Tiesos.lt siūlo jaunojo „informacinio kario“ Dovydo Pancerovo ryškinamą Lietuvos žiniasklaidos, kaip informacinio karo fronto, doktriną. Primename, kad šios doktrinos gaires metiniame pranešime nubrėžė prezidentė Dalia Grybauskaitė, o jas vykdyti pirmieji įsipareigojo LRT vadovai Audrius Siaurusevičius, Rimvydas Paleckis, Vladimiras Laučius, Audrius Matonis ir Guoda Litvaitienė.
Šiandien prezidentės išdėstytai doktrinai entuziastingai pritaria ir ją lojaliai plėtoja privačių portalų „informaciniai kariai“ Bernardas Gailius savo paskutiniame komentare „Ką daryti? (išklausius Prezidentės metinį pranešimą)“ ir Dovydas Pancerovas.
Grėsmė Lietuvai, apie kurią galvojame per mažai
Dovydas Pancerovas | lrytas.lt
Prisipažinkite, juk pastaruoju metu tikrai pagalvojote, ką darytumėte, jei vieną dieną mūsų gatvių asfaltą pradėtų trupinti rusų tankai T-90, o virš Fabijoniškių praskristų įsiutę naikintuvai Su-27. Kai Kremliaus vyrukai be padažo ir neužsikąsdami sušlamštė Krymo pusiasalį, tikimybė atsidurti išbadėjusių imperialistų taikinyje atrodo kaip niekada reali.
Apie tokią Rusijos agresiją prieš mūsų šalį pagalvojo ir visuomenė, ir valstybė. Tačiau mums kyla ir toks pavojus, apie kurį galvojame per mažai. Tai – šiuolaikinio karo grėsmė, kuriai nesame pasiruošę ir nuo kurios mūsų neapgins net NATO.
Krymo pusiasalyje matėme visiškai kitokią Rusijos kariuomenę. Ne tą, kuri savo aukas užgriūdavo tūkstančiais aulinių, masyviais tankais, mėtydavo tonas bombų ten, kur reikia ir nereikia. Iki agresijos prieš Ukrainą rusai vis dar kariavo industrinį karą, kurio pagrindinis bruožas – masyvūs ir dideli raumenys.
Tačiau Krymo gatvėmis slampinėjantys nebylūs kariai buvo pirmasis ženklas, kad Rusijos karyba pasikeitė. Jie bando lygiuotis į Ameriką, kurių karinė galybė yra ne raumenų dydis, bet greitis, netikėtumas ir meistriškumas.
Nerangi meška, kuri savo aukas bandė gąsdinti riaumojimu, talžyti plačiomis letenomis ir dusinti užgriuvusi pilvu, staiga virto klastingu smaugliu.
Turbūt žinote, kad šis roplys turi vieną išskirtinį medžiojimo būdą – hipnotizuoti savo aukas tol, kol jos pačios sulipa į skrandį.
Šiuolaikiniame kare agresorius lygiai taip pat bando užhipnotizuoti kitos valstybės visuomenę. Rusijos atveju tai yra informacinis karas, kuriame naudojama moderni propaganda ir minkštoji galia.
Informaciniai karai nėra kažkoks mistinis, mažai žinomas reiškinys ar sąmokslo teorija. Tai yra trečiosios kartos karyba, kurios svarbiausias bruožas – ne jėga užimti žemės plotus, sugriauti priešo pramonę, bet dominuoti kitos valstybės informacinėje erdvėje.
Vakarų pasaulio vyriausybės ir visuomenės yra visiškai priklausomos nuo informacijos ir technologijų. Mūsų valstybės paslaptys saugomos skaitmeniniuose archyvuose, šviesoforai ir elektrinių turbinos valdomos kompiuteriais, gynybos planai braižomi virtualioje erdvėje. Mielieji skaitytojai, pagalvokime ir apie savo kasdienybę: mes skaitome naujienų portalus, „YouTube“ žiūrime humoro laidas, parduotuvėse atsiskaitome banko kortelėmis, rašome elektroninius laiškus, kelio į nežinomą sodybą ieškome GPS prietaisais, vaikus fotografuojame išmaniaisiais telefonais.
