2013 m. balandžio 12 d. Vilniuje įvyko visuotinis Lietuvos advokatų suvažiavimas. Autorei teko jame dalyvauti nekviestos viešnios teisėmis. Reikia pasakyti pagiriamąjį žodį Lietuvos advokatūrai, kad prie renginio durų nebuvo pastatyta apsauga ir pakvietimai nebuvo tikrinami, todėl į renginį galėjo patekti visi norintys. Tikėkimės, kad toks požiūris išliks ir per 2014-ųjų metų visuotinį advokatų susirinkimą.
Metinis advokatų renginys domina pirmiausia dėl to, kad jame kaip lakmuso popierėlyje atsiskleidžia dalis teisėsaugos veiklos tendencijų.
Susirinkimas paliko prieštaringą jausmą – greta iš pirmo žvilgsnio didelių planų, kaip įsisavinti Europos Sąjungos fondų lėšas, Lietuvos advokatai vis dar nenusprendžia: kas jie ir kokia kryptimi jiems eiti. Verslininkišku atkaklumu ir žvalumu išsiskyrė didžiųjų advokatų kontorų atstovo bandymai primesti visai advokatūrai „pirk – parduok“ principus. Klausimas numeris vienas čia buvo reklama. Advokatai-verslininkai norėtų, kad klientai ne patys, kaip kad būdavo anksčiau, klausinėdami apie sėkmingus advokatų darbus ir savarankiškai vertindami susirastų patikimiausią jų gynėją, bet kad klientai ateitų į didžiuosius advokatų biurus užhipnotizuoti reklamų. Paveikti reklamų žmonės perka jiems niekuo negalinčias padėti neva nuo visų ligų gelbstinčias apyrankes, pasmerktus dulkėti namų rakandus – pirks ir teisines paslaugas.
Savaime suprantama, kad tokie advokatai-verslininkai garantuoja moralinio veido išlaikymą, todėl reklamos „Naujai susikūrusiam nusikalstamam susivienijimui – pirmus 6 veiklos mėnesius paslaugos nemokamai“ neturėtų būti. Bet, kaip žinoma, nėra tokių įstatymų, kurių nebūtų galima apeiti, ir ypač tai aktualu mūsų valstybėje.
Nors ir nebuvo tiesiai įvardyta, po reklamos antra pagal aktualumą seka iniciatyva suteikti teisę advokatams-verslininkams turėti kiek nori ir kokių nori padėjėjų, kurie advokato leidimu galėtų dalyvauti teismo procesuose. Šiuo metu advokatas negali turėti daugiau kaip 3 padėjėjus, kurie, be to, dar ir negali dirbti kitose patalpose nei jų vadovas. Neslepiama advokatų-verslininkų svajonė – neribotas klientų, paveiktų reklamos, srautas ir neribotas skaičius priklausomų – dažniausiai dėl neįgytos teisės dirbti savarankiškai, diplomo neturėjimo, neturinčių kur dingti – padėjėjų. Viso tokio verslo savininkui belieka pasirūpinti prekinio ženklo apsauga ir griežtu patekimo į advokatūrą ribojimu – pasakiškas pelnas garantuotas net neišeinant iš namų. Klientas tokiu atveju nebetenka galimybės vertinti ir rinktis, kas asmeniškai imsis jo bylos, – jam pasiūlomas „beveidis“ padėjėjas.
Panašu, kad už iniciatyvą dėl reklamos ir padėjėjų skaičiaus ribojimo panaikinimo bus bandoma agituoti artimiausius keletą metų, kol bus pasiekta pergalė.
Kita tema, kurią gvildeno pranešėjai ir svečiai, – advokatų konkurentų, tokių kaip teisines paslaugas teikiančių UAB, eliminavimas. Buvo siūloma pasitelkti į sąjungininkus visas biurokratines institucijas ir išnaikinti šį blogį. Klausantis toks advokatų aktyviai reiškiamas noras palikti Lietuvos žmones su vieninteliu teisinės pagalbos šaltiniu sukėlė prieštaringų minčių.
Pirmiausia dėl aukšto korupcijos lygio valstybėje ir vis pasitaikančio advokatų vaidmens įvairiose korupcinėse schemose. Iš atminties dar neišdilo didelį rezonansą sukėlęs neblaivaus teisėjo Z.Birštono skrydis nuo laiptų teismo rūmuose ir ateities kartoms vaizdinėje kronikoje likusi diskretiška advokato eskorto paslauga šiam teisėjui. Todėl netapo jokia staigmena, kad tas pats advokatas vėliau buvo paminėtas ir teisėjo R.Skirtuno kišenėje rastų pinigų istorijoje. Taip pat plačiai žinoma ir stiprų įspūdį visiems paliko vieno iš advokatų vykdyta klientės vaiko nešimo akcija.
