Redakciją pasiekė rašytojos Janinos Survilaitės, aktyvios Šveicarijos lietuvių veikėjos, laiškas.
Lietuvoje užviręs pasmerkimas niekinantiems istorinę TIESĄ paskatino dar kartą prabilti ir apie Šveicarijos lietuvių emigrantų skaudulius dėl istorinės atminties niekingo iškraipymo.
Esu ne kartą rašiusi, kaip ŠLB pirmininkė J. Caspersen nenustoja siekusi padaryti senąją Šveicarijos išeiviją – bent po mirties – nusikaltusią pagrindiniams Lietuvos ir Šveicarijos įstatymams, t.y. įrodyti, kad … ŠLB yra įkurta nelegaliai. Tokia išvada peršasi dar ir todėl, kad pirmininkė ŠLB įkūrimą kažkodėl sieja su iš archyvų konteksto ištraukta Šveicarijos lietuvių pirmojo susirinkimo 1950 m. rugpjūčio 20 d. data, nors šioje įstatymus gerbiančioje šalyje šios datos nėra jokio pagrindo laikyti ŠLB įkūrimo data. Ir ne tik dėl to, kad tai neatitinka privalomų Šveicarijos civilinio kodekso ZGB Art. 54; 59–70 reikalavimų bei ŠLB sudaryto Statuto (paragrafo Nr.1), bet ir todėl, kad tai … tiesiog prieštarauja faktams. Užtat kas galėtų paneigti, kad tai idealiai atitinka sovietinę propagandą apie tai, kokie lietuviai ir kodėl traukėsi nuo sovietų okupacijos: „tarybinės tėvynės išdavikai, ten kūrę nelegalias gaujas kovai prieš tarybų valdžią…“ (iš pokario „Komjaunimo tiesos“ ir „Tiesos“ laikraščių).
Kaip žinome, pagrindinis išeivijos tikslas buvo kovoti prieš Lietuvos okupaciją – „Ko negali padaryti mūsų broliai Tėvynėje – tą padarysime mes“ – aiškino savo prisiminimuose mums senieji išeiviai. Kovai su Baltijos šalių okupacija lietuviams reikėjo paramos iš Vakarų Europos antikomunistinio judėjimo pažangiausių mokslininkų ir politinių veikėjų… Tokių pavardžių mano knygoje „Alpių lietuviai“ vien keliuose epizoduose yra išvardinta dešimtys. Taip pat aprašyti ir didžiuliai europinio masto renginiai, kuriuos visos Bendruomenės vardu organizavo arba kuriuose aktyviai dalyvavo pirmasis ŠLB pirmininkas dr. A. Gerutis. Argi tą būtų galėjusi atlikti nelegaliai įsikūrusi bendruomenė?
ŠLB išeivija griežtai laikėsi įstatymų, siekė, kad ir ŠLB įstatuose jų teisės ir pareigos būtų tiksliai apibrėžtos ir pagal galiojančius Šveicarijos įstatymus. Tam, kad galėtų siekti tikslo, Bendruomenei – ir tik teisiškai įsikūrusiai – reikėjo svarios politinės motyvacijos.
Archyvuose užfiksuota dešimtys lietuvių bendruomenės reikšmingos veiklos pavyzdžių – ir šių tikslų išeiviai nebūtų galėję siekti, jei nebūtų įregistravę banke patvirtintų Statutų. Šveicarijos įstatymai griežtai reikalauja, kad patvirtinti Statutai iškart būtų įregistruoti ir banke. Kitas etapas – būtina atidaryti sąskaitą, į kurią ir pervedamos visos ŠLB skirtos lėšos. Kaip visiems žinoma, būtent ŠLB surinko daugiausia pinigų lietuviškosios Vasario 16-osios gimnazijai Vokietijoje įkurti: išeiviai atliko milžinišką agitacinį darbą tarp vietinių šveicarų, o šie pinigus aukojo pervesdami tik į teisėtos ŠLB sąskaitą.
