Tiesos.lt siūlo susipažinti su DELFI portalo redaktorės Monikos Garbačiauskaitės-Budrienės tekstu, kuriame pasisakoma už prezidentės Dalios Grybauskaitės propaguojamą būtinybę Lietuvai dalyvauti „informaciniame kare“.
„Kas nors kartą yra tapęs organizuoto šmeižto auka, žino, kaip tokia medžiaga yra konstruojama, kaip ji daroma panašia į objektyvų ir nuoširdų reportažą, suliejant tikrus faktus, nesusijusias aplinkybes ir melagingus išvedžiojimus, kaip parenkamas vaizdas, kaip panaudojamos pašnekovų citatos“, – aiškina ponia redaktorė DELFI skaitytojams, dar neužmiršusiems, kaip DELFI žurnalistai ir komentatoriai šauniai tvarkėsi su prezidentės D. Grybauskaitės ir Valstybės saugumo departamento aukomis: Egle Kusaite, FNTT vadovais Vitalijumi Gailiumi ir Vytautu Giržadu bei kitais.
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė. Pasiduoti be mūšio? (atsakymas K. Girniui)
DELFI vyr.redaktorė | DELFI.lt
Jau kuris laikas apžvalgininkas Kęstutis Girnius baidosi informacinio karo šmėklų, stengiasi įtikinti skaitytojus, kad „Rusijos dezinformacija neturi didesnio poveikio“, Lietuvos dalyvavimas informaciniame kare „yra bergždžias“, pasigenda Lietuvos žiniasklaidos objektyvumo aprašant Rusijos sukeltus karinius konfliktus Gruzijoje ir Ukrainoje.
Šį kartą pretekstas tekstui tapo nesėkmingas „Misijos Sibiras“ dalyvių bendravimas su rusiška žiniasklaida. Netiesiogiai išvadinęs karo ekspertą Aleksandrą Matonį komjaunuoliu, K. Girnius nesutiko su pasiūlymu misijos dalyvius geriau parengti tokiai išvykai ir informuoti juos apie sudėtingus dvišalius santykius. Atrodo, kad apžvalgininkui Lietuva virto stačiai paranojiška ir diktatoriška valstybe, primetančia savo piliečiams, ką galvoti ir kalbėti vykstant į draugišką šalį su turistine misija. Bet juk viskas yra atvirkščiai.
Gerbiu K. Girniaus aistrą laisvam žodžiui, pati sergu ta pačia liga, tačiau laisva, vakarietiškus standartus siekianti atitikti žiniasklaida negali būti lyginama su Maskvos propagandine mašina, nes tai nėra žurnalistika.
Pastaruoju metu, ypač po Krymo užgrobimo, iš Rusijos televizijos kanalų laisvai liejosi akiplėšiška ir agresyvi propaganda. Šiose televizijose Lietuva turbūt antroje eilėje po JAV dažniausiai parodoma kaip nedraugiškiausia, nacionalistiškiausia ir – tiesiog fašistinė valstybė, kur „savi šaudė į savus“, kur mistinėse sodybose rengiami mistiniai teroristai. Rusijos propagandos kaltinimus, kad Lietuva rengia „Maidano smogikus“, viešai pakartojo ir Vladimiras Putinas, tokiu būdu suteikdamas šiai „žiniai“ oficialaus Rusijos valdžios teiginio statusą. Į Lietuvą atvykę Rusijos opozicionieriai neįstengia prasibrauti pro Maskvos žiniasklaidos, atsiprašant, žurnalistus, kurie vėliau iš Lietuvoje filmuotos medžiagos montuoja nebūtas istorijas ir kurpia skandalus.
Todėl tokiame kontekste kaip tik reikėtų žinoti, ko galima tikėtis duodant komentarą Kremliaus televizijos atstovams. O gerb. K. Girnius siūlo „Misijos Sibiras“ dalyviams nekvaršinti galvos nereikalinga informacija. Gerai, kad misijos jaunuoliai buvo pakankamai nuovokūs ir su Rusijos vadinamąja žiniasklaida apskritai nebendravo. Jie suprato tokio bendravimo pasekmes ir žinojo, kad jų pasisakymai gali būti iškraipyti ir sąmoningai įterpti į visiškai kitą kontekstą. Deja, pats misijos vadovas nebuvo toks supratingas – ir štai turime rezultatą. Kad ir kaip patys lietuviai neigtų „Misijos Sibiras“ politiškumą, Maskva tai visada vertino kaip politinę, netgi priešišką veiklą, dėl to gauti vizas šiai misijai itin sunku. Mažytė ir nekalta mažos šalies misija, skirta mirusiesiems pagerbti, Maskvai visada atrodė kaip grėsmė, vis primenanti, apie tai, ką jie turbūt taip norėtų pamiršti – Sibire dūlančius tūkstančių Lietuvos piliečių kaulus ir kaltės jausmą.
