Iš propagandos frontų. Šarūnas Černiauskas: Audrius Cininas yra mano herojus

Be komentarų.

15min.lt

Ilgai dvejojau, ar kišti savo trigrašį į garsiosios omonininkų bylos istoriją. Apsisprendžiau – reikia. O reikia todėl, kad ir politikai, ir viešosios nuomonės korifėjai elgiasi kaip bukapročiai.

Teisėjas Audrius Cininas dabar kalamas prie sienos, nes savo nuosprendžiu „paneigė Lietuvos okupaciją“, nes šį verdiktą su pasigardžiavimu kramto ir spjaudo Rusijos propaganda, nes A.Cininas neva prasilenkė su sveiku protu ar tapo „vatniku teisėju“ bei „Dievo mulkiu“. O yra lygiai priešingai.

A.Cininas elgiasi didvyriškai. Netikite? Ko gero, taip. Sensacija? Ko gero, ne.

Pradėkim nuo garsiausiai linksniuojamos tezės, kad „Cininas paneigė okupaciją“. Taip – jei esi vieną sakinį iš nuosprendžio perskaityti tesugebantis Dievo mulkis. Bet jei tavo skaitymo ir teksto suvokimo įgūdžiai tempia iki trijų ar net keturių sakinių – suprasi, kad taip nėra.

Teismas baudžiamosiose bylose turi manevro laisvės, bet ta laisvė yra gana ribota. Šiuo atveju – teismas buvo susaistytas prokurorų pateikto kaltinimo formuluočių, o ir aukštesnis teismas nurodė bylą nagrinėti šiuose rėmuose. Elementari tiesa – okupacijos faktorius kaltinime iš esmės nefigūravo.

Čia jūs, žinoma, pasipiktinsite ir atkirsite – jei sniegas yra baltas, negi tai reikia įrodinėti? Reikia. Ypač jeigu nagrinėjama neabejotinai tarptautinio rezonanso sulauksianti byla. Čia kiekvienas žodis nuosprendyje turi būti aiškus ir pagrįstas konkrečiais įrodymais bei faktais.

Prokurorui ne kartą sakyta, kad bylos medžiagoje esama esminių trūkumų. Ką padarė prokuroras? Na, galėjo papildyti bylą. Bet jis pasirinko kitą kelią – nurodymą dėl kaltinimo papildymo apskundė ir laimėjo. O dabar prokuroras bylą pralaimėjo: kaip gana nedviprasmiškai nurodo A.Cininas, būtent dėl to, kad nutarė savo brangų laiką gaišti ne medžiagos papildymui, o įrodinėjimui, kad to daryti nereikia.

Ar teismas galėjo grąžinti bylą į prokuratūrą, užuot priėmęs politinę audrą sukėlusį verdiktą? Gal ir galėjo, nors tai nėra lengva, ir teisėjai tikrai negali dėl nuotaikos svyravimų ar mėnulio fazės bylų siuntinėti pirmyn ir atgal. Kita vertus, jei ne kartą ragintas prokuroras kaltinimo taip ir nepapildė – tikimybė, jog jis tai padarys po bylos grąžinimo, neatrodo didelė.

Dabar Lietuva linksniuoja „vatniką teisėją“, kuris išteisino OMON galvažudžius ir „paneigė okupaciją“. Pamąstykite šiek tiek toliau savo nosies, jūs, visaregintys ir niekada neklystantys Dievo mulkiai.

Galbūt teismas galėjo išeiti už kaltinimo rėmų ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Tada prokurorai sau ant mundurų kabintųsi žvaigždutes, politikai tapšnotų per petį už gerą darbą. O po poros metų ateitų siaubinga žinia iš Strasbūro: ominininkai nekalti. Ir nekalti todėl, kad Lietuvos teisėjai peržengė kaltinimo ribas ir patys dirbo prokurorų darbą.

Tada jūs tikrai pasikinkytumėte „Google“, surastumėte kiekvieno Strasbūro teismo teisėjo pavardę, kiekvieną jų vadintumėte Dievo mulkiu, o sprendimo šaknų ieškotumėte tame, kad, tarkim, Rusija tiekia dujas valstybei X, kurios pilietis yra teisėjas Y. Nusišnekėtumėte, kaip nusišnekate dabar.

Bet anokia čia blogybė – čia lietuviška tradicija. O didžiausia blogybė tokia, kad ir Strasbūras savo sprendime turbūt įvardintų prokurorų pramiegotą okupacijos faktorių. Ir tada Maskvos ruporai turėtų visą teisę sakyti, kad Lietuvos okupaciją neigia ne kažkoks pliktelėjęs teisėjas iš Vilniaus, o pats Europos Žmogaus Teisių Teismas. Tas sumautas „Dievo mulkių“ ir „vatnikų teisėjų“ pilnas EŽTT.