Galima tik spėlioti, kodėl su tokiu atkaklumu štai jau dešimt metų ponia pirmininkė nepraranda užsidegimo sudirbti Šveicarijos išeiviją, suniekinti jos pirmtakų veiklą, o, svarbiausia, slėpti tikruosius archyvuose užfiksuotus faktus: įtikinėjama datos „nekaltumu“, ieškoma kaltų, buvusi ŠLB pirmininkė ir šių eilučių J. Survilaitė apšaukiama neišmanėle, „nežinia iš kokių archyvų“ parašiusia knygą „Alpių lietuviai“…
Tačiau apie viską iš eilės: ir kaip buvo atgaivinti išeivijai šmeižti skirti Kremliaus propagandos „modeliai“, ir kaip žūtbūt siekiama Tautos istorijoje įtvirtinti faktą, kad ŠLB įkurta… NELEGALIAI.
Pasikartosiu: karo pabėgėliai lietuviai Šveicarijoje Lietuvių bendruomenę (LB) kūrė griežtai laikydamiesi Lietuvių Chartos ir PLB (1949 m.) Konstitucijų (I.2), reikalavusių, kad pasaulyje besikurianti LB laikytųsi tos šalies, kurioje prisiglaudė, įstatymų. Taigi Šveicarijos lietuviai griežtai laikėsi šios šalies civilinio kodekso (ZGB Art. 54; 59–70), todėl bendruomenės įkūrimo 1952 m. vasario 17 d. faktą fiksavo ir dokumentuose, kaip ir privalu pagal Šveicarijos įstatymus.
Mano knygoje „Alpių lietuviai“ (p. 24), išleistoje lietuvių ir vokiečių kalbomis, taip pat esama įrašo, kad ŠLB Lietuvių Chartos Konstitucijos šviesoje gimė 1952 m. vasario 17 d. Tačiau knygą, kaip žinome, J. Caepersen sukritikavo kaip klaidingą, nors knyga nuo A iki Z parašyta senosios išeivijos pastangomis fiksuojant tiktai patikrintą archyvinę medžiagą.
Taigi ŠLB yra teisiškai šalyje įsikūrusi lietuvių bendruomenė.
Galiu tik pridurti: kad privalu laikytis įstatymų, senoji karta aiškindavo visiems naujai atvykusiems emigrantams, tarp jų – ir J. Caspersen, todėl nežinoti būtinų įstatymų galėtų nebent analfabetas, o ponia pirmininkė – pripažinkim – net tik pakankamai išsilavinusi bei protinga, bet net ir nuovoki.
Ir tuo niekas neabejoja. Ypač dabar, kai jau žinome, kad J. Caspersen net… UŽVETAVO banke bendruomenės sąskaitą su įregistruotais statutais, atidarytą… 1952 m. vasario 17 d. Tą pačią, kurios atidarymas – pagal Šveicarijos reikalavimus, registruojant ne verslo organizacijas užtenka atidaryti sąskaitą banke (verslo organizacijos dar privalo įsiregistruoti ir Valstybiniame verslo registre) – vis dar suprantamas kaip ženklas, kad bendruomenė Šveicarijos konfederacijoje įsikūrė teisiškai…
Kaip suprantate, toks pirmininkės sprendimas „uždėti veto“ bendruomenės sąskaitai, kur guli ŠLB narių suaukoti pinigai, yra ne tik kad nepadorus, jis ir iškalbingas – matyt, pirmininkei rūpėjo tik viena: visiškai neaiški būtinybė nuslėpti teisėtą įkūrimo datą…
ŠLB archyvuose yra išsaugoti du su ŠLB kūrimosi procesu susiję protokolai:
1950 m. rugpjūčio 20 d. protokolas [paskelbtas ir mano knygoje „Alpių lietuviai“ (p. 169), ir dr. A. Geručio archyve „OIKOS 2014 Nr. 2(18) (p. 138)] rodo, kad tą dieną Ciuriche vyko lietuvių susirinkimas, kuris aptarė bendruomenės kūrimosi galimybes, išrinko tuo besirūpinančią valdybą, nutarė rinkti nario mokestį, tačiau dar neturėjo svarbiausio dokumento – Statutų, dėl to pagal Šveicarijos įstatymus bendruomenės negalima laikyti įkurta!
