Jei mus valdo nemaža dalis buvusių partorgų, buvusių uolių komjaunuolių ir komunistų, buvusių partinės mokyklos dėstytojų ir net Burokevičiaus bendražygių, vadinasi, mūsų valstybėje kažkas ne taip, kažkas negerai. Vadinasi, Sąjūdis neatliko savo vaidmens iki galo.
Nepamenu, kieno citata, bet labai taikli: „Galima kurį laiką apgaudinėti tautos dalį, galima kurį laiką apgaudinėti visą tautą, bet neįmanoma PASTOVIAI apgaudinėti visos tautos – galiausiai ji suabejos apgaule“. Dar vienas posakis, irgi nepamenu autoriaus, bet be mažiau taiklus: „Balsavimas tai – teisė kvailioti ir naikinti save“.
Galima drąsiai konstatuoti, kad dabartinis partokratinis režimas, kuris Lietuvą valdo jau daugiau nei 25 metus, pasirinko stagnaciją, valstybės skurdinimą ir naikinimą. Nors kai kas aiškina, kad pasiektas „stabilumas“, bet statistika kalba, kad skurstančiųjų skaičius didėja, paliekančių Lietuvą skaičius, ypač jaunimo, nemažėja. Ir visi tie priešrinkiminiai sisteminių partijų pažadai, stabilizuoti situaciją, mažinti skurdą, pažaboti korupciją, gerinti darbo sąlygas, stabdyti migraciją yra verti mažiau nei tualetinis popierius. Visus tuos 25 su viršum metų niekas netrukdė sisteminėms partijoms dabartinius savo pažadus ir kitus ryžto efektus įgyvendinti. Jei jie nesugebėjo iki šiol nieko pažangaus įgyvendinti, vadinasi, ir neįgyvendins, nes dabartinėmis sąlygomis ir esamoje situacijoje Lietuvoje jokios pozityvios reformos iš vidaus visiškai neįmanomos.
Ir tam yra dvi gana akivaizdžios priežastys. Pirmoji: didžiosios dalies dabartinio mūsų politinio elito intelektualinis potencialas yra per daug žemas, ir visiškai niekinės yra jų moralinės bei profesinės savybės. Kitaip tariant, jokia rimta verslo bendrovė, joks rimtas kapitalistas tokių asmenų jokiu būdu nepaimtų dirbti į rimtas vadovaujančias pareigas. Nes nei versle, nei valstybės valdyme esami politiniai populistai negali nieko – net teoriškai: nei pažaboti korupcijos, nei sukurti darbo vietų, nei pagerinti darbo sąlygų, nei sumažinti korupcijos ar emigracijos.
Dabartinis politinis elitas tai puikiai suvokia, todėl ir bando visais būdais išsaugoti savo esamą politinį režimą, savo padėtį jame, juodinant nors kiek kitaip mąstančius, įvairiais būdais įrodinėjant, kad tik jie, būdami visiški politiniai impotentai, dar kai ką gali ir niekas – išskyrus juos, nes jie yra dievo patepti, nes tik jie yra progresyviai mąstanti Lietuvos visuomenės dalis, o visi kiti yra „runkeliai“, „patvoriniai“, „vatnikai“. Bet šitų sovietinio mentaliteto politinių despotų gabumai ir per 25 metus nuveikti darbai matomi net aklam.
Antra priežastis išplaukia iš pirmos. Bet kokios sisteminės reformos iš vidaus, sistemos viduje yra visiškai neįmanomos iš principo. Rimtas reformas galima inicijuoti tik spaudžiant išorės jėgoms, pvz., ES Parlamentui, arba jas inicijuoti gali naujos politinės jėgos, nepriklausančios dabartinei politinei sistemai.
Tačiau dabar neveikia nė viena sąlyga. O visi tie politiniai skandalai, skandaliukai ir vietinės reikšmės politinės kovos yra tik stipresnių politinių despotų kova su ateinančiais, šiandien dar atrodančiais silpniau. Dabartinėmis sąlygomis nėra jokių galimybių naujai performatuoti esamą sistemą, o tai reiškia, kad korupcijos mastai tik didės – ypač politinės korupcijos, skurdas augs, o tautiečiai ir toliau iš šios svajonių šalies neš kudašių, ypač jaunimas.
Galima drąsiai konstatuoti, kad po šių rinkimų jokie rimti pokyčiai, kaip išorės politikoje, taip ir vidaus politikoje nenusimato. Nors tam tikrų imitacinių procesų gali atsirasti, bet tai bus tik imitacija. Po rinkimų tradiciškai didžiąją daugumą sudarys tos pačios sisteminės partijos. Antivalstybinė politika, žudanti valstybę ir naikinanti valstybingumą, bus tęsiama – čia neturiu net menkiausių iliuzijų. Ir tikrai nenusimato net menkiausios reformos, galinčios bent iš dalies stabilizuoti dabartinę, vis blogėjančią situaciją.
Beje, pati stabiliausia būsena yra negyvėlio būsena, tad, kai politikai sako apie stabilumą, reikia suprasti, ką išties jie turi omenyje.
