Išskirtiniame interviu naujienų portalui Remix News Lenkijos parlamento narys ir Europos konservatorių ir reformuotojų grupės pirmininko pavaduotojas Rišardas Legutko (Ryszard Legutko), priklausantis Įstatymo ir teisingumo partijai (PiS), aiškina, kodėl Lenkija neturėtų greitai tikėtis jokių pinigų iš Kitos kartos ES (NextGenerationEU) atsigavimo plano ir kodėl ji turėtų baigti daryti nuolaidas Europos Komisijai.
Praėjus pusantrų metų po Kitos kartos ES atsigavimo po Covid‘o plano priėmimo, iš visų ES narių tik Lenkijai ir Vengrijai Europos Komisija dar nepervedė nė cento. Tačiau Lenkija birželio pradžioje pasirašė susitarimą šiuo klausimu su Europos Komisija. Po to išgirdome, kad fondai galbūt bus pradėti pervesti rugsėjį, tačiau kai dabar Europos Komisijos nariai, įskaitant Komisijos pirmininkę Ursulą von der Leyen, iškėlė žiniasklaidoje Varšuvai naujus reikalavimus, Lenkijos vyriausybė pripažino, kad geriausiu atveju tai galėtų įvykti kitų metų pradžioje. Jūsų nuomone, kada lenkai galėtų tikėtis šių 35 milijardų eurų, kurie turėtų būti skirti Lenkijai kaip Naujos kartos ES plano dalis?
Man atrodo, kad artimiausiu metu to nebus. Europos Komisija darys viską, ką gali, kad atidėtų šių fondų išmokėjimą, jei galiausiai jų neužblokuos. Aišku, kad Komisija žaidžia ne pagal taisykles ir kad jos tikslas greičiau yra sukelti sunkumų Lenkijos vyriausybei ir, ko norima labiausiai, pakeisti ją kita vyriausybe. Rinkimai tam yra galima netolima perspektyva.
Taip pat yra visiškai aišku, kad Europos Komisija žaidžia labai nesąžiningą žaidimą, nes ji ir toliau kelia reikalavimus, kurių jai niekas nesuteikė teisių kelti. Visas šurmulys dėl vadinamosios teisės viršenybės ir visa kita yra akivaizdus ES sutarčių pažeidimas. Kai tik Lenkijos vyriausybė su įvairiais dalykais sutinka, keliami nauji, visiškai absurdiški ir jokiu būdu nepriimtini reikalavimai.
Pavyzdžiui, Europos Komisija dabar reikalauja, kad teisėjai Lenkijoje galėtų užginčyti kitų teisėjų statusą. Tai atvertų duris lenkų teisinės sistemos paralyžiui, o rezultatas būtų painiava. Tokia painiava galėtų vesti prie socialinių neramumų ir pasipiktinimo vyriausybe, ir rezultatas būtų toks, kad valdančioji partija pralaimėtų rinkimus. Tai yra aiški Europos Komisijos strategija.
Mano nuomone, Europos Komisijos nariai ir ypač Komisijos pirmininkė čia gina savo pačių interesus. Ponia Ursula von der Leyen galbūt įsivaizduoja savo antrąją kadenciją, ir jei ji su Lenkijos vyriausybe elgtųsi sąžiningai, jos antrosios kadencijos galimybės dramatiškai sumažėtų. Iš kitos pusės, jei ji su Lenkijos vyriausybe elgsis šiurkščiai ir sulaikys jos pinigus, o gal net ją nuvers, jos antros kadencijos galimybės bus labai geros.
Manau, kad čia būtent šiuo būdu bandoma laimėti. Tai taip pat taikoma kai kuriems kitiems Komisijos nariams. Šiaip ar taip ponia Jurova (Jourová) nebeturės galimybės vėl tapti komisare, nes valdančioji koalicija Čekijoje po paskutinių rinkimų pasikeitė. Bet jei pakankamai šiurkščiai elgsis su Lenkijos vyriausybe, ji savaip užsidirbs ir galbūt gaus jaukią ir gerai apmokamą vietelę Komisijoje ar kitoje ES institucijoje.
