Pastebiu, kad seni tekstai neretai daugiau pasako apie dabartį, negu šiandieniniai rašinėjimai.
Žurnalistikos praktiškai nebeliko. Liko asmenys, kurie dar šį tą pasako individualiai, kas padėtų susiorientuoti, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje. O „didelė“ žiniasklaida užsiėmusi kitkuo – apsirūpinti reklamos pinigais ir juos „įsisavinti“, t.y. apdainuoti tuos, kurie moka. Ir pjauti, t.y. niekinti kitus, kurie neduoda, arba tyčiotis, kurie neturi iš ko duoti.
Dideli pasikeitimai per tris dešimtmečius įvyko žurnalistikos lauke! Deja, ne vien Lietuvoje. Vakarų žiniasklaidą, kuri ilgai atrodė mums kaip žurnalistinės etikos ir profesionalumo standartas, ištiko ta pati bala.
Man įdomiausias spaudos gyvenimo laikotarpis Lietuvoje buvo 1989–1992 metais. Vienas iš mano mėgiamiausių ir, manyčiau, pajėgiausių šių laikų lietuvių žurnalistų buvo Romas Sakadolskis (1947–2016).
Turėjau garbės 1989 m. būti pakviestas jo tapti „Amerikos balso“ korespondentu Lietuvoje. Kaip tik tuo pačiu metu buvau susilaukęs pakvietimo iš Kęstučio Girniaus dirbti „Laisvosios Europos“ radijui. Buvo nelengvas galvosūkis ką pasirinkti? Nors nebuvo smagu, bet turėjau pasakyti Romui, kad renkuosi vis dėlto „Laisvąją Europą“.
Nepaisant to, išlikome draugai: susitikę maloniai bendravome, buvau kviečiamas į jo žurnalistikos studentų darbų aptarimus VDU, sykiu dirbome Piliečių santalkoje, esu kalbinęs Romą, kaip žurnalistikos ekspertą, ir vėliau.
O štai čia – mano pirmasis pokalbis su Romu Sakadolskiu, susitikus su juo gyvai Kaune, lietuviškos žurnalistikos „aukso amžiaus“ laikais, 1989 m. vasarą. Tada redagavau laikraštį „Kauno aidas“: Sąjūdis buvo „ant bangos“, kompartijos autoritetas – „žemiau plintuso“, tačiau Maskva – galinga. Jos kariuomenė šeimininkavo ne tik Vilniuje, bet ir Varšuvoje, Prahoje, Budapešte, Berlyne.
Tas interviu rodo, kas mums tada buvo svarbu!
Nuotraukoje – Vašingtonas, Baltieji rūmai, 1989 m. spalio pabaiga.
Tauta turi būti pasiruošusi
Pasikalbėjimas su „Amerikos balso“ lietuvių redakcijos vedėju Romu Sakadolskiu.
„Kauno aidas“ | 1989 m. birželio 8 d.
V. VALIUŠAITIS. Jūsų sodrų, raiškų baritoną, pone Sakadolski, pažįsta turbūt visa Lietuva. Bet apie Jūsų asmenybę žinoma mažiau. Tad pradžiai, prašyčiau, keletą žodžių – apie save.
R. SAKADOLSKIS. Daug ką čia negali ir pasakyti. Gimęs esu užsienyje, Vakarų Vokietijoje, 1947 m. gegužės mėnesį. Būdamas 2,5 metų amžiaus, drauge su tėvais persikėliau į Ameriką. Čia gyvenau ir tebegyvenu. Du brolius ir abu tėvelius jau esu palaidojęs. Mirė visi ankstyva mirtimi. Aišku, karas lėmė. Dabar gyvenu Vašingtone ir vadovauju „Amerikos balso“ lietuvių skyriui.
Pirmą kartą savo akimis Lietuvą pamačiau 1985 m. Tuomet man buvo leista aplankyti žmoną, kuri tuo metu stažavosi Vilniaus konservatorijoje. Tais metais Lietuvą aplankiau 2 kartus. Norėjau atvykti ir anksčiau, bet manęs neįsileido.
Dabar Lietuvoje esu jau 4-tą kartą ir pirmą sykį lankausi kaip turistas. Važinėju daug laisviau negu anksčiau. Sąlygos kitos ir, pagaliau, laiko daugiau. Čia mano pirmosios atostogos per daugelį metų – visą mėnesį praleidžiu Lietuvoje kartu su žmona.