Internetu galima ne tik sunaikinti mūsų kasdienybę ir visiškai paralyžiuoti valstybės gyvenimą – galima daryti įtaką žmonių mintims ir emocijoms.
Todėl informacinis karas nebėra tik ateities vizija. Tai – šiuolaikinė karyba, daug pigesnė nei mūšiai sunkiasvorėmis mašinomis, kurios jau yra atgyvena.
Valstybę galima paimti net neįkėlus kojos į teritoriją – tereikia užvaldyti informacinę erdvę. O tada skleisti propagandą, kuri keičia užpultos visuomenės nuomonę, mažina piliečių lojalumą ir pasitikėjimą savo valstybe, naikina pilietiškumą, keičia žmonių politines pažiūras. Kam tie tankai, jei gali žmones tiesiog įtikinti, kad prisijungti prie Rusijos yra gerai? Jei visuomenė bus taip nusiteikusi, tai užteks paskelbti referendumą arba naujus rinkimus, o paveikti žmonės išrinks tokias politines jėgas, kurios bus naudingos priešui.
Sakysite, kad visa tai – ne naujiena. Pastaruosius metus apie informacinį karą kalbama daug ir išsamiai. Sutinku. Tačiau kas iš to kalbėjimo, jei mes nedarome jokių veiksmų?
Šiandien perskaičiau mūsų Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą ir Nacionalinio saugumo strategiją. Tuose svarbiuose dokumentuose yra detaliai ir logiškai aprašyta, kaip reikia rūpintis mūsų valstybės saugumu, kokios didžiausios grėsmės kyla ir kas turėtų ginti valstybę.
Ten aprašyta viskas – nuo to, koks svarbus mūsų saugumui yra kultūrinis savitumas, gyventojų prieaugis, narkotikų kontrolė, iki piliečių ginkluoto pasipriešinimo okupantams ir draudimo stoti į Sovietų Sąjungos pagrindu sudarytas organizacijas. Ten aptarta, kokias grėsmes kelia pasikėsinimai į mūsų kalbą, kultūrą, pilietiškumą, strateginės reikšmės objektus ir panašiai. Ten nurodyta, kokios yra valstybės, kariuomenės ir piliečių pareigos ginant mūsų valstybę.
Tačiau Nacionalinėje saugumo pagrindų įstatyme nė žodeliu neužsiminta apie mūsų informacinės erdvės apsaugą! Nėra nė vieno punkto, kuriame būtų aptarta, kaip galima ginti Lietuvos visuomenę nuo žalingo priešiškos valstybės informacinio poveikio. Nacionalinėje saugumo strategijoje apie informacines grėsmes šiek tiek rašoma, tačiau tik abstrakčiai, o pastabos išmėtytos skirtinguose punktuose.
Tai reiškia, kad nacionalinį saugumą reglamentuojančiame dokumente mes neįvardijame didžiausios šiuolaikinės grėsmės – informacinio karo. Lyg jis neegzistuotų.
Taip, dokumentuose rašoma apie valstybei svarbių informacinių technologijų ir kompiuterinių tinklų apsaugą. Tačiau tai – tik viena informacinio karo sritis. Šiuolaikinėje karyboje valstybės griaunamos ne tik DDos atakomis ir skaitmeniniais virusais – valstybės griaunamos ir moderniąja propaganda, kuri žmonių smegenyse formuoja naujas mąstymo schemas, silpnina visuomenės lojalumą, pasitikėjimą, pilietiškumą, keičia politines pažiūras ir net gėrio sampratą.