Tokiame kontekste JOKS misijos vadovo komentaras nebūtų geras ir nebūtų tikęs, geriausia išeitis apskritai nekomentuoti. Kas nors kartą yra tapęs organizuoto šmeižto auka, žino, kaip tokia medžiaga yra konstruojama, kaip ji daroma panašia į objektyvų ir nuoširdų reportažą, suliejant tikrus faktus, nesusijusias aplinkybes ir melagingus išvedžiojimus, kaip parenkamas vaizdas, kaip panaudojamos pašnekovų citatos. Jei misijos vadovas būtų apie tai laiku informuotas, tokio nevykusio reportažo nebūtume išvydę arba bent jau prie jo nebūtume prisidėję: tokiu atveju mėginimas pataikauti „žurnalistui“ tik pablogina padėti. (Lietuvos žurnalistai jau pamokyti ir Baltarusijos žiniasklaidos: komentavo apie naujosios atominės elektrinės statybą Lietuvoje, o citatos buvo sumontuotos, tarsi jie kalbėtų apie Astravo atominę.)
Malonu, kad gerbiamas politologas taip gerai vertina Lietuvos visuomenės sąmoningumo lygį, atsparumą propagandai ir lygina ją su gerokai brandesne Vokietija. „Nepaisant visų kalbų apie intensyviai taikomas propagandos ir dezinformacijos priemones, Lietuvoje beveik nėra Rusijos politikos šalininkų. Vietos rusai nerodo ypatingo susižavėjimo Putinu“, – taip pat rašo autorius. Nuvertinti savo piliečių nereikėtų, tačiau p. Girniui savo optimizmui apmalšinti patarčiau pabendrauti su Visagino, Šalčininkų, kur dauguma gyventojų žiūri tik rusiškus TV kanalus, gyventojais, paskaityti, ką socialiniuose tinkluose rašo Lietuvos rusakalbiai, apsilankyti kad ir tose pačiose Rusų dienose. Taip, pritariu autoriaus kritikai Mantui Adomėnui, raginusiam drausti šią šventę: patyręs politikas turėjo atsispirti pagundai pigiai pasirinkti politinių reitingų kiršinant. Vis dėlto kaip niekad gausiai Vingio parke susirinkę svečiai vargu ar save tapatino su Lietuvos valstybe: trispalvių renginyje beveik nebuvo matyti, tačiau gausiai šmėžavo Rusijos vėliavų ir herbų, o dažnai – ir draudžiamos sovietinės simbolikos. Rytų politikos ekspertas Marius Laurinavičius šį renginį vienareikšmiškai įvertino kaip „Rusijos imperinį politikos įrankį, minkštosios galios priemonę.“
Lengvai mojant ranka į propagandos poveikį derėtų prisiminti, kokiu spartumu ir su kokiu džiaugsmu Vilniuje plito Georgijaus juostelės, o Gruzijos karo metu – tiesiog Rusijos vėliavos. Į ką gali išvirsti propaganda ir kurstymas, puikiai iliustravo Bronzinio kario istorija Estijoje – užsitęsusios riaušės, bankų, žiniasklaidos ir valstybinių institucijų kiberatakos padarė šiai valstybei didžiulių nuostolių.
Politologas K. Girnius ne tik netiki Rusijos propagandos poveikiu, bet yra linkęs nesureikšminti tokių pasisakymų kaip verslininko Viliaus Kaikario. „Milžinišką audrą sukėlė verslininko V. Kaikario teiginys, kad griežta Lietuvos užsienio politika, politikų pasisakymai apie įvykius Ukrainoje ir Rusiją pridarys didžiulės žalos šalies ūkiui. Ne vienas jį vadino išdaviku, nors, ko gero, jis tik trumparegis savanaudis“, – rašo autorius. Deja, kaip tik po šių pasisakymų sekusi DELFI ir „Spinter tyrimų“ apklausa parodė, kad 32,7 proc. apklaustųjų palaikė postulatus, kuriais pagarsėjo šis verslininkas. Šie gyventojai manė, jog Lietuva yra per maža, kad galėtų išsišokti. Dar 12,2 proc. gyventojų pasisakė už labai pragmatišką motyvą šiltiems santykiams – pigesnes dujas. Toje pačioje apklausoje beveik 37 proc. laikėsi nuomonės, kad Vilniaus ir Maskvos santykius pagerinti galėtų nuosaikesnis mūsų politikų tonas. Ar šie apklausos rezultatai demonstruoja aukštą Lietuvos visuomenės pilietiškumo lygį, atsparumą propagandai ir brandą?..
Kol kapojamės dėl to, ar mums reikia istorinės atminties politikos, ne tik Rusija, bet ir Baltarusija baigia perrašyti Lietuvos istoriją sau palankia vaga. Todėl labai gerai, kad Lietuvos institucijos pagaliau Rusijos propagandinį karą išdrįso įvardinti kaip grėsmę ir ėmė intensyviai galvoti, kaip nuo šio priešiško informacijos srauto apsisaugoti ir kaip susilpninti jo poveikį savo piliečiams.