V. VALIUŠAITIS. Kiek metų dirbate „Amerikos balse“?
R. SAKADOLSKIS. „Balse“ pradėjau dirbti 1973 metų vėlyvą rudenį. Ketverius su puse metų išdirbęs lietuvių redakcijoje, persikėliau į Čikagą, kur tapau eiliniu „Amerikos balso“ korespondentu. Rūpinausi vidurio Vakarais – Čikaga, Klyvlendas, Detroitas. Čia sutelkta didžiuma pramonės, išvystytas žemės ūkis, turtingi žemės klodai. Tarp visų kitų dalykų rūpinausi ir lietuviška medžiaga. Prieš kelerius metus (prieš pat „pertvarkos“ programos paskelbimą) grįžau į lietuvių redakciją. Sutapo, kad buvo laisva vieta. Ir šįkart – kaip jos vedėjas. Nuo to laiko esu Vašingtone.
V. VALIUŠAITIS. Įdomu būtų plačiau sužinoti apie „Amerikos balso“ lietuvių redakciją: kas ją sudaro, kokiais principais vadovaujatės savo darbe ir pan.
R. SAKADOLSKIS. Mūsų viso labo yra vienuolika (drauge su manimi). Aš esu vedėjas, toliau yra vyresnysis redaktorius Linas Rimkus, vyriausioji producentė (radijo režisierė) Jolanta Raslavičiūtė ir dar kiti asmenys, kurie visi sudarome „Amerikos balso“ lietuvių redakcijos kolektyvą. Didžioji dalis žmonių yra gimę Amerikoje, kiti gimę Vokietijoje, dalis – Lietuvoje. Kai kurie yra išvykę iš Lietuvos netgi prieš 5–10 metų. Yra tiek pat vyrų, kiek ir moterų. Labai įvairių profesijų – turime teisininką, istoriką, inžinierių, gamtos mokslų specialistą, filologę, kelis žurnalistus ir t. t. Žodžiu, mūsų redakcijos patirtis labai įvairi.
V. VALIUŠAITIS. Pastarasis Jūsų sugrįžimas lietuvių redakcijon sutapo su kartų kaita. Kiek šis atsinaujinimas palietė pačios radijo tarnybos darbo pobūdį ir kiek tam turėjo įtakos pasikeitimai Lietuvoje?
R. SAKADOLSKIS. Antroji klausimo dalis esmingesnė. Mums atliepia tai, kas yra svarbu klausytojui. Į tai ir orientuojamės.
Bet nenuostabu, kad keitėsi galimybės parengti geresnes laidas, kai atėjo nauji žmonės. Tai nereiškia, kad anie buvo silpnesni (kai kurie iš jų buvo pavargę, kiti – ne). Jaunesni žmonės turi daugiau energijos, kitoks požiūris į darbą, nebijo pasėdėt ilgesnes valandas, jeigu reikia. Visa tai irgi tam tikra dalimi pakeitė mūsų laidų turinį. Bet esminis pakitimas buvo tas, kad pasikeitė padėtis pačioje Lietuvoje.
Kai mes pradėjome suvokti, kad vyksta tam tikri, labai lemtingi procesai Lietuvoje, visu smalsumu pradėjome domėtis. Tai pakeitė visą mūsų darbą. Kas seka mūsų laidas, tarkim, 10 ar 15 metų, žino, kiek anksčiau buvo skiriama dėmesio Lietuvos reikalams ir kiek jo skiriama dabar. Dabar skiriama daugiau. Bet pagrindinė priežastis, kodėl skiriama daugiau – pasikeitimai čia.
V. VALIUŠAITIS. Mums, pergyvenusiems totalinės cenzūros epochą, sunku įsivaizduoti „Amerikos balso“ lietuvių tarnybą, nesaistomą vienokių ar kitokių valstybinių nuostatų. Kaip Jūs galėtumėte apibrėžti savo savarankiškumo laipsnį?
R. SAKADOLSKIS. „Amerikos balso“ redakcijos visos yra saistomos vieno ir to paties – „Amerikos balso“ chartijos. Joje nurodyta, kad „Amerikos balsas“ savo transliacijose visų pirma turi pateikti pasaulines žinias – nešališkai, objektyviai, be interpretacijų. Tai vienas iš mūsų pagrindinių priesakų. Antra, „Amerikos balsas“ turi paaiškinti, kokia yra JAV politika. Ir trečia – „Amerikos balsas“ turi atspindėti ne vienos kurios nors politinės partijos, ne vienos kurios grupuotės nuomones, aiškinant tai, kas vyksta Amerikoje arba kitur pasaulyje.
