Mes esame didžiausi girtuokliai Europoje. Socialinės rizikos šeimos netilptų „Žalgirio“ arenoje… O toliau – dar keletas pagąsdinimų. Jeigu skiriu kalbėtoją iš balso tembro, tai pirmąjį perspėjimą skaito Andrius Mamontovas, antrąjį – Gabrielius Liaudanskas, „Svaru“ pasivadinęs.
Šiuos ir kitus, čia nepaminėtus pagraudenimus mums kasdien kala į galvas Lietuvos radijas ir televizija. Prisiminkime teiginį, jog tūkstantį kartų pasakius žmogui, kad jis kiaulė, tūkstantis pirmąjį tasai homo sapiens kriuktelės. Nesuskaičiavau, kiek kartų jau išgirdau esąs didžiausias Europos girtuoklis, todėl negaliu žinoti, kada bus tasai tūkstantis pirmasis kartas, kada turėsiu teisę pradėti alkoholį reguliariai vartoti, kadangi taip suprantu šios Lietuvos radijo ir televizijos reklaminės akcijos tikslą.
Nemanau, kad mūsų radiją girdi ir televiziją mato tik mūsų šalies gyventojai, todėl būtų įdomu žinoti, ką po tokios charakteristikos pateikimo apie mūsų tautiečius pradeda galvoti kitų kraštų piliečiai. Man tai panašu į AA (anoniminių alkoholikų) klubą, kur jo nariai kiekvieną susėdimą maždaug taip pradeda: mano vardas …….., aš esu alkoholikas ir t. t.
Taigi, Lietuvos radijo ir televizijos padedami stojome į AA klubą. Ar visi to norime, ar su tuo sutinkame? Ar sutinkame, kad tokiomis priemonėmis būtų šalinama ši visuomenės piktžaizdė, ar tai duos rezultatą, kurio norime? O gal tik radijuje ir televizijoje yra vienas kitas „gramelio“ mėgėjas? Šia proga vis prisimenu rusų aktorių ir bardą Vladimirą Vysockį, vieną jo dainą, kur jo herojus savo antrąją pusę taip ramino, kai šioji jo svainį visomis nuodėmėmis kaltinti pradėjo: „Poslušai, Zin, ne trogai šurina, kakoi ni jest, a on rodnia…“, išvertus į valstybinę kalbą, išeitų maždaug taip: „Ei Zin, į švogerį nesitaikyk, koks jisi bebūtų, vis tiek giminė“.
Neskirkit man girtuoklių globėjo titulo – tikrai nesu jų užtarytojas. Tik toks nuolat brukamas girtuoklių tautos epitetas vargu ar privers nors vieną paskendusį degtinės šulinyje mėginti iš jo išsikapanoti. Pagaliau, ar tikrai daugiausia C2H5OH pas mus tenka vienai galvai? Ar statistika, kuria taip madinga remtis, rodo tikrąją padėtį, ar atskaičiuojami tie litrai, kurios pas mus nusipirkę išgeria ar išsiveža turistai? Juk iki Antrojo pasaulinio karo tikrai iš ryto negerdavome trauktinės, o apie tai, kad galima gerti stiklinėmis, net pagalvoję nebuvome. Kažin ar šios tradicijos nešėjai mažiau už mus taip prastai linksminasi?
Beje, ar atkreipėte dėmesį, kad radiją ir televiziją iki šiol vadinau tikruoju vardu, natūraliai praleisdamas tą paskutiniais metais peršamą LRT? Kaip šį trumpinį žodžiais paversti, kai girdime: LRT radijas, LRT televizija? Ogi labai paprastai: Lietuvos radijo ir televizijos radijas, Lietuvos radijo ir televizijos televizija. Kaip varpų muzika… Kai imta platinti šis negražus ir nekaip skambantis, ausiai ir širdžiai nemielas raidžių darinys, LRT generalinis keletą kartų per radiją aiškino, kad šį trumpinį galima laisvai interpretuoti ir pateikė savo versiją – Lietuvos Respublikos transliuotojas.
Na, jau jeigu laisvai, tai prašom: Libijos regiono teroristai, Labai ramūs tinginiai, Liaukis rinkęs tarakonus, chemikas pasakytų – Laisvų radikalų tirpalas ir t. t.. Yra N+N variantų.
Šiaulių apskrities bendruomenių konfederacija ilgokai susirašinėjo su Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komitetu, su vadinamojo LRT taryba, Valstybine lietuvių kalbos komisija. Didžiausią pagarbą reiškėme gerb. dr. Daivai Vaišnienei už jos pastebėjimą: „Nacionalinio radijo ir televizijos darbuotojai galėtų atsižvelgti į savo žiūrovų ir klausytojų nuomonę ir vartoti ne tik junginius LRT radijas, LRT televizija, bet ir gana ilgą vartojimo tradiciją turėjusius pasakymus Lietuvos radijas, Lietuvos televizija“.
Tačiau kasdien įsitikiname, kad šiems darbuotojams žiūrovų ir klausytojų nuomonė buvus nebuvus. O štai toji LRT taryba driokstelėjo: pasaulio lietuviai išeiviai turėtų džiūgauti išgirdę, kad plačiausiai paplitusiose žiniasklaidos priemonėse Lietuvos vardas išnyko, o kažkoks eLeRTė išaugo. Lietuvos radijo ir televizijos pradingimą kritikavo žurnalistas L. Verbliugevičius, išpeikė gerb. Undinė Nasvytytė, girdisi klausytojų nepasitenkinimo balsai radijo nuomonių banga, šių metų Poezijos pavasario laureatė Ramutė Skučaitė nerimavo dėl gimtosios kalbos skurdinimo. Toksai nepopuliarus trumpinys – vienas iš kalbos susinimo būdų, o prievartinis jo brukimas į klausytojų ir žiūrovų sąmonę – klasikinis nesiskaitymo su tų klausytojų ir žiūrovų nuomone pavyzdys.