenama. Kita vertus, kam apie tai kalbėti, jei tai tiesiog niekam nerūpi?