Tai šie trys elementai yra, ir jie tinka visoms redakcijoms. Tokiu būdu mes privalome kartą per dieną (vienoje laidoje), 5 kartus per savaitę duoti „Amerikos balso“ vedamąjį. Ir tas vedamasis yra maždaug 3 minučių trukmės. Mūsų klausytojai, ypač tie, kurie klausosi pirmos vakarinės laidos, puikiai žino apie ką kalbu. Taip pat yra visų redakcijų (jų yra 42, kalbama 44 kalbomis) susitarimas, kad pateiksime per vakarines laidas 10 minučių žinių. To mes ir bandome laikytis. Nebent būna koks nors svarbus mūsų klausytojams įvykis, dėl kurio būname priversti trumpinti vakarinių žinių trukmę. Savaitgaliais pasaulinių žinių apžvalga daug trumpesnė.
O šiaip – kaip pasiklosi, taip ir išmiegosi. Niekas mums ant sprando nesėdi ir neklausia, kodėl mes tą ar kitą medžiagą duodam. Tokių dalykų nėra. Bet yra bendri žurnalistiniai principai. Ir tarp jų yra tokie dalykai kaip informacijos patikimumas. Pavyzdžiui, jeigu yra įmanoma – tikrini šaltinius, ieškai antrojo šaltinio. Ir dažnai mes uždelsiame, jeigu mums nėra labai aišku, tiksli ta žinia ar ne. Palaukiame kad ir parą, kad ir dvi. O kartais ir visai nenaudojame kokios informacijos, jei nesam visiškai tikri. Jeigu neturime pasirinkimo ir turime pasikliauti vienu šaltiniu, ir juo pasitikime, tada šaltinį nurodome.
Tai čia yra tokia bendra žurnalistinė praktika, kuri galioja visur Amerikoje. Ji pabrėžiama pas mus ypač todėl, kad transliuojama užsieniui. „Amerikos balsas“ turi patikimumą, jį labai lengva sugriauti, labai lengva išardyti. Ir mums svarbu, kad taip neįvyktų.
V. VALIUŠAITIS. Romą Sakadolskį žinome kaip įdėmų ir įžvalgų komentatorių, daugiausia svarstantį politinius klausimus…
R. SAKADOLSKIS. Nežinau…
V. VALIUŠAITIS. Ar nebus pagrindo, susidūrus „akis į akį“ su Lietuvos tikrove, koreguoti „vertinimus iš toli“?..
R. SAKADOLSKIS. Ne, turbūt iš esmės jie nėra pasikeitę. Mano požiūrio į Lietuvą nė vienas atvykimas kaip nors labai kardinaliai nepakeitė. Papildo, patikslina.
Iš toli kai stebi tautinį atgimimą – daug kas matoma per Vilniaus prizmę. O štai dabar mes kalbamės Kaune. Ir padėtis čia truputėlį kitokia. Čia šiek tiek kitaip žmonės galvoja. Nebūtinai visi, bet kai kas. Gali labai supaprastintai matyti Atgimimą, Sąjūdį, Laisvės lygą, kitas organizacijas. O kai pasikalbi su žmonėmis, kai pamatai, kokia čia dinamika, tai nors iš esmės nepakeiti požiūrio, bet patikslini jį ir daugiau supranti apie padėtį Lietuvoje.
Bet negalėčiau pasakyti, kad teko kažkaip „atsibusti“, persiorientuoti, pasukti kita kryptimi. Man taip neįvyko.
V. VALIUŠAITIS. Kaip Jūs vertinate dabartinę Lietuvos politinę padėtį, kokią matote Sąjūdžio, Laisvės lygos ir kitų naujų organizacijų vietą visuomeninio gyvenimo srovėje?
R. SAKADOLSKIS. Galimas daiktas, kad istorikai apie tai kada nors labai plačiai rašys, kaip čia iš tikrųjų vystėsi pastangos atstatyti valstybę. Atgimimas apskritai paliečia visas sritis, tas yra labai aišku. Žmonės vaikšto iškeltomis galvomis. Dar pernai spalio mėnesį – galvos gal ir buvo iškeltos, bet akys įbestos į žemę. O 1985 m. tai apskritai buvo suniurę žmonės, kiekvienas savo reikalu rūpinosi. Dabar to yra mažiau, žmonės žmogiškesni. Keičiasi jų mąstymas, tarpusavio santykiai.