Pavyzdžiui, ar kada pagalvojote, kodėl visuose antivalstybiniuose judėjimuose dalyvauja tie patys žmonės? Juos sutiksite renkant parašus prieš žemės pardavimą užsieniečiams, protestuojant prieš skalūnų dujas, kovojant su „pedofilu klanu“, su juvenaline justicija, su žmogaus teisėmis, su Europos Sąjunga. Jie ten ateina savo noru ir dauguma, matyt, yra įsitikinę, kad elgiasi teisingai.
Kodėl visos tos priešiškos idėjos užkrečia vis tuos pačius žmones?
Todėl, kad modernioji propaganda nėra tik skirtingų idėjų sklaida, kaip buvo XVI amžiuje, kai dėl žmonių prielankumo kovojo protestantai ir katalikai. Modernioji propaganda – tai mąstymo schemos, kurios per šiuolaikines technologijas paskleidžiamos informacinėje erdvėje.
Turbūt naujausias tokios schemos pavyzdys – Kremliaus vaikinų sugalvotas socialinis konservatizmas. Labiausiai fašistinė visuomenė pasaulyje staiga tapo tradicinių, šeimos vertybių gynėja, kovotoja su fašizmu ir homoseksualumu.
Socialinis konservatizmas nėra tik vieniša propagandinė idėja, tai – ideologija ir pasaulėžiūra, kurią įdiegus į žmonių galvas daugeliu klausimų jų nuomonė bus tokia, kokios reikia Rusijai.
Šiuolaikiniai Kremliaus propagandistai atveria žmonių kaukoles ir sujunginėja smegenų laidelius taip, kad suformuotų naują pasaulėžiūrą, kurioje svarbią vietą užima Rusija – didžioji kovotoja už tradicines vertybes ir pasaulį be gėjų ir fašistų!
Šitie rusiški virusai pirmiausia yra nukreipti prieš mus – buvusias Sovietų Sąjungos valstybes, kurių visuomenės nėra palankios Rusijai.
Todėl apie informacinio karo socialinės srities priemones – minkštąją galią ir propagandą – mes privalome pagalvoti ir mūsų saugumą reglamentuojančiuose dokumentuose. Mes privalome ginti savo informacinę erdvę.
Pirmiausia reikėtų pradėti nuo to, kad informacinė erdvė yra mūsų strateginės reikšmės objektas, o jos saugumas – valstybei gyvybiškai svarbus klausimas. Juk šiuolaikiniame kare laisvė atimama ne tik griaunant tiltus, sprogdinant atomines elektrines, bet ir užvaldant informacinę erdvę.
Šiuolaikiniame kare saugumo garantas yra ne tik prieštankiniai RPG ir naikintuvai F-15 oro erdvėje. Saugumo garantas yra ir kokybiškos, gerai finansuojamos informacinių karių pajėgos, kurios rūpinaisi, kad į Lietuvos informacinę erdvę įriedėjusi nedraugiška propaganda gautų RPG į vikšrus.
O kas tokius zurnalistus pas jumi parengia? Aukstosios partines gi jau seniai neber. Ar kadrai is aukstosios partines perejo i universitetus zurnalistu ir politologu mokinti?
Sitas kareivelis gi ne velnio nesupranta, kas yr zurnalistika, kuom jinai skiriasi nuo propagandos.
Musu ginklas turetu buti tiesos sakymas, o ne propagandiniai karai, kurie pagristi melu. Zmones turi zinoti, kad jiems nemeluoja, tiketi. Lietuvos zmoniu tikejimas ir vienybe padare stebuklus – be niekieno pagalbos atkureme salies nepriklauomybe, issiverzeme pro gelezine uzdanga – nebijojome rusu (nors nebuvome NATO nariai). Tai nesuprantu is kur dabar tokia baime imasi, kas ja kursto? As manau, kad ja kursto musu valdziuke, kuri tiek prisimelavusi, jog supranta, kad zmones vargu ar beeitu ju ginti…
pirmas gvazdikus po tankais klotų.
