Istorikas Jurijus Felštinskis:Litvinenkos byloje atėjo metas sudėti visus taškus ant „i“

Michailo Gluchovkis | glavcom.ua

Sausio 28 dieną Londone buvo pradėtas Aleksandro Litvinenkos bylos svarstymas. Buvęs Rusijos FSB bendradarbis 2006 m. lapkričio 23 dieną žuvo Londone nunuodytas radioaktyviu poloniu-210.

Pagal britų vyriausybės versiją A.Litvinenką, tuo metu jau Didžiosios Britanijos pilietį, nužudė buvęs RF Vyriausiosios apsaugos valdybos karininkas, o šiuo metu Valstybės Dūmos deputatas Andrejus Lugovojus. Aleksandrui į arbatą jis įdėjo nuodų. Nužudymo priežastis – į Putiną nukreipta Litvinenkos kritika. 1998-aisiais Aleksandras surengė spaudos konferenciją, kurioje pareiškė apie jam duotą įsakymą nužudyti Borisą Berezovskį, – atsisakęs šį įsakymą vykdyti, jis buvo priverstas pabėgti į Didžiąją Britaniją.

Pagal britų prokuratūros versiją šioje garsioje žmogžudystėje, be Andrejaus Lugovojaus, įtariamuoju laikomas ir verslininkas Dmitrijus Kovtunas, į Londoną atskridęs tuo pačiu reisu kaip ir Lugovojus ir taip pat apsilankęs tame pat viešbutyje „Millennium“, kuriame, kaip spėja tyrėjai, ir buvo nunuodytas Litvinenka. Šiuo momentu ir Lugovojus, ir Kovtunas byloje įvardijami kaip įtariamieji. Tačiau duoti liudytojų parodymus šie žmonės atsisakė dar prieš ketverius metus. Atvykti į Londoną, suprantama, jie taip pat nesirengia.

Savo ruožtu, Rusijos Generalinės prokuratūros tyrėjai pagrindiniu įtariamuoju Litvinenkos byloje nurodo Leonidą Nevzliną – Rusijos ir Izraelio verslininką, buvusį vieną iš naftos kompanijos „JUKOS“ pirmininkų, nuo Rusijos teisėsaugos besislapstantį Izraelyje. Tačiau nepranešama, kuo būtent pasireiškia verslininko kaltė.

Andrejus Lugovojus savąsias versijas paskelbė 2007 metais. Pasak vienos, Berezovskis ir Litvinenka buvo užverbuoti britų žvalgybos MI6. Žmogžudystę organizavo Karalystės specialiosios tarnybos, nes Aleksandras tapo jos nekontroliuojamas. Pasak antros versijos, Litvinenką galėjo nužudyti Ispanijoje veikianti „rusų mafija“, kurią jis neva buvo demaskavęs. Pagal trečiąją versiją, kuri, Lugovojaus manymu, yra „labiausiai tikėtina“, Litvinenką neva pašalino Berezovskis, nes tas bandė jį šantažuoti. Šioje byloje Lugovojus mano esąs nukentėjęs, jokiu būdu ne liudytojas ir juo labiau ne įtariamasis.

Londono Aukštojo Teismo posėdį sudarys dvi dalys: atviroji ir uždaroji. Per pirmąsias dešimt savaičių vyks vadinamasis public inquiry – viešasis tyrimas, kurio metu, pasak koronerio (teismo pareigūno, nustatančio mirties aplinkybes ir skelbiančio savo nutartį) Roberto Owen‘o, bus renkami papildomi duomenys apie informacijos viešinimą ir svarstymų grafiką, nuorodas į dokumentus, bus nustatoma liudijančių dokumentų įtraukimo procedūra, saugumo priemonių protokolas ir kita. Uždaro posėdžio metu bus nagrinėjama britų specialiųjų tarnybų pateikta medžiaga, o taip pat apklausiami kai kurie liudytojai, kurių vardų ir pavardžių negalima viešinti.

Nužudytojo našlė Marina Litvinenko nuo 2007 metų siekė, kad nusikaltimas būtų viešai tiriamas, tačiau tuo metu britų valdžia tyrimo pradėti nesiryžo. Dar ir todėl, kad nenorėjo gadinti Didžiosios Britanijos ir Rusijos santykių. Apie tai duodamas interviu portalui „Glavkom“ papasakojo istorijos mokslų daktaras, Aleksandro Litvinenkos tiriamosios knygos „FSB sprogdina Rusiją“ bendraautoris Jurijus Felštinskis, kuris 1978 metais iš SSSR persikėlė į JAV. Istoriko nuomone, dabar bylą pradėta tirti dar ir dėl Rusijos išprovokuoto konflikto Ukrainoje, kai paaštrėjo praktiškai visų civilizuoto pasaulio šalių santykiai su Kremliumi.