Gerai žinodama, kad tokiai istorinės tiesos falsifikavimo kiaulystei, išskyrus ją vieną, niekas daugiau nepritars, istorinius faktus ji gudriai slėpė nuo bendruomenės narių akių. Pavyzdžiui, tą protokolo dalį, kur rašoma „[…] Narių teisės ir pareigos bus paskelbtos šiuo metu rengiamuose Statutuose, kurie bus artimiausiu laiku atiduoti visuotiniame susirinkime patvirtinti“, prieš skelbdama internete ji tiesiog… nukirpo…
1952 m. vasario 17 d. protokolas [paskelbtas dr. A. Geručio archyve: „OIKOS 2014 Nr. 2(18)p. 139–140] rodo, kad tada buvo priimti ir patvirtinti Statutai, vadinasi, ŠLB teisiškai oficialiai įsikuria būtent tą dieną. Ir būtent ši data skelbiama dokumentuose, o jos teisėtumas atitinka Lietuvos ir Šveicarijos įstatymus.
ŠLB kūrė ne namų šeimininkės, ne restorano nuolatinio stalo sambūris, o nuo rusų okupacijos 1945–1948 m. pasitraukęs į Vakarus Lietuvos elitas ir Šveicarijos universitetus baigę jaunieji išeiviai – lietuviai, kurie vėliau tapo pasaulyje garsiais mokslininkais. PLB pirmininkas dr. V. Kamantas 2000 m. PLB konferencijoje išeivius pavadino „lietuviškų talentų žvaigždynu, todėl po mirties juos teisti ir smerkti, it kokius sovietinio režimo nusikaltėlius, yra nedovanotinas nusikaltimas.
Taigi Šveicariją pasiekę karo pabėgėliai lietuviai ieškojo nišos ir situacijos, kuri juos apsaugotų nuo sovietinės Lietuvos valdžios spaudimo šveicarams sugrąžinti juos į režimo nelaisvę; suteiktų oficialias galimybes jiems vystyti talentus; leistų drąsiau vesti Vakarų Europoje Lietuvos bylą kovojant prieš Tėvynės okupaciją… Antra: padorūs lietuviai turėjo ir kitą tikslą – atsiriboti nuo 1948–1952 metais Šveicarijoje besislapsčiusios kitos pabėgėlių grupės: Wermachto karo aviacijos pulkininko, slapyvarde J. Giedrys, nelegaliai suorganizuotos buvusių Wermachto karininkų ir Lietuvos holokausto aktyvistų pronacistinės „Lietuvių sąjungos“.
Beje, „Sąjungos“ dokumentai prieškario Ciuricho konsulate buvo saugomi iki konsulo S. Garbačiausko dukros Ritos Garbačiauskas mirties 2010 metais, kol pasinaudojusi neveiksnios Ritos Garbačiauskas „negaliojančiu testamentu“ J. Caspersen visą konsulato turtą su reikšmingais „Sąjungos“ karo/pokario metų archyvais pasisavino, nors konsulinių tarnybų turtas tiesiogiai priklauso LR URM, kuri, žinoma, jo ir nepasigedo… Apie „Sąjungos“ veiklą galima pasidomėti VU RS dr. V.Dargužo archyvuose F-249 ir mano knygoje „Blunkančių likimų liudytojai“ (p. 161–171).
Nelegalioji profašistinė „Sąjunga“ buvo Šveicarijos valstybinio nacionalinio saugumo departamento sekama ir iš šalies vejama lauk, todėl siekė nors laikinai prisidengti teisėtai kuriamos bendruomenės vėliava, skubinosi užbėgti politiniams įvykiams už akių, savo straipsniuose melavo, kad ŠLB menamai jau esanti įkurta. Tą skelbė „Šveicarijos lietuvių žinios“ Nr.1, 1951 m., kurį J. Caspersen „sumanipuliavo“ kaip „tikrą faktą“ […] Laikraštis iš visų Šveicarijoje gyvenusių lietuvių archyvų buvo išimtas. Nesunaikintas laikraščio egzempliorius 2007 m. atkeliavo iš Romos su S. Lozoraičio asmenine biblioteka į Mažvydo nacionalinę biblioteką ir, žinoma, labai tiko nesąžiningai klastotojai…
Beje, beklastojant kartais nutinka ir paradoksalių dalykų. Nors J. Caspersen visur rašė ir visur skelbė tik nelegalią datą, kartais ją paneigdavo pati tikrovė… Štai „Šveicarijos lietuvių žinių“ 2011 m. gruodžio mėnesio laikraščio 2 puslapyje skelbiama nelegali 1950 m. rugpjūčio 20 d. įkūrimo data, o 25 puslapyje dr. J. Pečiulionytė, viena (jau mirusi) iš išeivių, kūrusių ŠLB, tvirtina, kad „mes ŠLB įkūrėme 1952 m. vasario 17 d.“.