Kitaip nei K. Girnius, kaip tik teigiamai vertinu prezidentės susirūpinimą apie tai, kokia informacija apie Lietuvą pateikiama pasauliui. Tvirta valstybės vadovų pozicija valstybės gynimo klausimu padės telkti bei motyvuoti ir paprastus piliečius, ugdyti jų sąmoningumą bei patriotiškumą: suaktyvėjęs šaulių judėjimas, palankus NATO karių sutikimas Lietuvos teritorijoje rodo, kad sąmoningoji visuomenės dalis buriasi ir puikiai suvokia grėsmę valstybingumui. Liko sugalvoti, kaip patraukti savo pusėn kitą dalį.
Nedraugiškos Lietuvai šalys kariauja visais frontais ir nesibodi jokių priemonių. Štai DELFI nuolat valo antivalstybinius ir antilietuviškus neva skaitytojų komentarus prie ru.delfi.lt tekstų. Taip jau nutinka, kad dažnai priešiški komentarai vis rašomi iš tų pačių IP, jų temos įvairuoja, bet visuomet yra labai kryptingai formuluojamos siekiant pasėti abejonę mūsų valstybingumu, menkinti pasitikėjimą savimi ir savo šalimi. Konservatorių vyriausybei ir prezidentei akcentuojant energetinį nepriklausomumą, dažniausiai tokie komentatoriai tyčiojosi iš Dalios Grybauskaitės ir Andriaus Kubiliaus, po to atėjo Lietuvos pirmininkavimo ES temos eilė: buvo nuosekliai bandoma įteigti, kad susimausime. Vis nepamirštama priminti, kokia maža, niekinga ir nieko negebanti valstybė yra Lietuva, kokios beprasmės jos tarptautinės karinės misijos, kokie neįgalūs valstybės vadovai – sąrašą būtų galima tęsti be galo.
Kelti Lietuvos žiniasklaidos kokybės ir objektyvumo klausimus reikia, nes tai – svarbi siekiamybė, ir ne tik Rusijos agresijos akivaizdoje. Vis dėlto aukščiau įvardintos problemos rodo, kad kita pusė sau tokių reikalavimų nekelia ir žaidžia pagal visai kitas taisykles. Kaip tokiomis aplinkybėmis turėtų atrodyti kitos pusės išklausymas?..
Žinoma, tai jokiu būdu nereiškia, kad Lietuvos žiniasklaida, pamynusi objektyvumą ir pasiėmusi vėliavą į rankas, turėtų elgtis taip pat, kaip Maskvos, tačiau naivu yra kalbėti apie tai, kad Rusijos propaganda mūsų valstybėje jokio poveikio neturės ir teturime ramiai rankas sudėję stebėti, kai Maskva mus nuolat menkina pasinaudodama mūsų pačių silpnybėmis, o rusakalbiai senu papratimu žiūri rusiškus kanalus ir galiausiai pasiriša Georgijaus juosteles.
Galvoti, kad Rusijos propaganda – pernelyg gerai finansuojama, per gaji ar, dar blogiau, neveiksminga, ir todėl neverta imtis jokių priemonių – tai pats blogiausias kelias. Vėliau dėl to galėsime kaltinti tik save, bet, deja, jau gali būti per vėlu – kaip 1793 m. (II-asis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas, kuomet Rusija pavergimais, okupacijomis, manipuliacijomis, kilmingųjų papirkinėjimais, teritorinėmis amputacijomis ir naikinimais paveržė rytines ATR teritorijas: V. Putinas tiesiog seka Jakaterinos II-osios pėdomis) ir 1940 m.
Vieną rytą atsibusime ir suprasime, kad V. Putino Rusija, pastaruoju metu nebeslepianti savo agresyvaus veido, čia, Lietuvoje, užsiaugino naują, ištikimą, gausią ir agresyvią penktąją koloną, džiugiai sutinkančią su V. Kaikariu, kad nereikia niekam priešintis, jei tau asmeniškai tai neapsimoka.
Tiesos.lt primena kai kuriuos portalo Delfi.lt pasiekimus propagandos frontuose:
Iš propagandos frontų. Metai po mitingo. Metai po įžvalgų
Metai po mitingo. Iš propagandos frontų
Iš propagandos frontų. L.Pečeliūnienė: „FNTT istorija: užuot kūrę savo valstybę partizanaujame“
Iš propagandos frontų. FNTT skandalas po metų: ko vertos DELFI pateiktos sociologų įžvalgos?
Iš propagandos frontų. V.Laučius: D.Grybauskaitė vėl laimės
Iš propagandos frontų: „E.Samoškaitė. Apklausa: Grybauskaitė turėtų kandidatuoti antrai kadencijai“
Iš propagandos frontų: prižiūrimą žiniasklaidą ištiko isterija (papildyta 2013-05-13)
LT geroji patirtis ES: V.Laučiaus pamokymai Europai, kaip gėrį grįsti galia
DELFI vyriški torsai atviroms asmenybėms – K. Jovaišui ir V. Laučiui