Pirmoje interviu dalyje J.Felštinskis pasakoja apie tai, kodėl Didžiojoje Britanijoje pradėtas „Litvinenkos bylos“ viešas svarstymas neatskleis daug netikėtumų, kodėl britų specialiosios tarnybos kai kuriuos įrodymus laiko „nepriimtinais“ viešai nagrinėti teisme, o taip pat apie tikimybę Putiną pripažinti žmogžudystės užsakovu.

Ar prasidėjęs bylos svarstymas padės įvardinti buvusio FSB bendradarbio nužudymo tikruosius užsakovus ir nusikaltimo vykdytojus?

Manau, kad žmonėms, sekusiems šios bylos eigą nuo 2006 metų lapkričio mėnesio, kai Litvinenka buvo nunuodytas, bylos svarstymo metu neiškils jokių netikėtumų. Visiems yra aišku, jog šią žmogžudystę įvykdė FSB karininkai, jog tai buvo Rusijos specialiųjų tarnybų Anglijos teritorijoje vykdytos operacijos rezultatas. Kažkuriuo momentu buvo įvardyti pagrindiniai įtariamieji – Andrejus Lugovojus ir Dmitrijus Kovtunas. Niekam nekilo abejonių, jog panaudojus šiai žmogžudystei įvykdyti sudėtingą ir nestandartinį instrumentą, o būtent – radioaktyvius nuodus, toks veiksmas negalėjo būti privatus dviejų žmonių reikalas. Tad ir žmogžudystės užsakovai, ir vykdytojai mums buvo žinomi jau 2007-aisiais: užsakovas buvo FSB, vykdytojai – Lugovojus ir Kovtunas. Kita vertus, anksčiau mes kliovėmės sveika nuovoka, o dabar mes turėsime, matyt, dar ir formalų teismo sprendimą.

Pagrindinis įtariamasis šioje byloje Andrejus Lugovojus mano, jog „Didžiosios Britanijos bandymas iš naftalino ištraukti seną istoriją“ siejamas su Didžiosios Britanijos ketinimu paveikti Rusiją dėl jos veiksmų Ukrainoje. Ar ir jūs esate tokios pat nuomonės, jog bylos tyrimo atnaujinimas – tai Didžiosios Britanijos politinis sprendimas?

Britų vyriausybė nenorėjo, bent jau 2006–2007 metais, gadinti santykių su Rusijos vyriausybe, todėl teisminiu požiūriu byla nebuvo pasistūmėjusi. Tai, jog atsakingais už Litvinenkos nužudymą Didžiosios Britanijos vyriausybė nesiryžo įvardinti Rusijos vyriausybę ir FSB, tarp mūsų šnekant, buvo britų vyriausybės problema. Dabar anglai nusprendė, jog atėjo metas viską įvardinti savo vardais. Gali būti, jog iš tikrųjų taip atsitiko todėl, kad dabar Europos santykiai su Rusija pablogėjo dėl jos agresijos Ukrainoje.

Žinoma, kai šiame fone Didžiosios Britanijos vyriausybė nutaria užsiimti 2006 metais Londone įvykusia žmogžudyste, tai leidžia manyti, kad paskutiniaisiais metais byla nebuvo nagrinėjama siekiant išvengti Anglijos kivirčo su Rusija. Kadangi šiuo metu Didžiosios Britanijos ir Rusijos santykiai yra pastebimai pašliję, anglai nusprendė, kad „Litvinenkos bylos“ nagrinėjimas situacijos nepablogins. Tuo tarpu britų teisėsaugai yra būtina sudėti visus taškus ant „i“, nes vis dėlto Londone buvo nužudytas Britanijos pilietis ir, pagaliau, yra neteisėta nuolat atmesti Marinos Litvinenko reikalavimus išnagrinėti bylą teisme. Žinoma, mes galime su jumis spėlioti, ar tai atsitiktinis sutapimas, ar ne, jog bylą pradėta nagrinėti būtent dabar. Manau, jog anksčiau ar vėliau anglams bet kuriuo atveju tektų prie šio klausimo sugrįžti.

Tuo tarpu šiuo klausimu priimtas oficialus teismo sprendimas labai dideliam žmonių skaičiui, ypač Anglijoje, yra esminis. Suprantate, galbūt, aš asmeniškai neabejoju, jog Londone Litvinenką nužudė FSB, ir kad tai, greičiausiai, buvo padaryta Putino nurodymu, arba neabejotinai jam žinant. O didžiajai anglų, ir ne tik jų, daliai būsimasis teismo sprendimas taps atsakymu į klausimą, kas įvykdė žmogžudystę ir kodėl. Daugeliui žmonių, kurie apie šią bylą žino tik iš nuogirdų, dabartinis teismo sprendimas taps galutiniu. Šia prasme yra labai gerai, kad anglai – tegu ir uždelsę keletą metų – pagaliau nusprendė padėti tašką šiuo klausimu.