Dabartinės sisteminės partijos nesiims jokių reformų, nes jos iš principo nesugeba nieko reformuoti – jos pačios bijo bent kokių galimų pozityvių reformų. Stagnacija yra sisteminių partijų matricos pagrindas.
Kodėl neįmanomi pokyčiai ir reformos?
Nes dabar nusistovėjusi sistema yra savotiškas buvusios Sovietų sąjungos projekto, tegul ir su nežymiais pokyčiais, tęsinys – esamam politiniam elitui yra kaip šėrykla jiems asmeniškai, jų draugams, juos šeriantiems verslo partneriams, šeimos nariams ir t.t. Dabartinis režimas visomis išgalėmis darys ir daro viską, kad esama sistema išliktų tokia pati, kokia yra dabar, ir kol kas šiam režimui neblogai sekasi, nes dalis rinkėjų biomasės šį režimą dievina ir šlovina – kaip sovietiniais laikais tikėdami jų žadamu šviesiu rytojumi… Kita tautos dalis jau prarado bet kokias viltis ir nuo tokios svajonių šalies bėga kaip nuo maro. Dar yra trečia grupė, kuri dėl amžiaus, sveikatos ir finansinių galimybių jau nelabai gali ir turi kur bėgti – ši grupė tapo visiškai apolitiška, prarado bet kokią viltį. Ir šios grupės gretos su kiekvienais rinkimais didėja, nes jie paprasčiausiai ignoruoja rinkimus – nematydami jokios prasmės, neturėdami iš ko pasirinkti, kai jų vertinimu esami kandidatai sukelia tik šleikštulį šie piliečiai rinkimuose išvis nedalyvauja. Žmonės vietoj gatvės protestų dažniau pasirenka neveikimą, nes visi pasirinkimai yra vienodai blogi. Būtent todėl debatai, rinkimai paprastai ignoruojami ir tai yra natūralus procesas, pastebimas ne tik Lietuvoje.
Galima drąsiai teigti, kad mūsų dabartinis politinis valdantysis elitas yra parazituojanti klasė, kuri nieko nekuria, nes tiesiog nesugeba. Ji turi tai, kas liko nuo sovietų. Pokyčiai įvyko tik tuo, kad sovietinį palikimą pavertė privačia nuosavybe, bet, kaip matome, ir jo nesugeba tinkamai suvaldyti. Mūsų elitas nesugeba nieko stiprinti, gerinti, tobulinti, nors būtent tai yra kapitalizmo pagrindas.
Kita mūsų didžiausia problema yra pačios visuomenės požiūris į politinį elitą ir į save pačią. Šiandien yra susiformavusios dvi Lietuvos – viena Lietuva, didžioji, vos išgyvena, o kas jau nesugeba, tas emigruoja. O antra – mažumos, vadinamoji elitinė Lietuva – gyvena pirmųjų – skurstančiųjų – sąskaita. Kol kas jie sugyvena vienoje teritorijoje. Antroji, prabangioji, elitinė Lietuvos mažuma mano, kad taip bus amžinai, nes gyvenama pagal cinišką Romos imperijos patarlę „Quod licet Jovi, non licet bovi“ – „Kas galima Jupiteriui, to negalima jaučiui“.
Ir išties – kaip galima nugalėti korupciją, kai apie 80% tautiečių mano, kad išrinktai valdžiai galima viskas, nes ji nebaudžiama. Civilizuotame Vakarų pasaulyje, jei valdžia po „auksinių šaukštų“ ir „auksinių kabelių“ istorijų neatsistatydintų, juos tauta atstatydintų šakių pagalba ir jie tai puikiai suvokia, todėl nelaukia, kol taps pakaruokliais – menkiausias skandalas ir atsistatydina patys. O pas mus tautai nors ant galvos išsituštink – jokios reakcijos. Būtent tuo mes ir skiriamės nuo civilizuoto Vakarų pasaulio.
Kokios pažangos galima tikėtis valstybėje, gyvenančioje viduramžiuose? Ar galima pažanga valstybėje, kurioje biurokratinis, politinis „planktonas“, neturėdamas savo jokio kapitalo, maitinasi ir sukaupia milžiniškus kapitalus užimdamas atitinkamus postus valstybėje? Mūsų politikai didžiąja dalimi tarnauja ne tautai, o sau, savo asmeninės piniginės storiui. Yra tokia parazitų rūšis ,vadinama skėriais, – viską suriję persikelia ten, kur dar galima ką nors rasti, po savęs palikdami dykumą. Kiekvienas toks politinis skėrys bando maksimaliai efektyviai išnaudoti jam skirtą laiką tautai apiplėšti – nuo kadencijos iki kadencijos.
Dabartinė sistema remiasi Konstitucijos „pergudravimu“ pažeidžiant jos taikymą, vertingiausi žmonės yra tie, kurie fiksuoja Konstitucijos pažeidimus, o svarbiausiu politiniu reikalavimu tampa reikalavimas suteikti eiliniam piliečiui teisę apskųsti Konstitucijos pažeidimus. Tačiau net praėjus 26 metams po Nepriklausomybės atstatymo, eiliniai piliečiai vis dar yra laikomi nesubrendusiais tokiai dovanai.