Na, štai – rinkimų alasas nutilo. Laimėtojai lipdo krašto valdymo koaliciją, dalinasi postus ir portfelius. Tuo tarpu piliečiai spirga – nekantrauja tų žadėtų ilgai lauktųjų permainų. Pažadų iš politikų girdėjom daug. Ko jie verti, kiek pamatuoti ir ar atneš tokias permainas, kokių kraštui ir piliečiams tikrai reikia?
Akivaizdu, jog žalieji-valstiečiai daug balsų gavo ne todėl, jog itin visiems patiko. Daugybė žmonių tiesiog balsavo už dažnai nežinomus naujokus vien todėl, kad tik valdžion neateitų arogantiški konservatoriai, kurių valdymas daug kam yra tiesiog siaubo sinonimas. Žmonės balsavo ir prieš konservatorių dvynius socdemus, kurie nors „žulikai“ kur kas didesni, bet sugeba save išradingiau pateikti publikai nerodydami atviros paniekos piliečiams.
Nubalsavę prieš valdžią ilgai turėjusias sistemines partijas žmonės išreiškė savo lūkestį, jog antižmogiška, antitautinė, antikrikščioniška ir antivalstybinė Sistema bus pakeista oriam gyvenimui tinkama santvarka. Toks noras yra logiškas, nes akivaizdu, jog kosmetiniais papudravimais ar tų pačių dėmenų rokiruotėmis Lietuvos tinkamos gyventi nepadarysi.
Taigi realius pokyčius gali atnešti tik konceptualiai gilūs, sistemiškai struktūrizuoti politinės sanklodos pertvarkymai, be gailesčio laužantys korupcinį oligopolijos stuburkaulį. Ar naujokai rodo nors kokius ženklus, jog suvokia, ko nebeatidėliojant reikia Lietuvos išlikimui. Ar yra įrodymų, jog bus vykdomi radikalūs esminiai pertvarkymai piliečių, tautos ir krašto naudai?
O gal visos rinkėjų viltys yra tiesiog tuščios iliuzijos, kurios neturi nieko bendro su realybe? Ar piliečių lūkesčiai turi realų pamatą? O gal tiesiog ir vėl „užlipom ant to paties grėblio“?..