Londono Aukštojo teismo teisininkas Martinas Loidas Smitas (Martin Lloyd Smith) pareiškė, kad jūs esate pasirengęs teisme liudyti tik tuo atveju, jeigu jums bus sumokėta. Kodėl į prašymą liudyti teisme jūs iškeliate savo priešpriešinius reikalavimus, prieštaraujančius Britanijos įstatymams?

Šis Martino Smito pareiškimas geriausiu atveju – nesusipratimas, blogiausiu – sąmoningas melas. Šį pareiškimą jis padarė prieš kelis mėnesius, po to aš paskelbiau savo susirašinėjimą su juo anglų kalba (įprastinėje situacijoje to niekuomet nedaryčiau). Buvau priverstas tai padaryti, nes apie tai manęs ėmė klausinėti pažįstami ir žurnalistai. Mūsų susirašinėjime apskritai nė karto nebuvo keliamas klausimas apie kokius nors mokėjimus, apie užmokestį už mano, kaip liudytojo, dalyvavimą procese. Nebuvo keliamas ir klausimas apie mano dalyvavimą liudijant Londono teisme. Nebuvo reikalaujama, jog atvykčiau į Londoną. Taip pat nebuvo kalbos ir apie tai, jog Londone aš duosiu parodymus. Mūsų susirašinėjimas buvo techninio pobūdžio – apie mano rašytinius parodymus britų teismui.

Smitas man pasiūlė atsakyti į beveik 50 klausimų, liečiančių vos ne visą mano gyvenimą. Atsakiau, jog esu tam pasirengęs. Tačiau rašysiu rusų kalba, nes jeigu rašyčiau angliškai, tai pareikalautų labai daug laiko. Be to, aš pasiūliau, jog tekstą išverstų mano vertėjas (kurio paslaugos, beje, žymiai pigesnės nei teismo skiriamo anglų vertėjo). Būtent šią mano vertėjo sąskaitą aš ir pasiūliau apmokėti britų teisėsaugai. Viskas. Daugiau apie nieką nebuvo kalbos. Man buvo atsakyta, kad tai neįmanoma ir kad vertimo išlaidas turiu apmokėti pats. Štai tuomet aš ir parašiau, jog nesirengiu savo sąskaita versti atsakymų į 50 klausimų. O po to Smitas pareiškė, kad aš neva pareikalavęs pinigų už savo, kaip liudytojo, parodymus.

2014-ųjų gruodį iš Smito pusės buvo siekta tarsi antrąsyk susitarti – ir mes susitarėme dėl naujo mudviejų bendravimo formato, be to, aš nesiekiau su juo išsiaiškinti ano „nesusipratimo“ aplinkybių. Atsakiau į visus jo klausimus, pasirašiau atitinkamą teisinį dokumentą – liudytojo – pareiškimą. Šis dokumentas buvo nustatyta tvarka įformintas, aš jį persiunčiau į Londoną.

Mes išvengėme keblaus vertimo išlaidų klausimo – čia pasitarnavo mano išradingumas. Išdėstęs anglų kalba, aš persiunčiau Smitui visa, ką buvau parašęs Litvinenkos ir jo nužudymo tema (interviu, knygos, asmeniniai laiškai, kuriuos rašiau įvairiems žurnalistams). Šiuos tekstus Smitas suskirstė į klausimus ir atsakymus. Tuomet, paredagavęs jo tekstą, jį pasirašiau.

Tačiau net ir gruodžio mėnesį, mūsų derybų antrojo „turo“ metu, nebuvo keliamas klausimas apie mano, kaip liudytojo, atvykimą į Londoną. Vienintelis dalykas, ko manęs paprašė Smitas ir su kuo aš, savaime suprantama, sutikau, buvo tas, jog teismas turės galimybę pakviesti mane liudyti per video ryšio priemones. Pakartosiu – aš sutikau su absoliučiai visomis britų teisėsaugos sąlygomis. Tačiau kviesti mane liudyti, man regis, niekas Londone nesirengia.

Gruodžio mėnesį Litvinenkos Fondo atstovas Aleksandras Goldfarbas pranešė, kad daugelis potencialių bylos ekspertų ir liudytojų atsisakė duoti parodymus teisme, tarp jų – Maksimas ir Valteris Litvinenkos, velionio brolis ir tėvas. Kaip manote, kodėl – juk būtent artimieji, pirmiausia, Aleksandro žmona Marina Litvinenko, dar nuo 2011 metų siekė viešo teismo?