Ir tie patys tekstai tiktų (vieną kitą pavardę pakeitus).
Duokit pinigų ir mes parašysim taip, kaip reikia, o ne taip kaip yra. Duokit pinigų…
,,Labiausiai fašistinė visuomenė pasaulyje staiga tapo tradicinių, šeimos vertybių gynėja, kovotoja su fašizmu ir homoseksualumu.” Nesuabsoliutink, neieškok priešų ten, kur jų nėra. Grynai sovietinio tipo žiniasklaida.
Kaip lengva žiniasklaidos konjaunuoliams, kai tiesos nereikia ieškoti, kai užtenka valdžios direktyvų prieš ką kariauti.
Ar tai šis,kur šmeižė N.Venckienę?Žiauru.
„….Valstybę galima paimti net neįkėlus kojos į teritoriją – tereikia užvaldyti informacinę erdvę. O tada skleisti propagandą,…”
Tas jau praeita. Valstybe buvo pilnai uzvaldyta istisus 50 metu. Bet zmoniu samones uzvaldyti nepavyko ir pirmai progai pasitaikius zmones valstybe atkure. Ir tau Dovydeli, zmoniu samones uzvaldyti nepavyks. Visi zino, kieno vezime sedi ir kieno giesmes giedi. Issiversime savo protu.
Slykstus tipas.
Ponas Pancerovas su pasididžiavimu skelbia, kad jis ir jo draugeliai yra „informaciniai kareiviai”, kuriems už karą reikia dosniai mokėti. Ar tikras ir save gerbiantis žurnalistas taip rašytų?
Jeigu subjektas turi proto negalia , ir jam , gydimo sumetimais leidziama pasijusti svarbiu , tai tegul raso , tik trumpiau .Perskaiciau , tikrai serga .
Vargšiukas, dvasios ubagėlis. Už pinigus bet ką padarys.
jis ne putimo giminaitis,labai panasus??
o kodel pedofilijos, kusaites bylose, skalunu ir zemes pardavimu klausimuose nuolat „darbuojasi” Sakalas, Jovaisas, vinokuras, kuznecovaite, pumprickaite, miliute, jakelaitis ir kiti informaciniai berkutininkai? ar jie tikrai skleidzia „tiesa ir sviesa”? Pats pancerovas yra tiesiog pigi preke, kuri lengvai nuperkama, kad kurptu zombinancius rasinelius. O galetu buti normalus zurnalistas, bet, ,matyt, nekokie analitiniai sugebejimai, todel rasineja „burtus” runkeliams
rusiskai -„zaslanyj kazaciok”
jomajo,pancerovai….aš už Garliavos mergaitę,prieš skalūnines dujas,prieš korupciją,už referendumą,už man garantuotas konstitucines teises…visur aš…klausyk,pasirodo,kad už tai mokama? kur man kreiptis,bachure,klausyk,duosiu gerą procentą…kur man gauti tą gerą algą iš Kremliaus? juk tu žinai,tikrai žinai,bachure.kitaip nerašytum,joooo?
Ar tikrai Pancerovas yra Landsbergio mėgstamas „žurnalistas”?
Ar čia šitas Nijolę Sadūnaitę su stribais lygino?
Arba galimai pedofilas arba nusikaltelis . Jis tikrai nenormalus ,nes kai buvo laidoje tai saiposi kraiposi kaip mergaite o liezuvis kaip gyvates .
Šitas kareivėlis advokatą Aidą Venckų supainiojosu žurnalistu Arnu Klevečka. Straipsnyje patalpinęs Klevečkos nuotrauką,pezėjo, kad Aidas Venckus įsivėrė auskarą. Ne žurnalistas, o idiotas, pasiryžęs spausdinti bet kokį niekalą, kad tik pažeminti kitus. Normalioje šalyje,jis jau sėdėtų kaliuzėje už tokią rašliavą. Neakivaizdinis Putino padėjėjas.