Todėl kyla pagrįstas klausimas, jei advokatų santykiai su likusia teisėsaugos dalimi taip dažnai pereina į intymius, kur garantija pagalbos reikalingam žmogui, kad jo interesai netaps mainų objektu jau minėtose korupcinėse schemose? Jau dabar yra viešų pranešimų apie bylas, kur žmonės, reikalingi pagalbos, dėl korupcinių, politinių ir su vieša nuomone susijusių priežasčių ilgai negalėjo rasti jiems pagelbėti sutinkančio advokato arba advokato pagalba dėl tų pačių priežasčių buvo neefektyvi, vangi. Tokiose situacijose vienintelis išsigelbėjimas – pagalba teisininko, kurio nekausto baimė, kad nekonkretūs ir neribotą diskreciją vertinančiajam suteikiantys advokatų etikos kodeksai, turint omeny dar ir didelį korupcijos lygį šalyje, taps paties advokato baudžiamojo persekiojimo ir susidorojimo įrankiu.
Šiame kontekste keistai skambėjo ir advokatų susirinkimo kalbėtojų siūlymai brangiai pirkti tyrimus, kurie esą nustatytų, ko Lietuvos žmonės tikisi iš advokatų, kokia visuomenės nuomonė apie advokatus. Šiandien šis klausimas turi akivaizdų atsakymą – dėl bendro korupcijos teisėsaugoje lygio, advokatų įsitraukimo į korupcijos reiškinius visuomenė pagrįstai nepasitiki advokatais. Nepašalinus paminėtų priežasčių jokie tyrimai ir jokia agitacija, savęs raminimas, reformų imitacija nieko nepakeis.
Svarbu ir tai, ar išties visi advokatai nori pakeisti padėtį? Užuot tuščiai planavę sociologinius tyrimus, advokatai galėjo svarstyti, kaip paskelbti visuomenei savo poziciją ir reakciją į brutalius žmogaus teisių pažeidimus teisėsaugos veikloje, įrodymų fabrikavimą, organizuoto nusikalstamumo reiškinius tarp policininkų, prokurorų ir teisėjų, teisėjų ir prokurorų manipuliavimą procesu, visišką rungimosi principo panaikinimą teismų kasdienybėje, nuosprendžius ir sprendimus, priimtus visiškai be motyvų arba ignoruojant elementarius logikos dėsnius, pseudo motyvuojant.
Advokatai nekalbėjo ir apie tai, kad jau daugel metų Aukščiausiasis Teismas atsisako priimti kasacinius skundus visiškai savo sprendimų nemotyvuodamas, o priimtų kasacinių skundų tendencija rodo, kad skundai priimami dažniau iš tam tikros kategorijos advokatų kontorų ir kad tai, švelniai tariant, sudaro idealias prielaidas valstybinės reikšmės korupcijai. Tai diskredituoja ne tik teismus, bet ir advokatus.
Akivaizdu, kad vengdama diskusijų ir atsisakydama pareikšti savo poziciją reikšmingais momentais advokatūra nenori tapti žmogaus teisių gynimo ruporu. Kita vertus, čia nėra nieko keista – verslas, kaip ir pinigai, mėgsta tylą.
Advokatų susirinkimo aktualijos rodo ir tai, kad advokatūra šiandien gali būti nepajėgi prisidėti prie konstitucinio teisėtumo atkūrimo teisėsaugoje, nes advokatūros valdymo organuose pareigas užimanti ir su jais susijusi mažuma yra pajėgi primesti savo valią advokatų daugumai, kuri tylėdama priima išlaidavimą ir „vasiukų“ lygio projektus. Štai pranešėjai kalbėjo ir apie advokatams skiriamas drausmines nuobaudas. Tarp jų buvo paminėti advokatai, nubausti už tai, kad keletą mėnesių pavėlavo sumokėti advokatų tarybai nario mokestį. Šis mokestis toli gražu nėra mažas – 100 litų per mėnesį.
Kita vertus, į akis krito advokatų susirinkimo akcentas – gyvos skėčių, rankinių dokumentams, pirktų už iš advokatų surinktus pinigus, dalybos. Taigi paradoksas – advokatams paskirtos drausminės nuobaudos už tai, kad jie vangiai nešė pinigus advokatūros administracijai, kad pastaroji, reikia manyti, nepigiai nupirktų niekam nereikalingus skėčius ir kitokius menkniekius ir įteiktų tiems patiems nubaustiesiems advokatams. Nors ir smulkmena, palyginti su bendromis beveik 3 mln. litų metinėmis išlaidomis, tačiau vis tiek tai yra pažeminimas. Kokių 1,5 tūkst. vienetų skėčių ir rankinių dokumentams pirkimo pavyzdys būtų nemenkas viešasis pirkimas valstybinėje įstaigoje, o korupcijos lygio vertinimas šiuo atžvilgiu būtų labai nepalankus. Kai daiktas akivaizdžiai nesusijęs nei su tiesiogine veikla, nei su proga, kuria yra teikiamas, tai nori nenori imi manyti, kad administracija turi tikslą nesukaupti per daug lėšų, kad tai netaptų pretekstu mažinti advokatūros nario mokestį. O tai, kad advokatūros dauguma toleruoja panašias manipuliacijas savo atžvilgiu, rodo, jog praeis dar nemažai laiko ir reikės didelių pastangų, kol visuomenė galės tikėtis reikšmingo advokatūros indėlio humanizuojant teisėsaugos veiklą.
Suvažiavimo dalyvė