Kodėl atsisakė Valteris Litvinenka – suprantama. Iš pradžių (po Aleksandro mirties) jis dėl sūnaus žūties labai aktyviai kaltino Rusijos vyriausybę ir FSB. Tačiau gana greitai jis ėmė sakyti priešingus dalykus. Jokiu būdu nesiimu jo kaltinti, nes nežinau, kokia jo situacija. Apie Aleksandro Litvinenkos brolį Maksimą, atvirai sakant, nieko nežinau, jo nepažinojau. Tačiau liudytojų parodymų klausimais būta daug painiavos žiniasklaidoje – dėl Smito pareiškimų. Žiniasklaidoje buvo skelbta, jog Vladimiras Bukovskis (sovietinis disidentas, 1976 metais ištremtas iš SSSR, jį iškeičiant į Čilės kompartijos vadovą Luisą Korvolaną – glavcom.ua past.) taip pat atsisakė duoti liudytojo parodymus. Iš tikrųjų jis iškart buvo sutikęs duoti tuos parodymus. Tačiau Smitas ignoravo Bukovskio sutikimą. Kaip ir aš, Bukovskis paskelbė savo susirašinėjimą su Smitu šiuo klausimu. Tiksliau, pirmasis savo susirašinėjimą su Smitu paskelbė Bukovskis, o jau vėliau, Bukovskiui prašant, pareiškimą apie Smito tvirtinimus paskelbiau ir aš (nes iš pradžių nenorėjau viešai kritikuoti Smito). Kadangi šis „nesusipratimas“ buvo ne tik apie mane, bet ir apie Bukovskį, nusprendžiau pasisakyti. Gali būti, jog Smitas paprasčiausiai neteisingai suformulavo savo pradinį prašymą dėl bendradarbiavimo su britų teismu.

Teisme neliudys patys artimiausi giminaičiai, nedalyvaus pagrindiniai įtariamieji Lugovojus ir Kovtunas. Ar nedalyvaujant šiems žmonėms bylos nagrinėjimo rezultatai laikytini objektyviais, o po to sekanti teismo nutartis – teisinga?

Suprantama, kodėl Kovtunas ir Lugovojus atsisakė duoti parodymus. Kad ir koks būtų britų teisėsaugos sprendimas, Rusijoje Lugovojus paskelbs jį politiškai motyvuotu ir neteisingu. Tačiau, kaip jau sakiau, britų vyriausybė gaus, ko nusipelnė. Nes nereikėjo daugelį metų vilkinti šio klausimo. Rusijoje – būkim atviri – nėra žodžio ir pasisakymų laisvės, todėl reakcija į bet kokį Britanijos Aukštojo teismo sprendimą Rusijoje bus negatyvi. O paprastiems skaitytojams, žinoma, bus įdomu, ką apie šią bylą pasakys oficialioji anglų teisėsauga.

Pasikartosiu – bendras vaizdas seniai aiškus. Ir štai kaip jis atrodo. Rusijos vyriausybė kažkuriuo momentu nusprendė pašalinti Litvinenką. Svarbiausios priežastys tam buvo dvi: Aleksandro pabėgimas iš Rusijos, jo tapimas nebegalinčiu sugrįžti asmeniu ir tai, jog nuo pirmosios atvykimo į Londoną dienos Saša aktyviai kritikavo Rusijos vyriausybę, FSB vadovybę, taip pat – ir Vladimirą Putiną, anksčiau vadovavusį šiai specialiajai tarnybai. Taigi, priežastys, lėmusios Litvinenkos nužudymą, aiškios; motyvas suprantamas; nusikaltimo vykdytojai žinomi; metodas, tai yra nusikaltimo įrankis, taip pat žinomas – tai radioaktyvusis nuodas polonis-210. Radiacija turi savybę palikti pėdsakų. Pagal šiuos pėdsakus buvo nustatyta, iš kur nuodas atkeliavo, kaip jis buvo atvežtas į Londoną, kaip po to buvo pristatytas į susitikimą su Litvinenka, ir taip toliau.

Pagal laikraščio „Daily Telegraph“ duomenis, britų specialiosios tarnybos disponuoja įrodymais, jog Maskva yra prisidėjusi prie Litvinenkos nužudymo, tačiau šie duomenys pripažinti „nepriimtinais“ pateikti juos teismui. Kaip, jūsų požiūriu, reiktų suprasti formuluotę „nepriimtini“?

