Verta prisiminti ir kitiems priminti.
„Baltijos miškai ir mediena“ | 2006 m. kovas
Malonūs skaitytojai,
Kovo mėnuo paprastai žadina malonius jausmus ir viltingus lūkesčius: tirpsta sniegai, meiliau šviečia saulutė, randasi daugiau šviesos, atgyja žemė, gamta ir žmonės. Tulpės, merginos ir moterys, pagaliau – Kovo 11-oji, – neatsiejamos kovo mėnesio palydovės.
Argi nesmagu pažvelgti į pavasarėjančio ir atšylančio gyvenimo tėkmę, kaip tai matyti „Pro mūsų langą“? Pastebėti gyvybės syvais apsiliejusį sprogstančio medžio pumpurą, išgirsti parskridusio varnėno švilpuką, priglausti lūpas prie vėsa dvelkiančio beržo sulos stiklo?
O koks vaiskus ir mėlynas pavasario dangus, saulutei šviečiant, properšose tarp lengvų baltų debesėlių! Žalias, gležnas, ką tik prasikalusios žolės stiebelis garsiai skelbia didįjį gamtos Prisikėlimą.
O žmogus? Ką skelbia jis? Kokią žinią savo gentainiams artėjančio Prisikėlimo išvakarėse jis siunčia?
Japonai moko: norėdami suvokti tiesą, stebėkite gamtą.
Mes elgiamės priešingai – stebime ne gamtą, o Seimo tribūną, paikai laukdami tiesos iš ten, kur niekada neprasikverbia natūrali šviesa ir saulės spinduliai.
Be saulės, be šviesos gyvena tik „kurmiai“ ir „pelės“, nežinantys kas yra pavasaris ir Prisikėlimas.
Ar ne todėl anas gyvenimas taip toli nuo tikrųjų žmogaus būties rūpesčių, ar ne todėl ten taip įnirtingai suvedinėjamos asmeninės sąskaitos (net Kovo 11-ąją!), ar ne todėl žmonės ten tokie kerštingi ir neatlaidūs vieni kitiems?
O gal kaip tik todėl ir mūsų pamiškės bei miškai taip nežmoniškai užteršti, kad Prisikėlimas į daugelio nuo gamtos atitrūkusių žmonių sielas taip ir neateina?
Apie nepavaldytą aistrą turtėti ir naudotis gėrybėmis kitų sąskaita iš Tolminkiemio bažnyčios sakyklos kadais mokė Kristijonas Donelaitis:
Tu, niekings žmogau! mokinkis čia pasikakint,
Kad tav kartais tropijas skūpai prisivalgyt.
Į paukščius žiūrėk! viens prastą kirminą kramto,
O kitsai, stokodams grūdo, gnyba žolelę.
Juk ir jie kasmets, mus atlankyt sukeliavę,
Kūdą vis ir alkstantį pavasarį randa;
O vei, todėl tikt nei viens niekados nesiskundžia.
Tav, žmogau! miels Dievs daugių daugiaus dovanojo,
O tu dar niurni, kad kartais, alkaną dieną
Ar skūpus čėsus sulaukęs, šiupinį gramdai?
Nebėra ko prie šio pamokslo daugiau pridurti. Amen.
Vidmantas Valiušaitis