Sąjūdžio vieta. Sąjūdis, sakyčiau, yra ir rezultatas, ir akstinas tolesniam Atgimimui. Tai yra ir išdava, ir katalizatorius. Priešui – labai slidus dalykas. Nes jeigu jį paspausi – pasipriešinimo gal ir nebus labai daug toje vietoje, bet jis iškils visai kitur. Kol Sąjūdis neturi griežtos narystės ir kitų dalykų (žinau, kad kontroversija dėl to nerimsta), pasidaro aišku, kad jį labai sunku priremti prie sienos. Ta prasme Sąjūdis yra labai įdomi politinė jėga, kurios labai labai reikėjo Lietuvai, ir ji atsirado pirma pasitaikiusia proga. Jo santykis su Atgimimu? Vienas be kito negalėtų gyventi.
Laisvės Lyga. Laisvės Lyga įdomi tuo, kad ji veikė pogrindyje. Ji turi aplink save ne vieną politinį kalinį, perėjusį Golgotą. Taip pat ir Lyga nėra ta organizacija, apie kurią galėtum pasakyti: tiek ir tiek jai priklauso narių ir štai taip – stipriai ar silpnai – veikia kurioje nors srityje. Bet Lyga su Sąjūdžiu nėra konfliktuojančios organizacijos, nes nei viena, nei kita neturi aiškių privalumų. Lyga skelbia maksimalią programą. Sąjūdis artėja prie maksimalios programos skelbimo. Kai kas įsivaizduoja, kad Lyga yra tokia vinis, kuri pramuša skylutę, o Sąjūdis tada platina angą. Bet aš neįžiūriu Lygoje tokios racionalios jėgos, kaip mano kiti. Ji labiau yra sąžinės balsas pačiame Sąjūdyje.
Turbūt bet kuris lietuvis, pasižiūrėjęs į Lygos projektą, negalėtų jai nepritarti. Bet galėtų ginčytis, kaip turėtų būti pasiekta nepriklausomybė. Įdomu, kad šia prasme Lyga nesiūlo, kaip tai iki galo padaryti. Tačiau ji nuolat primena koks yra tikslas. Sąjūdis truputėlį kaip ungurys: kartais nepasako visko. Bet man atrodo, kad po [1989 m.] Vasario 16 deklaracijos tikrai turi būti bukas, kad nematytum, kur Sąjūdis eina. Ir ta prasme nėra konflikto tarp Sąjūdžio ir Lygos.
O iš paskos eina politinės partijos, jaunimo organizacijos, visi tie dalykai, kurie priklauso normaliai visuomenei. Sąjūdis nėra normalios visuomenės požymis, bet – normalėjančios. Man atrodo, tas pat yra ir Lyga. O normali visuomenė kuria partijas, kuria frakcijas (tas žodis, kuris per liaudies deputatų suvažiavimą tapo didžiuoju baubu; Dieve tu mano, visas pasaulis gyvena frakcijomis ir dėl to niekas niekur nenugarmėjo!). Būtent frakcijomis, tai ir yra politinė diferenciacija, čia ir yra visa esmė. Kai pradeda diferencijuotis visuomenė, tada einama į normalesnį politinį gyvenimą, tada mažiau galimybių daryti klaidas, išnyksta monopolistinės tendencijos.
Sąjūdis neturi monopolistinių tendencijų, bet jis dar yra truputėlį centralizuotas. Dabar jis reikalingas būtent toks, koks jis yra. Ateis laikas, kada jo jau nebereikės. Jis bus susiliejęs, susitapatinęs su tautiniu Atgimimu, skirstysis į politines partijas, kitas organizacijas. Bet čia dar tolima ateitis. Sakau tolima – sąlyginai. Pas jus kartais šuoliuojama kiekvieną dieną. Sąjūdis sudaro sąlygas infrastruktūrai kurtis.