Žinoma, aš nežinau, apie ką čia kalbama. Tačiau galiu spėti, jog šie duomenys – skirtingų žvalgybų tarpusavio bendradarbiavimo rezultatas. Pavyzdžiui, NSA (JAV Nacionalinio saugumo agentūra) su MI-6. Visai įmanoma, jog nei viena, nei kita žvalgyba negali atskleisti informacijos šaltinio. Ir šia prasme, deja, susiklosto situacija, kai Britanijos teismas negali panaudoti šios informacijos. Ir nors informacija yra, teisėjas ją mato, tačiau jis suvokia, kad ja neįmanoma pasinaudoti, nes jis jos negali viešai teikti ir ją viešai aptarinėti.

Tas pats „Daily Telegraph“ parašė, kad JAV Nacionalinio saugumo agentūra disponuoja elektroninėmis kopijomis pokalbių, vykusių tarp Maskvos ir Londono netrukus po to, kai Litvinenka susirgo. Apie ką tuo momentu galėjo kalbėti abi šalys?

Informacija apie tai, jog Litvinenka mirė, nes buvo nužudytas, buvo gauta ir suformuluota tiesiog jo mirties dieną, lapkričio 23-ąją. Iki šios dienos niekas negalėjo nustatyti, kas būtent vyksta su Litvinenka, išskyrus konstatavimą apie jo būklės pablogėjimą. Apie tai, kad Saša buvo nunuodytas, panaudojus radioaktyvius nuodus, buvo suvokta tik pačiomis paskutinėmis jo gyvenimo valandomis. Aš nežinau, kada konkrečiai tarpusavyje kalbėjosi Britanijos ir Rusijos teisėsaugininkai. Visiškai įmanoma, jog tie pokalbiai buvo pradėti būtent dėl to, kad paaiškėjo faktas apie nuodų radioaktyvumą. Juk nunuodijimas poloniu-210 – tai ne banalus nunuodijimo atvejis. Tai, kalbant šiuolaikine kalba, – atominis terorizmas. Čia yra apie ką pasikalbėti vyriausybėms, jeigu yra pagrindo manyti, jog šie nuodai atkeliavo iš tokių Rusijos valstybinių struktūrų kaip FSB. Logiškai mąstant, kaip tik po to, kai Litvinenkos organizme buvo aptikti radioaktyvūs nuodai, anglai privalėjo apie tai informuoti Rusijos teisėsaugos organus. Suprantama, dėl Litvinenkos nužudymo tarpusavyje bendravo ir abiejų šalių vyriausybės. Juk mes su jumis nesame naivūs žmonės ir suvokiame, kad ši tema negalėjo būti neaptarinėjama. Ar apie šią problemą kalbėjosi betarpiškai Putinas ir Blairas? Neatmetu tikimybės, jog kalbėjosi.

Ar pats Aleksandras įtarė, jog jį medžioja FSB? Ką jis jums apie tai kalbėjo?

Taip, žinoma, su juo mes šią temą nuolat svarstėme. Jis suvokė, kad jo pašalinimas yra tapęs vienu pagrindinių FSB uždavinių. Tiesa, Litvinenka manė, jog dėl draugiškų Putino ir Blairo santykių FSB neišdrįs jo žudyti Anglijos teritorijoje. Tuo pat metu jis žinojo, jog reikia būti atsargiam, susitikimuose su naujais žmonėmis buvo gana apdairus. Visuomet visus įtardavo, kad jie gali būti pasiųsti būtent tam, kad organizuotų jo arba Berezovskio nužudymą.

Kiek artimai jūs su juo bendravote 2006 metais?

Buvo periodas, kai Londone aš praleisdavau labai daug laiko, konkrečiai, laikotarpiu nuo 2000 iki 2004 metų. 2005–2006 metais Londone būdavau rečiau, tačiau kiekvieną kartą, kai atvykdavau, su Litvinenka bendraudavau, ir gana nemažai. Pasakysiu atvirai – nebuvo atvejo, kai atskridęs į Londoną, nepasimatydavau su Aleksandru. Mes visuomet turėjome bendrų temų aptarti. Konkrečiai, mes būdavome nuolat kaupėme naują informaciją, siejamą su 1999 metų rugsėjį Rusijoje susprogdintais namais (gyvenamųjų namų sprogimų serija Buinakse, Maskvoje ir Volgodonske – glavcom.ua past.). Dar aš vadovavau projektui iššifruojant vadinamąsias „Melničenkos juosteles“ (buvęs Ukrainos Valstybės saugumo valdybos bendradarbis Nikolajus Melničenka 2000 metais paviešino tuometinio Ukrainos prezidento Leonido Kučmos kabinete slaptai padarytą garso įrašą – vert. past.). Pinigų šiam projektui davė Berezovskis. Ir nors Litvinenka nebuvo susijęs su juostelių iššifravimu, mes dažnai kartu matydavomės su Nikolajumi Melničenka, tuo metu dažnai apsilankydavusiu Londone. Taigi, mudviejų su Litvinenka kontaktas buvo nuolatinis – iki pat Sašos mirties.

