Mintys po susitikimo su kandidatu į Lietuvos Prezidentus Arvydu Juozaičiu Šiauliuose.
Pradžioje trumpai, kodėl aš čia. Tiesiog kiti kandidatai į Prezidentus neturi nieko bendro su ta Lietuva, kuria aš tikiu ir kurioje noriu gyventi. Lietuva, kurioje pleventų ne tik vėliavos, bet ir Laisvės Dvasia, kurioje būtų pasitikima Žmogumi ir jo kūrybinėmis galiomis. Su Lietuvos Prezidentu Arvydo Juozaičio asmenyje čia būtų daug laisviau kvėpuoti, nes prieš tris dešimtmečius būtent su šiuo žmogumi Lietuva ir įkvėpė pirmuosius laisvo oro gurkšnius. Būtent su šiuo kandidatu į Lietuvą sugrįžta mūsų širdyse rusenanti Sąjūdžio dvasia, prasideda Atgimimas.
Dabar konkrečiau. Jei trečią dešimtmetį baigiančioje Laisvoje Lietuvoje ieškotume laisvo piliečio ir kūrybingos asmenybės pavyzdžio, jei reikėtų žmogaus, tvirtai tikinčio, jog gyvena pilietinėje visuomenėje, bei savo elgesiu tai nuolat patvirtinančio, prašom – Arvydas Juozaitis. Mūsų kandidatas yra tvirtai įsitikinęs tautinės valstybės prasme, jos piliečių pajėgumu būti šeimininkais savo Tėvynėje. Užsienio politikoje jis yra reprezentatyvus ir, kaip Lietuvos interesų saugotojas, turi tvirtą stuburą. Visa tai akivaizdu tiek žvelgiant į jo gyvenimą per šiuos tris dešimtmečius, tiek skaitant jo rinkiminę programą.
Tačiau Lietuva yra ir dvasinė tikrovė, kurioje Prezidentas tampa žmones vienijančiu simboliu. O tai jau neišmąstomi, neapskaičiuojami dalykai. Lietuva, kaip idealia Tėvyne, Tėviške, Gimtine, tiki arba ne; jauti ją arba ne. Ir tai yra esminis vertybinis pasirinkimas renkantis Lietuvos Prezidentą. Savo knygą apie faktiškai vykdžiusį Lietuvos prezidento pareigas, partizanų vadą Joną Žemaitį-Vytautą parašiusi Nijolė-Gaškaitė Žemaitienė pavadino „Žuvusiųjų Prezidentu“. O tai jau mums įpareigojimas, priesakas, būtent – Lietuvos Prezidentas turi stengtis būti visų Lietuvos žmonių prezidentu (ar bent kuo daugiau jų aprėpti), o ne vien inteligentijos, kultūros žmonių, prezidentu – savo pavyzdžiu apjungti ir vesti visą tautą. Būtent tokia būtų buvimo prezidentu aukščiausia prasmė, kol lietuvybė, lietuviškumas nėra praradę prasmės šiuolaikiniame pasaulyje. Būtent tautinės valstybės vertybės ir turėtų nulemti balsuojant už Arvydą Juozaitį. Tačiau, kad vėl nereikėtų nusivilti, jog „ne už tokią Lietuvą kovojome“, su šiuo pasirinkimu neišvengiami mūsų, kaip atsakingų rinkėjų, mąstymo, mentaliteto pokyčiai, kiekvieno iš mūsų asmeninės pastangos; mūsų kaip rinkėjų pastangos pakilti iki gerbiamo Arvydo Juozaičio inteligencijos lygio ir jo pastangos nusileisti iki karštai Lietuvą mylinčio rinkėjo tolimiausiame kaime. Prezidentas, šioje dvasinėje, vertybių tikrovėje, tiktai kelią rodantis simbolis, o ne už rankos vedantis tėvas. Gyventi ir mąstyti tenka patiems. Tai nuolat primindavo ir Nepriklausomybės Akto signataras Romualdas Ozolas – šiauliečių mėgstamas Arvydo Juozaičio bendražygis žadinant tautą Atgimimui, kuriant Sąjūdį, rūpinantis Valstybės pamatų stiprinimu,.