Taigi aš suprantu, kad, jūsų nuomone, net tų toli siekiančių 116 reikalavimų, išvardintų birželio susitarime kaip sąlyga Lenkijai gauti Kitos kartos ES fondus, įgyvendinimas visai nepadės, nes Europos Komisija nori ne šito.
Ar tai reiškia, kad Lenkijos ir Vengrijos atvejai nagrinėjami per finansinį šantažą, kurio galima imtis tik prieš šalis, kurios yra ES biudžeto naudos gavėjos, ir jis yra skirtas išplėsti Briuselio kompetencijas visų ES valstybių narių sąskaita?
Taip ir ne, nes šios kompetencijos yra santykinės. Europos Komisija šiaip ar taip neveiks iš jėgos pozicijų prieš didžiuosius Vakarų Europos žaidėjus, prieš Prancūziją ar prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, nes už tą galią, kurią Komisija ir kitos institucijos turi, jos skolingos būtent šioms šalims. Vokietija ir Prancūzija įdiegė savo politiką Europos institucijose. Pavyzdžiui, dabar Komisija nori padėti Vokietijai dėl dujų, bet dėl kelių milijonų Ukrainos pabėgėlių ji Lenkijai visai nenori padėti.
Europos Sąjungoje yra tarsi dvi galios struktūros. Viena yra įtvirtinta sutartyse, o kita yra realybėje. Dešimtį kartų galite rašyti sutartyse, kad visos šalys yra lygios, bet mes visi žinome, kad taip nėra. Negalima sakyti, kad Rumunija iš vienos pusės ir Vokietija iš kitos pusės yra lygios šalys. Negalime sustiprinti Rumunijos daugiau nei tai politiškai numatyta sutarties sąlygose, ir jūs negalite susilpninti Vokietijos ar Prancūzijos per sutarties sąlygas atimdami iš jų tai, ką jos turi, ir tokia yra politinė realybė, ekonominė realybė ir t. t.
Taigi Europos Sąjungoje visą laiką vyksta šis žaidimas su pražangomis, o požiūris į sutartis, sakyčiau, yra gana lengvabūdiškas. ES turi silpnesnę dalį, ir santykyje su šią silpnesne dalimi, Europos institucijos gali sustiprinti savo galias, siautėti, rodyti visą jų galią; jos gali kištis, gali įsakinėti, gali grasinti, gali šantažuoti. Bet jos to nedarys Vokietijai, Prancūzijai ar Nyderlandams. Tai būtų kvaila.
2020 metų pabaigoje buvo momentas, kai daugelio metų biudžetą vis dar buvo galima vetuoti, ir atrodė, kad tai buvo akimirka, kai Lenkija ir Vengrija galėjo primesti savo požiūrį į ES-27 gindamos savo suverenitetą. Tačiau šia galimybe nebuvo pasinaudota, ir tai kelia du klausimus. Pirma, jūsų nuomone, ar atsisakyti šio veto buvo Ministrų Pirmininkų Moraveckio (Morawiecki) ir Orbano (Orbán) klaida? Ir antra, kadangi ši galimybė buvo praleista, ką galima daryti dabar?
Manau, kad tai buvo klaida. Abu Ministrai Pirmininkai, Moraveckis ir Orbanas, jautė, kad Tarybos išvados turėtų kažkaip sušvelninti situaciją. Tačiau taip nenutiko. Nei vienas iš jų neįvertino europinių institucijų ir partijų pasiryžimo kovoti su Lenkijos ir Vengrijos vyriausybėmis.
Kitas klausimas yra, kokios būtų buvusios veto pasekmės. Pažįstant Europos Sąjungą taip, kaip aš ją pažįstu, tikėtina, kad būtų imtasi pastangų apeiti šį veto, nes kaip sakiau, požiūris į sutartis ten yra labai nerimtas. Jie nustebintų, panaudoję kokį nors triuką, kurį užantspauduotų Teisingumo teismas. Kaip ten bebūtų, neverta verkti dėl išlieto pieno.
