Sausio 13-osios paminėjimo proga prof. Vytautas Landsbergis paklausė: „Ar mes įvykdėme desovietizaciją… savo pačių protuose, politikoje ir laikysenoje?..“
Tai, bene, svarbiausias mūsų tautai visus 26 metus keliamas klausimas – ir ne tik tarp Lietuvos lietuvių, bet ir tarp išvykusių iš Tėvynės emigrantų. Ar galima teigti, kad esame laisvi, kai gyvenime dar suveikia komjaunuoliška moralė ir komunistinių idealų siekiai paniekinti išeivių-protėvių dorai įteisintas tautiškąsias-patriotiškąsias vertybes?
Greitai sukaks dešimtmetis, kai Šveicarijos lietuvių bendruomenėje (ŠLB) nepajėgiame išsiaiškinti, kas iš tikrųjų yra jos vadovė p. J. Caspersen: ar dar vis komjaunuoliška aktyvistė, profesionali sovietinė archyvų klastotoja, agresyviosios sovietinės propagandos vykdytoja, kuri po 60 metų perdirbo labai pažeidžiamą ir politiškai jautrų visai išeivijos istorijai reikšmingą Šveicarijos lietuvių bendruomenės įkūrimo datos Alpių šalyje dokumentą?..
Senoji karta mirusi, esu vienintelė liudininkė ir jaučiu pilietinę pareigą reikalauti atsakomybės, kad Šveicarijos lietuvių bendruomenės istorinėje veikloje nebūtų savavališkų ištaisymų. ŠLB pirmininkės visur skelbiama Šveicarijos lietuvių bendruomenės įkūrimo data: 1950 m. rugpjūčio 20 d. neturi nieko bendro su išeivių nustatyta ir paskelbta juridiškai teisingai įteisinta oficialia 1952 metų vasario 17-osios data, nes tik ši DATA:
1) patvirtina 1949 m. Lietuvių Chartos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės konstitucijos reikalavimą, kad pasaulio šalyse įsikuriančios Lietuvių bendruomenės griežtai privalo laikytis tos šalies, kurioje kuriama Bendruomenė, įstatymų (dok. žr. internete);
2) tik 1952 metų vasario 17-osios data visiškai atitinka Šveicarijos civilinio kodekso (ZGB; 60-79) reikalavimą, jog Bendruomenė (Verein) privalo turėti generaliniame susirinkime patvirtintus Įstatus (Statutus) ir nario mokesčiui privalomą skaidrų (trantspranetz) vedimą, t.y. banke įregistruotą sąskaitą.
Kadangi pirmasis lietuvių 1950 metų rugpjūčio 20 dienos susirinkimas Ciuricho HB neturėjo Įstatų (rodo protokolas), o nario mokestis nelegalus (be įstatų Šveicarijos bankai neatidaro sąskaitų!), šią datą laikyti ŠLB įkūrimo data yra šiurkštus Šveicarijos civilinio kodekso (ZGB) pažeidimas – tai, ko labiausiai vengė karo pabėgėliai: jiems įstatymai buvo šventi!
J. Caspersen paskelbimas, kad ši, nelegali data, yra tikra, – pažemina mirusių Šveicarijos lietuvių garbę ir orumą, padaro juos nusikaltusiais dviejų šalių įstatymams.
Istorinę tiesą apie Šveicarijos lietuvių bendruomenės įkūrimą patvirtina ir tarptautinės teisės daktaro (disertaciją apsigynusio 1933 m. Berne) A. Geručio archyvai, paskelbti internete: „OIKOS. Lietuvių migracijos ir diasporos studijos“, 2014 Nr.2 (18 ), Versus aureus.