V. VALIUŠAITIS. Užsiminėte, kad normalioje visuomenėje veikia partijos, visuomenės infrastruktūra yra susiklosčiusi. Partijos pradėjo kurtis ir Lietuvoje – visuomenėje, kuri dar nėra visiškai normali. Sąjūdžio subyrėjimas į partijas artėjant rinkimams ar nebūtų parankus procesas kompartijai, kuri turi neabejotinai stipresnį potencialą, lyginant su naujai susikūrusiomis, įvairiopos patirties ir įtakos stokojančiomis partijomis?..
R. SAKADOLSKIS. Jeigu krikščionys demokratai, demokratų partija, tautininkai (nežinau, kiek jie stiprūs) ir kiti pradėtų skaldyti Sąjūdį rinkimų atžvilgiu, tada būtų kažkaip liūdna, nes būtų užbėgta situacijai už akių. Diferenciacija būtų aiškiai per ankstyva. Bet aš nemanau, kad situacija taip vystosi. Besikuriančios politinės partijos Lietuvoje, kurios yra tikrai dar tik gemalas ir pradžia, nemanyčiau, kad jos jau galėtų pretenduoti į savo kandidatus, juos neapgalvotai išstatinėti ir t. t. Nemanau. Sąjūdis yra vienintelė jėga ir tikra legali opozicija. Ji yra pakankamai stabiliai įsitvirtinusi visuose gyvenimo sluoksniuose ir turi pasitikėjimą.
Bet iš esmės reikalas yra ne čia. Komunistų partija nėra valdanti partija Lietuvoje. Ji yra okupacinis aparatas Lietuvoje. Ir to nepamirškime. Net ir tada, kai komunistų partija taps Lietuvos komunistų partija, o ne komunistų partija Lietuvoje – paskelbusi savarankiškumą nuo Maskvos – aš dar neičiau lažybų, kad jie jau tikrai bus nepriklausomi vien todėl, kad jie taip paskelbė. Ne. Klausimas sukasi apie okupacinį aparatą, kuris turi visas privilegijas ir galimybes savo kandidatus stumti, juos populiarinti. Klausimas ne tas, ar Lietuvos partijos turi su komunistų partija oponuoti ir dalyvauti kažkokiam procese. Lietuva yra okupuota, ir niekaip kitaip nereikėtų šito traktuoti. Ta prasme Sąjūdis yra reikalingas, kad būtų galima sukurti sąlygas Lietuvos nepriklausomybei. Kai Lietuva nebebus okupuota, tada galima bus daug realistiškiau kalbėti apie tikrą politinę diferenciaciją.
Bet puikiai suprantu, kodėl dabar skubama kurti ideologines programas, kitus dalykus. Ta infrastruktūra nesusikuria per dieną. Tam reikalingas laikas. Bet kiek man teko kalbėtis su tų partijų aktyvistais – jie dabar nesiveržia į pirmąsias gretas, jie įtelpa Sąjūdyje plačiąja prasme. Ir tokia taktika yra būtina. Nes dar ne laikas tą Sąjūdį išsklaidyti.
V. VALIUŠAITIS. Kur matote didžiausią pavojų Sąjūdžiui ir Lietuvos atgimimui?
R. SAKADOLSKIS. Na, didžiausia grėsmė, aišku, yra iš Rytų. Tuo, žinoma, nereikia juokauti, Sąjūdį gali bet kada užgniaužti. Išoriniai pavojai yra labai realūs.
Bet yra turbūt ir vidaus pavojų. Gali būti – nekantrumas. Politinės kultūros stoka, nepakantumas. Tie dalykai jau dabar man pastebimi – atvykus į Vilnių, atvykus į Kauną. Gali justi naujo nepasitikėjimo, patyčių. To galbūt ir sunku išvengti. Taip jau yra – žmonės turi savo aiškią nuomonę, visi dalį tiesos nešiojasi. Bet gal būtų geriau, jei būtų truputėlį daugiau susiklausymo kai kuriais atvejais, truputėlį daugiau pasitikėjimo. Tai nereiškia, kad nereikia polemizuoti, oponuoti, skelbti savo idėjų. Tai tik reiškia, kad atėjus laikui būtų stojama petys į petį. Aš jaučiu, kad truputėlį yra Sąjūdžio vidaus problemų.