Visi mes žinome paskutiniuosius Litvinenkos žodžius, kuriais dėl savo žūties jis apkaltino asmeniškai Putiną. O ar jis pats neįtarė Lugovojaus ir Kovtuno, ar jis –kuomet jau suvokė, kad jo dienos suskaičiuotos – neįvardino tų, kurie jį „užsakė“?

Kalbėjausi su juo telefonu jau po to, kai jis buvo apnuodytas ir gulėjo ligoninėje, ir mes gana smulkiai aptarinėjome jo situaciją. Atvirai sakant, tuo momentu ji buvo nelabai aiški. Tuo metu mums į galvą net nešovė mintis apie polonį-210. O apie apnuodijimą galvojome. Buvo aišku, jog Sašą apnuodijo, tačiau kuo būtent – niekas negalėjo pasakyti. Mums atrodė, jog Sašą apnuodijo taliu. Nuo pat pradžių pas mus buvo versija – apnuodijimas sunkiuoju metalu. Šia versija buvo nesunku patikėti, nes Rusijoje tai gana paplitęs žmonių nunuodijimo būdas. Nežinau, ar nuo pat pirmųjų minučių Saša įtarė Lugovojų ir Kovtuną – bet kuriuo atveju man šių pavardžių jis neminėjo. Kitas dalykas tas, kad lapkričio 1-ąją – tą dieną, kai jis apsinuodijo – jis bendravo su ribotu žmonių skaičiumi, ir Saša puikiausiai atsiminė, su kuo būtent jis bendravo. Žinote, tai juk psichologinis momentas. Litvinenka pakankamai ilgai pažinojo Lugovojų. Aš taip pat jį pažinojau nuo 1998 metų lapkričio. Yra labai sunku įsivaizduoti, kad žmogus, kurį jūs daug metų pažįstate, ims ir staiga jus nunuodys.

„Litvinenkos bylą“ nagrinėjantis koroneris Robertas Owenas mano, jog nėra pagrindo teiginiams apie tai, kad britų valdžia galėjo užkirsti kelią buvusio FSB bendradarbio žūčiai. Ar jūs esate tokios pat nuomonės?

Užkirsti kelią Litvinenkos žūčiai buvo neįmanoma. Buvo labai sunku įsivaizduoti, jog anuomet buvusių gerų Rusijos ir Didžiosios Britanijos santykių fone Putinas ryšis įžūliai žmogžudystei, ir dar panaudojant radioaktyvius nuodus. Prisimenu, tomis dienomis britų laikraščiai rašė, kad iš esmės tai buvo prieš Londoną nukreipta branduolinė ataka… Tai buvo Londone negirdėtas nusikaltimas. Dabar, po įsiveržimo į Ukrainą, tai jau ne itin mus stebina. Tačiau 2006 metais tai buvo tiek pat netikėta, kaip ir Krymo užgrobimas 2014-ųjų kovą. Suprantama, jog prezidento, pasiryžusio iš naujo sukirpti Europos žemėlapį, negali sustabdyti priešo pašalinimas, net jeigu tas priešas – Britanijos pilietis. Bet anuomet, 2006-aisiais, tai buvo tarsi sniegas iš giedro dangaus.

Andrejus Lugovojus, vienas iš pagrindinių įtariamųjų, dar 2011 metais pareiškė, kad Litvinenka disponuoja kompromituojančia medžiaga prieš Berezovskį ir Nevzliną (Leonidas Nevzlinas – Rusijos ir Izraelio verslininkas, vienas iš naftos kompanijos „JUKOS“ pirmininkų, nuo Rusijos teisėsaugos besislapstantis Izraelyje – glavcom.ua past.). Girdi – kaip tik jie buvo suinteresuoti Aleksandro nunuodijimu. Kokia jūsų nuomonė apie šią versiją, ar yra pagrindo ja kliautis?

Žinoma, ne. Kuomet kalbame apie nužudymo įtariamąjį ir dar tokį aukštą pareigūną kaip Lugovojus, kuomet matome, kad po nužudymo jam buvo suteikti įvairūs apdovanojimai ir jis tapo parlamento nariu, kuomet jam buvo leista daryti įtaką didžiuliams verslo resursams, tuomet turėtume padaryti išvadą, jog būdamas FSB karininkas, Litvinenką nužudė būtent jis. Suprantama, jog dabar iki pat savo gyvenimo pabaigos Lugovojus užsiims dezinformacija ir mums aiškins, kad su nužudymu neturi nieko bendro. Tačiau savaime suprantama, kad mes negalime juo tikėti.