Dr. A. Geručio archyve išsaugoti du protokolai, ir tik vienas jų (p. 139–141) patvirtina teisinę Šveicarijos lietuvių bendruomenės įkūrimo datą: 1952 metų vasario 17-oji. Tą faktą dar kartą patvirtina ir Šveicarijos Kantonaliniame Berno banke 1952 metų vasario 17-ąją atidaryta ŠLB sąskaita nario mokesčiams rinkti. Visi kiti tvirtinimai (pokario ne tarnybinis, o laisvanoriškai sukurtas ir per rankas paleistas dezinformatyvus laikraštukas ar kiti jokios juridinės galios neturintys „dokumentai“-įrodinėjimai, kuriais remiasi J. Caspersen, YRA NIEKINIAI…
Pirmą kartą pagal 1952 m. balandžio 10 d. dr. A. Geručio pateiktą informaciją apie oficialiai teisiškai susikūrusią ŠLB pasauliui paskelbė laikraštis „Britanijos lietuvis“ (1952 spalio 7 d.). Teisinga oficialioji ŠLB įkūrimo data buvo skelbiama visą Lietuvos okupacijos laikotarpį: minima Broniaus Nainio, dr. Mildos Lenkauskienės, dr. Vytauto Kamanto, dr. Petro Karvelio bei kt. JAV lietuvių mokslininkų knygose ir paskaitose, datą parodo N. Prielaidos straipsniai „Pasaulio lietuvyje“, dr. Dargužo, S. Vaitkevičiaus ir E. Gerutienės dienoraščiai… Datą patvirtina dr. V. Stravinskienės mokslinė knyga „Pasaulio lietuvių bendruomenė“, 2004, p. 333. Knygoje „Alpių lietuviai“ senieji išeiviai įrodė ir patvirtino, kad „ŠLB Lietuvių Chartos šviesoje gimė 1952 02 17“, p. 25. Tikrąją teisėtą datą patvirtino Lietuvos Respublikos Istorijos instituto 2014 m. gruodžio 18 d. mokslininkų dr. R. Mikniaus, dr. Č. Laurinavičiaus, dr. V. Stravinskienės pažyma (ją ŠLB pirmininkė viešai ignoruoja!!!) Labai svarbūs yra ir paskutinių liudininkių: dr. J. Pečiulionytės „Šveicarijos lietuvių žinių“, 2011 m. gruodžio Nr. 24, p. 25 atsiminimai apie Šveicarijos lietuvių bendruomenės kūrimąsi. Taip pat dr. V. Dargužo našlės Ruth Hofer-Dargužienės 2014 m. gruodžio 20 d. laiškas, kuriame ponia Ruth rašo, jog yra šokiruota J. Caspersen elgesio klastojant svarbiausius bendruomenės veiklos faktus!
Už visus naujųjų emigrantų prasižengimus – ar jie būtų tyčiniai, ar „per neapsižiūrėjimą“ – išeivių tautinė istorija niekada neatleis, ir Lietuvos vardui jie neš tik negarbę. Gaila, prasižengimų susikaupė visa eilė…
Mano knygoje „Alpių lietuviai“ J. Caspersen prisipažįsta, kad nebūdama Šveicarijos pilietė, bandė falsifikuoti net referendumą. Už tai gavo iš Šveicarijos savivaldybės perspėjimą, „… buvo keletas išrašų iš baudžiamojo kodekso, pastaba, kad jei dar kartą bandysiu falsifikuoti kvietimą referendumui, – turėsiu nemalonumų…“ (p. 149). Nepaisant to, kad išeivijos Šveicarijos lietuvių bendruomenės Įstatuose buvo įrašas, jog bendruomenė neužsiims jokia komercine veikla, ir todėl senieji išeiviai jos neįtraukė į Šveicarijos Verslo registrą, Bendruomenės vardu buvo organizuotas nelegalus lietuviško alaus statinių pravežimas per Šveicarijos sieną. Siunta Šveicarijos pasienio policijos buvo sulaikyta. Lietuvos gėdai, Šveicarijos Ekonominio saugumo departamentas pareikalavo pakeisti Šveicarijos lietuvių bendruomenės statusą: iš nekomercinės veiklos į verslo… ŠLB pirmininkė turi prisiimti atsakomybę už Šveicarijos lietuvių emigrantų ir šveicarų klaidinimą ar apgavystę – 2015 metų rugsėjo mėnesį organizuotą bendruomenės pseudojubiliejų (pagal sufalsifikuotą datą lyg ir išeitų „65-osios ŠLB metinės“).
Gaila, kad Lietuvos atsakingos institucijos tokiais prasižengimais net nesidomėjo. Nusikalstama emigrantų bendruomenės veika pamina išeivijos pilietines vertybes ir tautines moralines normas! Melas ir klastojimai, agresyvus negatyvios nuomonės formavimas ir įtaiga, turinti tik savų, neadekvačių realybei tikslų, formuoja labai negražią ne tik Šveicarijos lietuvių bendruomenės, bet ir Pasaulio lietuvių bendruomenės politinę kultūrą ir diskredituoja išeivių teisiniais įstatymais pagrįstą politinę-patriotinę veiklą.