Bet yra dar viena problema, kuri liečia gal ne tiek visą Sąjūdį, kiek jo vadovybę. Kas įvyksta, kai Sąjūdžio vadovybė tampa valdžia, okupacine valdžia? Čia yra problema, kuri nėra labai lengvai išsprendžiama ir reikalaus erudicijos. Ar ji veikia trumpai, paskelbdama savo paskutinę deklaraciją, ar uždelsia, bandydama sukurti, kaip buvo paminėta [1989] Vasario 16 deklaracijoje, kiek galima geresnes sąlygas šiam žingsniui? Čia yra taktika ir strategija. Čia yra labai sunkūs dalykai. Bet Sąjūdžiui teks tai spręsti.
Bus pastangų, o gal jau ir yra, tiesiog kooptuoti Sąjūdžio žmones į valdžios postus, į šiltesnes vietas ir t.t. Man atrodo, kad pirmasis sekretorius Algirdas Brazauskas, vadovaudamas liberalesniam komunistų partijos sparnui, turėtų daryti viską, kad būtų reabilituota komunistų partija, kuri nebeturi jokio autoriteto. Tą moralinį kompartijos suirimą turės būti bandoma restauruoti. Man atrodo, kad bus bandoma restauruoti per Sąjūdį.
V. VALIUŠAITIS. Ar nematote pavojaus infiltruoti žmones, kurie mėgintų Sąjūdį kreipti radikaliai dešinėn ir tuo būdu provokuoti slopinančią represinio aparato reakciją. Juk, pavyzdžiui, net partizanų vadovybėje, kuri veikė griežtai konspiracijos aplinkybėmis, buvo infiltruoti agentai, praktiškai paralyžiavę pastangas koordinuoti partizanų veiklą visos Lietuvos mastu. Tuo tarpu Sąjūdis yra visiškai atviras panašaus pobūdžio veiklai.
R. SAKADOLSKIS. Tai čia Sąjūdžio stiprybė. Iš tikrųjų, kuo daugiau akių, kurios stebi Sąjūdį ir kartu jį formuoja, tuo mažiau galimybių tai padaryti. Ar Sąjūdyje yra žmonių, kurie tarnauja saugumui, Maskvai, juodosioms jėgoms – nesvarbu kaip pavadinsim? Be abejo. Jokio klausimo nėra. Jų yra. Ir mes, ko gero, juos sutinkam kasdien, greičiausiai net nežinom, kas jie tokie yra. Tie, kurie atrodo, kad yra patys tie, gal visai nėra tokie, o kurių net neįtariam, gal ramiausiai veikia. Bet šita paranoja gali gyventi ir įtarinėti kiekvieną asmenį, su kuriuo susitinki. Aš mažiau kreipiu į tai dėmesio, bent jau šia prasme. Bet kad reikia būti atsargiems – taip.
Partizanai veikė pogrindžio sąlygomis. Buvo slaptažodis. Šventi dalykai buvo vykdomi slapta. O čia viskas vyksta pabrėžtinai viešai. Ir ta prasme man yra truputėlį ramiau, nes yra pakankamai žmonių, kurie nėra vakar gimę, kurie pamatys kuria linkme einama. Ir aš kažkaip pasitikiu, kad yra pakankamai tokių žmonių. Nėra aklo tikėjimo Sąjūdžiu. Aš nemanau, kad tie žmonės leistų pakrypti į vieną ar kitą pusę, kuri būtų nenaudinga. Nebent būtų bendrai nesuprasta padėtis. Bet aš kažkaip neįsivaizduoju, kad tai liktų nepastebėta.
V. VALIUŠAITIS. Turbūt visi suprantam, kad Sąjūdis atsirado ne todėl, kad Lietuvos žmonėms staiga nušvito sąmonė, visi susiprato, tauta atgimė. Susidarė sąlygos – buvo LEISTA veikti Sąjūdžiui. Ar Jums neatrodo, kad praėjus 50 metų, yra galimas naujas Molotovo-Ribentropo susitarimo variantas, tik šį kartą tarp Maskvos ir Vašingtono? Kad gali būti tik kuriama laisvės regimybė, o iš tiesų modeliuojamos sąlygos, kuriomis Baltijos kraštai teisiniu keliu, neva savo tautų valios pareiškimu, užimtų didesnių galybių joms iš anksto numatytą priklausomybės statusą?
R. SAKADOLSKIS. Taip, be abejo – Maskva leido. Jokio klausimo nėra. Bet ar Maskva tikėjosi, kad bus taip, kaip įvyko – tai čia truputėlį sunkiau sakyti, kad viskas vyksta pagal kažkokį grandiozinį planą.