LR Istorijos instituto mokslininkų pažymą (2015 m. gruodžio 18 d.) apie teisėtą 1952 m. vasario 17 d. ŠLB įkūrimą J. Caspersen lietuvių susirinkime (2016 m. vasario 28 d.) paneigė kaip neteisingą ir tvirtino, kad 1952 m. vasario 17 d. įkūrimo datą išgalvojo ir pažymą nupirko… Janina Survilaitė. Visus vertė mane viešai pasmerkti. Tas ir buvo padaryta (žr. 2016 m. vasario 28 d. protokolą).
Internetiniame ŠLB puslapyje visą dešimtmetį akis bado absurdiškas, politinės logikos neatlaikantis pranešimas: ŠLB buvo įkurta 1950 m. rugpjūčio 20 d., o Statutai priimti 1952 m. vasario 17 d.
Žinančius tikrąją ŠLB istoriją sukrėtė J. Caspersen profesionaliai sumanipuliuota prof. E. Aleksandravičiui pateikta pasirašyti pažyma, kurioje tariamai nuo 1950 metų renkamas nario mokestis (nors sąskaitos banke nėra!), kad buvę laikini Statutai (archyvuose niekur nėra laikinų statutų patvirtinimo!), o įrodinėjimams naudojamasi propagandiniu nelegalios „Lietuvių Sąjungos“ laikraščiu „ŠLŽ“ Nr. 1.
Niekas negali suprasti, kokiam tikslui PLB renkama Ginčams spręsti komisija, jeigu teisingus komisijos sprendimus suinteresuotas kaltininkas gali be jokio vargo tuojau paneigti?
2015 m. rugpjūčio 18 d. Ginčų komisija (atsakinga p. Marytė Šmitienė) el. paštu atsiuntė man pranešimą, kad kruopščiai ištyrę ŠLB pokario išeivių veiklos istoriją, nustatė, jog bendruomenė teisėtai įkurta 1952 m. vasario 17 d., tačiau J. Caspersen uždraudė skelbti… (Dar daugiau, priešingu atveju komisijai grasino už tai sukelsianti kažkokį „baisų škandalą…“).
Kas kursto pirmininkės širdyje neapykantą išeiviams, kad imamasi skaudžiausių būdų susidoroti su kovojančia už tiesą?
Man asmeniškai draudžiama rašyti apie ŠLB bėdas spaudoje (žr. 2015 m. lapkričio 23 d. „Bernardinai“), straipsniai vadinami „rašliava“, esu nekorektiškai bauginama elektroniniais laiškais, nuolat kaltinama ir niekinama. Dėl to palūžo mano sveikata; susirgau insultu…
Akylai stebėdama visus Lietuvoje paradoksaliai besirutuliuojančius įvykius, nukreiptus prieš Tautos atmintį, įsitikinau, kad PLB-nę ir jos veiklą koordinuojančias LR vyriausybines institucijas, įskaitant ir LR Užsienio reikalų ministeriją, „reguliuoja ir valdo“ ne kas kitas, o buvusi raudonoji komsomolsekretorė, nepakaltinamoji dano milijonieriaus žmona, nepripažįstanti jokių LR vyriausybinių institucijų dokumentų, ignoruojanti archyvinius paliudijimus.