Audrius Cininas (Irmanto Gelūno nuotr.)

Ir nebijokite, akmenų mėtytojai, tiek A.Cininas, tiek kiti bylą nagrinėję teisėjai puikiai suprato, kaip šis jų verdiktas nuskambės. Ir turbūt neprašausiu sakydamas, kad jie tokią formuluotę pasirinko sąmoningai.

Teismo verdiktas sukėlė skandalą. To, manau, ir buvo siekiama. Nes jeigu teisėjų siūlymai papildyti kaltinimą prokurorui atrodo beverčiai – gal kitaip atrodys spaudimas tai padaryti, sukeltas per žiniasklaidą ir visuomenės reakcijas. Ar papildytas kaltinimas būtų pasibaigęs apkaltinamuoju nuosprendžiu? A.Cininas to nesako. Ir teisingai, nes tokiu atveju tai gali būti traktuojama kaip spaudimas ir prokuratūrai, ir aukštesnės instancijos teismui. O tarp eilučių nesunku įskaityti. Ypač šiuose A.Cinino žodžiuose: „Reikalas tas, kad kaltinimai nebuvo suformuluoti tinkamai nusikaltimui.“

Štai, mieli klaviatūrinės teisės didmeistriai, iššūkis jums: supraskite aukščiau parašytą vieną sakinį. Tik vieną. Negi sunku? Paprastai tariant, jei prokuroras tave kaltina pavogus vištą – teismas negali nuteisti už jaučio vagystę. Net jeigu tai, kad tu pavogei jautį, yra ir arkliui aišku (o arklys pats siūlosi į liudytojus).

O dabar leiskite paaiškinti, kodėl A.Cininas yra vertas didžiausios pagarbos, o ne jūsų seilių taškymo. Punktas po punkto.

Pirma. Dar iki nuosprendžio paskelbimo A.Cininas pats nukreipė į save visas kameras. Jis pranešė, kada bus nuosprendis, kada viską komentuos. Žinodamas, kad per valandą taps „vatniku teisėju“ ir „Dievo mulkiu“. Visuomenės akyse jis iš esmės susidegino. Kad padarytum kažką tokio, turi būti arba tikrai drąsus žmogus su svarbiu tikslu, arba idiotas. O A.Cininas tikrai nėra idiotas.

Antra. Kas išteisino omonininkus? Užduokite šį klausimą gatvėje, ir jeigu rasite šią istoriją nors kiek sekusių žmonių, beveik visi jie pasakys tik vieną pavardę – Cininas. O sprendimą priėmė teisėjų kolegija.

Nepraėjo nė savaitė, o jūs jau prisimenate tik vieną teisėją. Taip, su A.Cininu susidūrę žurnalistai puikiai žino, kad jis tikrai nebijo kamerų, o turbūt ir mėgsta prieš jas stovėti. Bet čia ne tas atvejis, kai „garbėtroška Cininas“ sumanė sau susižerti visą „šlovę“. Teisėjas A.Cininas į save nukreipė visas kameras – taigi ir visų jūsų pyktį. Teisėjas A.Cininas sąmoningai leidosi padabinamas „vatniko teisėjo“ ir „Dievo mulkio“ etiketėmis, nuo šios „garbės“ išgelbėdamas kitus teisėjų kolegijos narius.

Trečia. Ar žinote, kas laukia A.Cinino, jeigu jis sumanytų daryti karjerą? Ogi mėsmalė. Ar po metų, ar po penkerių – vos tik jis pamėgins eiti į aukštesnes pareigas, iškart atsiras primenančių, kad čia tas „vatnikas teisėjas“.

Jei teisėjui A.Cininui teks kokia nors politinės korupcijos byla ir jis, neduokdie, priims apkaltinamąjį nuosprendį kokiam nors superpatriotą vaizduojančiam politikui – nuosprendis bus aiškinamas to, kad dirbo „vatnikas teisėjas“, o ne tuo, kad superpatriotas pagautas su kyšiu rankoje.

Yra nemažai aukštų postų teismuose, kur, manau, A.Cininas galėtų pretenduoti – bet visas šias galimybes teisėjas prarado praėjusią savaitę. Nes skyrimui į šiuos postus reikalingas Seimo pritarimas. O čia viskas paprasta: „vatnikas teisėjas“ eina į aukštas pareigas, nuskamba pora tulžingų pasisakymų iš politikų ir visuotinių autoritetų, visu šiuo kokteiliu vienai ar dviem dienoms užverčiama žiniasklaida – ir štai jums klasikinė masinė isterija bei spaudimas, dėl kurio Seimas nieku gyvu nebalsuos už.