Tačiau į antrąjį klausimą atsakyti daug sunkiau. Ką galima padaryti? Nežinau, negaliu į tai atsakyti. Lenkijos vyriausybė yra deklaravusi, kad Lenkijai jau gana, „non possumus,“ ir kad nuo šiol mes veiksime, kaip išsireiškė vienas politikas, pagal principą „dantis už dantį.“ Aš nežinau, kas būtent tai galėtų būti, bet tikiuosi, kad Lenkijos vyriausybė dabar atsikratė bet kokių iliuzijų. Aš pats laukiu veiksmų.
Kai kas iš valdančiųjų stovyklos ragina Lenkiją pasitraukti nuo Kitos kartos ES plano ir denonsuoti Lenkijos garantijas bendrajam įsiskolinimui, tai daliai, kuri skirstoma šalims narėms kaip paskolos. Bet reikalas komplikuojasi dėl visoms šalims išaugančių įnašų į ES biudžetą, kad būtų padengta Kitos kartos ES atsigavimo plano subsidijų dalis, ir ar Lenkija gali atsiskaičiuoti atitinkamą sumą iš savo įnašų. Ar manote, kad Lenkijai būtų įmanoma išeiti iš šios schemos?
Atrodo, kad tai nėra taip paprasta. Aš nesu teisininkas, bet skaičiau analizes, teigiančias, kad tai nebūtų lengvas procesas. Tai, žinoma, būtų geriausias sprendimas, bet nepamirškite, kad Europos Komisija ir kitos europinės institucijos nori bendrai atimti iš mūsų pinigus, tai ne tik apie atsigavimo planą, bet ir apie ES biudžetą. Reikalai kaista.
Praėjusią savaitę interviu laikraščiui Gazeta Polska Codzienne jūs sakėte, kad nėra realu svarstyti Poleksitą dėl politinio pritarimo lenkų visuomenėje stokos, bet kad anksčiau ar vėliau pati ES susprogs ar subyrės. Ar manote, kad tai yra iš anksto nulemta pabaiga dėl nuolatinių kovų, kurias kelia ES institucijos, siekiančios plėsti savo galias ir primesti tam tikrą ideologiją šalims narėms? Ar tai turi sukelti ES žlugimą?
Europos Sąjunga iš tikrųjų sėja savo pačios destrukcijos sėklas. Skaičius žmonių, kritiškų ar net priešiškų Europos Sąjungai, yra žymus, net labiau toks Vakarų nei Rytų Europoje. Bet Rytuose tas skaičius taip pat auga. Ši painiava ir arogancija, tikiu, turės pasekmių.
Šiuo metu mes turime tik dvi šalis Centrinėje ir Rytų Europoje, kurios nepaklus, ir aišku, kad esama minties užgniaužti šį pasipriešinimą, kad jų nepaklusnumas neišplistų.
Tačiau toks nepaklusnumas egzistuoja ir Vakarų Europos šalyse, kur veikiančios dešiniosios pakraipos partijos yra labai kritiškos Europos Sąjungos atžvilgiu. Jei šios partijos įgys įtakos ar valdžios, konfliktas gilės ir rimtės. Rinkimai Prancūzijoje parodė, kad gana didelė dalis Prancūzijos balsavo už kandidatus, kurių požiūris į Sąjungą, kukliai šnekant, nėra entuziastingas. Net toks „Misteris Europa“ kaip Mišelis Barnjė (Michel Barnier) sakė, kad Prancūzijai reikia atsikovoti savo suverenitetą iš ECJ.
Tiesa ta, kad Europa kaip visuma neatrodo tokia kaip Europos Parlamentas, kur šaukianti, entuziastinga dauguma nuolat rėkia „daugiau Europos, daugiau Europos.“
Šaltinis: Remix News