Prezidento rinkimuose rinkėjas savo balsą neretai „atiduoda“, t.y. savo pilietinę galią deleguoja tam, kuris daugiausiai žada, tuo pačiu atsižadėdamas ir savos atsakomybės už savo ir Tėvynės gerovę. Mūsų kandidato atveju tokia nuostata jau nebetinka. Tai ne Rytų ar Vakarų vėjų atneštas gelbėtojas, ne iš mistiškos praeities ar šviesios ateities atkeliavęs magas, ne išmaniausiomis technologijomis ginkluotas stebukladaris ar pinigus iš auksinio rago liejantis geradaris. Ne. Jis toks pat kaip ir mes, tiktai atsakingai pasirinkęs vaidmenį – būti mums pavyzdžiu ar veidrodžiu, jei norite. Prezidentas ne iš kažkur „nuleistas“ Lietuvon, o sutapęs su tautos Atgimimu, Sąjūdžiu ir pats esantis neatsiejama jo dalimi. Arvydas Juozaitis kaip žmogus – laisva, kurianti asmenybė, o kaip Prezidentas – Lietuvos patriotas, tautinės valstybės ir pilietinės visuomenės garantas.
Mūsų kandidatas nežada stebuklų, realiai neatstovauja jokiai „sisteminei“ politinei partijai ar didelei finansinei galiai. Ne. Tačiau jis atstovauja kiekvienam, kuris tiki savo Tėvyne Lietuva, o tai mums, laisviems laisvos šalies piliečiams, ir yra svarbiausia. Jei išrinksime, jis ir atstovaus. Tačiau tai bus Prezidentas, kuris savo pavyzdžiu reikalaus nei daug, nei mažai – nepamiršti, jog esi laisvas žmogus, kurianti asmenybė ir atsakingas pilietinės visuomenės narys. Mes patys turime kurti Lietuvos ateitį. Tiesa jau kaip ir girdėta. Svarbu tik, kad ją skelbiantysis pats būtų pavyzdžiu, visų pirma – laisvu piliečiu – turėtų nepriklausomą nuomonę, net jei ji ne visada būtų nuosekli – svarbu kad būtų kalbama savais, o ne turtingų ir galingų suflerių į burną įdėtais žodžiais.
Neremiamas nei žinomos politinės partijos, nei finansinės grupuotės, Arvydas Juozaitis atrodo tarsi vienišas karys nešvarios politinės kovos lauke. Tačiau šioji vienišumo, tapatumo su savimi akimirka neišvengiama nė vienam savarankiškai sprendimus svarbiais gyvenimo klausimais priimančiam piliečiui, likimą savo rankose turinčiam žmogui kaip asmenybei, individui, pagaliau – ir visai politinei tautai, kuri tamsiąją Sausio 13-osios naktį palikta viena pati su savimi priėmė vieną lemtingiausių sprendimų. Tačiau už Laisvę reikia kovoti kasdien, nes ji niekam nėra duota visiems laikams. O rinkimai ir yra tas laikas, kai nutilus agitacijai, tyloje prieš lemiamą balsavimą, rankai pakibus virš balsadėžės, įsiklausius į savo vidinį balsą priimamas lemtingas sprendimas.
Lietuvos likimas mūsų pačių rankose. Žinoma, jei jau esame laisvi piliečiai laisvoje šalyje, o ne „masės žmonės“, banda, minia, galvą kaip strutis smėlin slepiantis posovietinis kolektyvas.
Aš tikiu, kad praėjus trims dešimtmečiams nuo startą Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui ir pilietinei visuomenei davusio Arvydo Juozaičio pranešimo „Politinė Kultūra ir Lietuva“ Vilniuje 1988-aisiais, jau esame laisvi, asmeninę nuomonę turintys Lietuvos piliečiai.
Pagarbiai,
Vytautas Kinčinaitis