Kad būtų išgelbėta ŠLB archyvų tiesa, 2015 metais kreipiausi į Šveicarijos teisėsaugą, nes ŠLB yra įkurta Šveicarijoje, o ne Lietuvoje. Šveicarijos Valstybės advokatas p. J. Bollagas 2015 m. gegužės 10 d. laišku patvirtino, kad ŠLB įkurta teisiškai oficialiai 1952 m. vasario 17 d. Dar trys Šveicarijos teisininkai paryškino Šveicarijos ZGB kodekso įstatymus, kada ŠLB yra teisiškai įsikūrusi, kada dar vis laikoma nelegali…
J. Caspersen pasisamdė advokatą, kuris pageidavo Taikos teismo, kuriame Šveicarijoje nusikaltęs pilietis atsiprašo, prižada atitaisyti klaidas ir, pasiskundusiam atleidus, be didesnės bausmės išsisuka. Prieš Taikos teismą viskas būna įrodyta ir papildomų dokumentų Taikos teisme pateikti nereikia – tik susitaikyti… Sutikau, nes tikėjau J. Caspersen sąžinės atbudimu. Taikos teismas įvyko 2016 m. lapkričio 29 d. pagal J. Caspersen gyvenamąją vietą. Trys už mirusių išeivių teisingą veiklą kovojantys liudininkai netekome žado, kai p. J. Caspersen šoko įrodinėti, kad išeiviai visuose PLB dokumentuose patys (!!!) skelbė įkūrimo datą 1950 m. rugpjūčio 20 d. ir kad ji šioje istorijoje „nė prie ko“…
Neabejoju, kad Šveicarijos teismai tikrai sąžiningai gina ir gyvus, ir mirusius, tačiau dėl mano sunkios ligos už visus nusikaltimus keliamą baudžiamąją bylą laikinai teko atidėti…
Pirmajame „Atgimimo“ (1989 m.) numeryje rašytojas Sigitas Geda rašė: „Mes visi užaugome šėtono paunksmėje…“ Tai tiesa. Tačiau, laimei, ne visi šėtono paunksmėje įgijome tiek „genialaus profesionalumo“ klastoti tautinės atminties IŠDAVYSTEI, net mirusiųjų sielų nepaliekant ramybėje…
Net gal būtent už išdavystę šėtonas brangiausiai ir sumoka?
PRIEDAI
I.
Šveicarijos konfederacijos(CH) teisininkų, atsakiusių į mano klausimus, sutrauktinę pateikiu originalo kalba:
1. Zivilgesetzbuch Ausgabe 1952. Gemäss Art.54 ZGB sind Verein dann handlungsfähig wenn die nach dem Gesetz und Statuten hiefür unentbehrlichen Organe bestellt sind.
2. Kommentar von Alfred Traber – Vereinsrecht und Vereinsleitung – 1952
Ein Verein/Gemeinschaft in der Schweiz welcher die Gründung noch nicht vollzogen hat (beispielsweise keine Statuten verabschiedet hat) nicht als Körperschaft handeln kann. Die Gründung des Vereins vollzieht sich nur dann, wenn Statuten entworfen worden sind.
Nach dem Gesagten dürfte gemäss dem im Jahre 1950 geltenden Recht kein Verein/Gemeinschaf mit Rechtspersönlichkeit gegründet worden sein, sondern erst 1952.02.17 als die Statuten verabschiedet worden sind.
II.
Kauno VDU dekanato laiškas
2017 m. vasario 26 d.
Gerbiama ponia Janina,
Rektoratas mums, Humanitarinių mokslų fakultetui, persiuntė Jūsų laišką dėl Šveicarijos lietuvių bendruomenės įkūrimo datos.
Lietuvių išeivijos instituto darbuotojai pateikė visą, kiek įmanoma rasti archyvinių dokumentų, Šveicarijos lietuvių bendruomenės kūrimosi/steigimo istoriją.
Visi išdėstyti bendruomenės kūrimosi faktai pagrįsti archyviniais dokumentais, t.y. nuo pirmųjų žingsnių telkiantis į bendruomenę iki paskutiniųjų, kuomet buvo suformuluoti ir patvirtinti Šveicarijos lietuvių bendruomenės nuolatiniai įstatai 1952 m. vasario 17 d. visuotiniame susirinkime. Tą patvirtina ir Jums išduota Lietuvos istorijos instituto pažyma (2015-12-18).
Dekanė konsultavosi su prof. Egidijumi Aleksandravičiumi ir mano, kad Lietuvių išeivijos instituto pateikta medžiaga yra išsami, rodanti visą Šveicarijos bendruomenės kūrimosi procesą, kuris buvo užbaigtas 1952 m. vasario 17 d. priėmus nuolatinius įstatus.
Pagarbiai,
Alisija Rupšienė
HMF sekretoriato
vyriausioji referentė
tel. 327830 (3803)
alisija.rupsiene@vdu.lt