Jeigu sutiktume su tuo, jog Lugovojus nesusijęs su Litvinenkos nužudymu bus visiškai nesuprantama, už kokius nuopelnus jis buvo apdovanotas. Jam suteikta Valstybės Dūmos saugumo ir kovos su korupcija komiteto pirmininko pavaduotojo pareigybė, jis tapo antruoju žmogumi Kremliaus kontroliuojamoje Žirinovskio RLDP (Rusijos liberaldemokratų) partijoje, jis tapo stambiu verslininku, milijonieriumi. Juk iš tikrųjų Lugovojus – kriminalinis nusikaltėlis, kalėjęs už ryšius su Berezovskiu. Pagal rusiškas normas Lugovojus – buvęs Berezovskio apsaugos viršininkas – turėtų būti be paliovos „trypiamas“ (net jeigu jis ir nesusijęs su Litvinenkos nužudymu), tačiau iškart po nužudymo jį pradėta kelti į viršų. Kaip apdovanojimą už tai, kad būtent jis savo buvusiam FSB kolegai įvykdė mirties nuosprendį…

Ar FSB turėjo pagrindą nužudyti Berezovskį, tuo momentu jau praktiškai viską praradusį ir bankrotą patyrusį žmogų? Jo pasikorimas – ar tai nevilties apimto žmogaus savižudybė, o gal vis tik jis buvo nužudytas?

Į šį klausimą neturiu vienareikšmio atsakymo, tiksliau, į antrąjį klausimą. FSB turėjo pagrindą nužudyti Berezovskį. Mes žinome, jog FSB daug kartų svarstė Berezovskio nužudymo temą. Tiesą sakant, kaip tik nuo to ir prasidėjo konfliktas tarp Litvinenkos ir FSB, kuomet 1998-ųjų lapkritį Aleksandras spaudos konferencijoje pareiškė, jog jo grupei duotas įsakymas pašalinti Berezovskį. Buvo ir šiaip akivaizdu, kad FSB struktūrose nestinga žmonių, norinčių jį pašalinti. Kitas dalykas yra tas, kad Rusijos Baudžiamajame kodekse yra straipsnis „privedimas prie savižudybės“. Gali būti, jog mes su jumis niekada nesužinosime, ar Berezovskis pasikorė pats, ar jį pakorė. Yra daug būdų privesti žmogų prie savižudybės. Tas faktas, jog tuo metu Berezovskis buvo patyręs tiek finansinį, tiek ir politinį bankrotą – akivaizdus. Žinoma, jog dėl visko, kas jam buvo nutikę, Berezovskis labai sunkiai išgyveno. Bet ar Berezovskį prie savižudybės privedė Putinas, ar jis tik davė įsakymą jį pašalinti – šito aš nežinau.

Ar yra tikimybė, kad Aukštasis Londono teismas, be Lugovojaus ir Kovtuno, kaltuoju dėl Litvinenkos nužudymo pripažins Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną?

Tai įmanoma tik žlugus Putino režimui. Jeigu dėl pradėto karo prieš Ukrainą, o taip pat – ir dėl priešpriešos su visu pasauliu Putinas ir dabartinis Rusijos režimas patirtų pralaimėjimą. Kaip to rezultatas, žinoma, būtų ant kaltinamųjų suolo atsidūrę ir Litvinenkos nužudymo vykdytojai, ir šio nusikaltimo užsakovas. Šia prasme šiomis dienomis Londone vykstantis teismo procesas, greičiausiai, būtų ne paskutinis.

Ar tai jūsų užuomina į tai, jog nusikaltimo užsakovu įvardinti Putiną gali tarptautinis teismas?

Suprantate, mes su jumis šnekame apie precedento neturinčią situaciją. Nuo 1945 metų Europoje niekas, užpuolęs savo kaimyną, nebandė kaitalioti valstybių sienų. Dabartinė situacija absoliučiai beprecedentė. Iš dalies ir dėl to civilizuotas pasaulis šiuo metu toks pasimetęs. Niekas negali suvokti, ką daryti su naujuoju Hitleriu, 2014 metais netikėtai išdygusiu Europoje. Todėl labai sudėtinga prognozuoti, kaip išsispręs susiklosčiusi situacija. Aš manau, jog Rusijai ši avantiūra nežada nieko gero. Pasekmės gali būti absoliučiai bet kokios.

Kas dėl tribunolo, tai pagal analogiją su Vokietija, šis teismas nebūtinai turės įvykti Hagoje. Galų gale, jis gali įvykti ir Sevastopolyje. Naciai buvo teisiami Niurnberge, nes būtent tame mieste nuo 1927 metų vykdavo nacistinės partijos suvažiavimai. Na, galbūt, į privilegiją teisti Putiną pretenduos dar ir Tbilisis (už Rusijos armijos įsiveržimą į Gruziją 2008-aisiais) arba Groznas (už antrąjį Čečėnijos karą). Manau, jog norinčių pasiūlyti savo miestus būsimam Putino teismui pas mus atsiras užtektinai.