Daryti prielaidą turbūt galima, bet jeigu tiki konspiracinėmis teorijomis, tai jų yra labai daug – nuo civilizacijos pradžios. Ir gali visokiausių išvedžiojimų padaryti, įrodyti viską, ką tiktai nori. Bet aš kažkaip negaliu priimti prielaidos, kad Vašingtonas galėtų pasielgti taip, kaip pasielgė Hitleris. Dovanokit, bet aš tikrai nematau prielaidų tokiam sandėriui.
Vis dėlto ne be reikalo ir ne dėl simbolikos, ir ne dėl to, kad daug pabaltijiečių gyvena Amerikoje (jų tiek daug nėra, kad sudarytų realią politinę jėgą), Amerika laikosi nepripažinimo politikos. Jos laikosi, nes tai buvo nemoralus Europos padalijimas. Daug yra pasaulyje padaryta neteisybių, bet ši buvo pastebėta. Ir ji buvo užfiksuota nepripažinimo politika. Man atrodo, nepripažinimo politika ir toliau liks kertiniu akmeniu, ir tai bus dalis Vašingtono ir Maskvos politikos. Tai mano nuomonė.
Aš žinau, kad bus kitaip galvojančių: gerėjant santykiams tarp Vašingtono ir Maskvos – ką gi reiškia tos trys „muselės“, Pabaltijo valstybės? Aš vis dėlto drįsčiau sakyti, kad Vašingtono politikos „motoras“ yra ne vien mechaninis savanaudiškumas, bet yra ir tam tikra moralinė jėga. Jeigu esu naivuolis, tebūnie: paskelbkite naivuoliu, bet aš tuo tikiu. Nematau įrodymų, kad būtų elgiamasi priešingai tam tikėjimui.
V. VALIUŠAITIS. Ir paskutinis klausimas. Tarkim: Maskvos smūgio negaunam, Pabaltijo raida vyksta nuosekliai. Kokią matote šių kraštų perspektyvą?
R. SAKADOLSKIS. Na jūs kažkaip vis išlendate pro rakto skylutę. Galima būtų kalbėti metaforomis… Turėtų būti kažkoks irimas. Nemanau, kad Maskva šiandien būtų linkusi atiduoti skanų kaulelį – Baltijos šalis. Turėtų kažkas labai keistis viduje. Tai nebūtinai evoliucija, kaip mes ją suprantam (žingsnis po žingsnio, pamažu). Galbūt kažkas stichiška, staigu. Nežinau.
Dabar Sąjūdis ir kitos Lietuvos organizacijos turi stropiai dirbti, kad būtų tikrai sukuriamos sąlygos, kad tauta būtų pasiruošusi visapusiškai. Universiteto atkūrimas Kaune irgi yra dalis šitos programos. Tai yra turbūt visiems aišku – kad galėtume auginti savus specialistus, o ne TSRS. Tam reikalinga dar daugybė dalykų – apsaugoti gamtą, apsaugoti žmones, ugdyti juos. Tauta turi būti parengta ir pasiruošusi vienu šuoliu atlikti tai, kas reikalinga. Sovietų Sąjunga negali likti išimtis istorijoje. Todėl aš tikiu, kad bus irimas. Ta proga atsiras. Ir tauta šitam turi būti pasiruošusi.
Kai kas gali sakyti, kad ta proga turi ateiti gana greitai, nes kiek ilgai gali tauta gyventi parengties stovyje, kiek gali gyventi žmogus su gurgiančiu pilvu, iškėlęs vėliavą? Bet jeigu bus infrastruktūra kuriama, man atrodo, kad galima tą infrastruktūrą išlaikyti ir ilgesnį laiką. Nemanau, kad Lietuvos padėtį apspręstų tarptautinės konferencijos, Vakarų sprendimas ir t. t. Lemiamas veiksnys bus tai, kas vyksta šioje imperijoje: vidaus kokia nors staigi kaita ar dalykai, šiandien galbūt visiškai mums nežinomi.
Lietuvių tauta turi būti tam pasiruošusi. Ir kartu – padėti pasiruošti kaimynams. Nes jeigu Lietuva bus išimtis – Lietuvai bus sunkiau. Lietuva ne viena šoks per griovį. O kartu įveikti jį bus žymiai lengviau.
V. VALIUŠAITIS. Dėkoju už pokalbį.