Kaip tik kalbėjau su keliais teisėjais, per savo karjerą išnagrinėjusiais daugybę baudžiamųjų bylų. Ar jie smerkia A.Cininą? Ar jiems šis teisėjas yra valstybės išdavikas? Tikrai ne. Nes teisėjai, skirtingai nei visi plačiagerkliai etikečių klijuotojai, supranta baudžiamąjį procesą ir įsiklausė į A.Cinino argumentus.

Yra manančių, kad teisėjas galbūt galėjo išlaviruoti ir nepriimti tokio skambaus verdikto. Yra galvojančių, kad A.Cininas pasielgė drastiškai – kaip kamikadzė. Bet nė vienas nepasakytų tokio absurdo kaip „Cininas paneigė okupaciją“.

Beje, teisėjų luome A.Cininas nėra nei didis autoritetas, nei numylėtinis – kaip tik netrūksta manančių, kad jis sau leidžia per daug. Ir pats tikrai nesu A.Cinino fanklubo prezidentas – bet visai džiugu, kad yra bent vienas teisėjas, su kuriuo galima viešai padiskutuoti ir pasiginčyti.

A.Cininas yra priėmęs ne vieną garsiai nuskambėjusį sprendimą. Dėl vienų sprendimų jį tarkavo kadaise įtakingas kadaise stiprios žiniasklaidos grupės savininkas. Dėl kitų – visa minia isterijos ištiktų patvorio „teisininkų“ A.Cininą vadino pedofilu ar, kaip minimum, pedofilų klano pakaliku (terminas „pimpačkiukas“ tada dar nebuvo paplitęs). Ir visos tos etiketės prie teisėjo mantijos neprilipo. Bijau, kad dabar bus kitaip.

Šįsyk etiketės A.Cininui turbūt prilipo ilgam. Ir neabejoju, kad jis tai žinojo gerokai iki masinės isterijos pradžios. Ir tos etiketės laikysis, net jei tuo metu jau bus visiškai aišku, kad šitas „vatnikas teisėjas“ de facto išgelbėjo omonininkų bylą nuo griūties, o Lietuvos teisinę sistemą – nuo tarptautinio pažeminimo.

Teisėjas A.Cininas savo veiksmais brėžia kelią, kuriuo einant galimas tvirtas ir net tarptautiniu mastu nenuginčijamas sprendimas. Ir vardan to teisėjas iš esmės aukoja savo karjeros galimybes. Ir žinote, kas čia juokingiausia? Ogi tai, kad šis procesas iš esmės yra simbolinis – teisiami žmonės nesėdi teisiamųjų suole, jie niekada nekels kojos į Lietuvą. Teisiami du „virtualūs“ omonininkai, kuriems apkaltinamasis nuosprendis jokio poveikio neturės.

Bet turės mums. Mano giliu įsitikinimu, A.Cininas leidosi paverčiamas „vatniku teisėju“ ir „Dievo mulkiu“ tik tam, kad ateityje galėtume sakyti, kad tiedu veikėjai nuteisti nepaliekant jokių properšų, kuriomis pasinaudojant būtų galima įrodyti, kad sniegas nėra baltas. Ar bent jau kad mes neįrodėme jo baltumo.

Turbūt neatsakiau į vieną klausimą. O kodėl gi pats A.Cininas neatsistoja ir nepapasakoja apie savo kilnų poelgį? Ogi todėl, kad jis nėra idiotas. Jis supranta, jog toks teisėjo pareiškimas būtų tolygus bylos uždarymui čia ir dabar.

Galbūt A.Cininas ir jo kolegos ne viską padarė nepriekaištingai. Galbūt pristigo, kaip teigia Mykolo Romerio universiteto Tarptautinės ir ES teisės instituto profesorius Justinas Žilinskas, tarptautinės teisės išmanymo. Galbūt buvo būdas pasiekti kitokį sprendimą nesukeliant nacionalinės isterijos.

Gali būti. Bet kaltinti A.Cininą valstybės išdavyste, ką iš esmės daro krūva visuomenės autoritetų, yra mažų mažiausiai buka. Šis teisėjas leidosi sušaudomas, laimei, tik žodžiais, vardan to, kad byla turėtų bent jau galimybę pasibaigti tvirtai ir be spragų. Teisėjas aukojasi dėl teisingumo. O jūs nirštate ir spjaudotės, Dievo mulkiai.

15min.lt

Publikacijos autorius, 15min.lt žurnalistas Šarūnas Černiauskas, yra Pretendentų į teisėjus atrankos komisijos narys. Svarstant teisėjo Audriaus Cinino kandidatūrą į Vilniaus apygardos teismą Š.Černiauskas nedalyvavo.