Nepateisinama, kai internetinėje spaudoje su Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos pritarimu platinamos išeiviją niekinančios klastotės, laisvai skelbiamos iš Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos tribūnos ar interviu… Be to, teisingiems įrodymams užgniaužti naudojami ir primityvūs sovietiniai metodai: kaltinama „purvo pylimu ir bendruomenės skaldymu“, prieš melą kovojantiems organizuojami kolektyviniai pasmerkimai ir t.t… Draudimas nespausdinti teisingos kritikos straipsnių Lietuvos spaudoje yra ne kas kita, kaip bandymas nuo visuomenės slėpti tautinį politinį sąmoningumą žadinančius tekstus… Matydama, kad Lietuvos Respublikos institucijų pagalba lygi nuliui, buvau priversta kreiptis į Šveicarijos teisėsaugą, nes Šveicarijos lietuvių bendruomenė buvo įkurta Šveicarijoje, ir Šveicarijos ZGB teisės kodekso pažeidimas – visai ne juokinga, greičiau pavojinga veikla, neleidžianti giliau plėtoti Lietuvos-Šveicarijos draugiškus santykius.
Pasaulio lietuvių bendruomenių veikla turi būti pagrįsta tikėjimu savo protėvių išeivių kultūra, tautine istorija, tauta ir valstybe, ir tos vertybės turi būti ginamos, o ne klastojamos, todėl niekaip negalima pateisinti, kodėl tokie nepastabūs atsakingingieji iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Užsienio reikalų ministerijos, Pasaulio lietuvių bendruomenės ar Lietuvos Respublikos Išeivijos instituto direktorius prof. dr. Egidijus Aleksandravičius – jie jau penkerius metus nepastebi internete išreklamuoto absurdiškai nelogiško sakinio: „ŠLB įkurta 1950, o Įstatai priimti 1952 m“.
Negalima patikėti, kad aukštieji ponai nežino, jog Bendruomenė juridiškai įkuriama tik tada, kada priimti Įstatai, ir kad Šveicarija yra viena iš pedantiškiausių ir jautriausių pasaulio šalių, tad tokie šiurkštūs įstatymų pažeidimai joje tiesiog negali būti nepastebėti. Nuostabą kelia, kad pono prof. E. Aleksandravičiaus 2014 m. gruodžio 3 d. surašytoje pažymoje dominuoja nereikšminga Šveicarijos lietuvių bendruomenės kūrimosi priešistorė, nepatvirtinama teisiška įsikūrimo datos esmė, o apie būtinumą laikytis Lietuvių Chartos, Pasaulio lietuvių bendruomenės konstitucijos ir Šveicarijos civilinio kodekso (ZGB) reikalavimų net neužsimenama! Tad visai nenuostabu, kad tokia pažyma iki šiol puikiai pasitarnauja manipuliavimui ir propagandai suniekinant visą išeivijos tautinę-patriotinę veiklą.
Ir vis dėlto nesinori manyti, jog 1999–2005 m. kartu su prof. J. Juraičiu, dr. V. Dargužu, N. Prielaida, dr. A. Kušliu (jų pavardės įrašytos knygoje „Alpių lietuviai“, p. 28) atlikta išsami sisteminė archyvų ir istorinių aplinkybių analizė buvo veltui. To darbo ėmėmės tvirtai tikėdami, kad garbingos Šveicarijos lietuvių išeivių istorijos jau niekas niekada nepakeis. Tikiu ir dabar – melas ir klasta anksčiau ar vėliau, bet vis tiek pralaimės.
Redakcijos prierašas: Jūratės Caspersen, Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkės, prašymu skelbiame ir publikacijoje minimą VDU Lietuvių išeivijos instituto direktoriaus prof. habil. dr. E. Aleksandravičiaus pasirašytą raštą.
Redakcijos prierašas: J. Caspersen siūlo susipažinti ir su kita archyvine medžiaga, apie kurią kalbama J. Survilaitės tekste. Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkės teigimu, „ŠLB niekad nebuvo registruota Šveicarijos įmonių registre, nes to ir šiandien nereikalauja Šveicarijos įstatymai (reikalinga registruoti fondus, kooperatyvus ir didelės ekonominės veiklos visuomenines organizacijas). Nuolatinių ŠLB Įstatų priėmimas 1952 metais, nepadarė jokio skirtumo ŠLB veikloje. Ir valdymo organai, ir jų sudėtis 1950 m. ir 1952 m. mažai skiriasi. O „Šveicarijos lietuvių žinių“ (1951–1953 m.) dr. A. Gerutis išleido 7 numerius, kurie yra identiški vienas kitam.“