Kol kas nematyti požymių, jog Europa yra pasirengusi Rusijos atžvilgiu sušvelninti savo politiką. Taip pat nėra požymių, jog Putinas pasirengęs atsitraukti. Šansų laimėti šias grumtynes Rusija, man regis, neturi. Rusija nepasirengusi kariauti nei kariniu, bei ekonominiu, nei finansiniu atžvilgiu. Todėl Rusijos prieš Ukrainą sukurstyto karo rezultatas akivaizdus – Rusijos pralaimėjimas. Kita vertus, iš to, kad Rusija šį karą pralaimės, nebūtinai seka išvada, jog Ukraina šiame kare taps nugalėtoja.

glavcom.ua

Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
29 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
nepakaltinami...

kaip ir mūsų komunistai.
sąskaitos už šildymą, visokie LEO, dujų ir kitų energetinių resusrsų kaina – komunistai Lietuvoje nepakaltinami, kaip putinistai rusijoje.

Melui, apsimetančiam tiesomis

Nusibodo jūsų skleidžiamas melas. Banditą Litvinenką nužudė savi banditai su kuriais turėjo nusikalstamų darbų, ir visai ne poloniu, nes jeigu būtų jis išgėręs polonį, tai visos lūpos ir rankos jam būtų apdegusios, o kavinėje visi buvę žmonės būtų mirę, kaip ir tie, kurie būtų perdavę jam polonį. Berozovskis, kai jau norėjo atvykti į Rusiją, susitaikyti su Putinu ir perduoti svarbią informaciją, savi banditai ir nužudė, kad tik neperduotų Putinui tiesos ir įrodymų apie nusikaltėlius.

jei ivyktu

Niurnbergas Putinui, tada Grybe, Kubilas, Prietaisas butu teisiami iskart – Snoras, Lietuvos zemiu ispardavimas, suskystintu duju laivo pirkinys ir AIBE kitu Lietuvos naikinimo momentu, kuriems ir ranku-koju pirstu suskaiciuoti nepakanka. Isigalejusi korupcija, kitaip mastanciu zudymas- prokuroras Stulpinas, Lubys ir kt.- mire nuo infarkto?! Kas tikrino, kas tyre,kurie patanatomai buvo uzverbuoti (amzinasis tyrejas P.Petreikis ir kt.), kad pateikinejo isvadas tokias, kokiu reikia?! Pasirasykime uz Tevynes Laisve peticijos.com/kreipimasis_vardan_lietuvos

Letas Palmaitis

Nenorėjo serijinis laiku pasitraukti nuo valdžios, būtų likęs neapkaltintas. Dabar beliks tik sprukti į Kiniją, kurioje jis niekam nereikalingas, gal net kompromituojantis. O kinai irgi moka nuodyti dar nuo seniausių laikų. Nepadės ir sterva, nes jos tikslas – ne serijinis, bet Ordos išsaugojimas nuo subyrėjimo kinų plėtimosi akivaizdoje.

pastaba vertėjui Jeronimui

ne „polonijus” (rus. polonij), bet polonis. Ne „polonijumi” (įnag.), o „poloniu”. Kitkas vertime beveik tobula 🙂
Tik draugiška pastaba, jokių asmeniškumų.

hmm...

Berezovskis vistiek buvo nužudytas. Tik vėliau.

Ne melui

Kas nužudė Berozovskį?
http://www.ntv.ru/video/1015240/

Beje, už dalyvavimą šiame dokumentiniame anglų filme prieš aktorių Vasilijų Livanovą Vakarų diktatūriniai režimai įvedė sankcijas.

Ne melui
Ne melui

Kas nužudė Petuchovą?
https://www.youtube.com/watch?v=haQSCIskCRU

Ar tiesoms ne gėda tarnauti Vakarų imperialistams?

SherLoks, apie Nevzlino dosje

Įtarimas Nevzlinui kažkada buvo grindžiamas visų pirma tuo, kad ir Arafatas buvo polonijumi nunuodytas. Tai paaiškėjo tik po našlės pareikalautų pakatotinų tyrimų. O toks naftininkas kaip Nevzlinas tikrai žino kaip galima iišgaut polonijų ir ne atominių bombų labarotorijose. Apie tai pasakoja ir geologas G.Motuza. Visų antra, tuo, kad Lukošenka taip pat tyrė ir JUKOS denacionalizavimą ir prieš nunuodijimą buvo nuvykęs į Izraelį susitikti su Nevzlinu. Tik koks tada Nevzlino motyvas? Nebent Lukošenka būtų prisikasęs prie dalykų, kurių Nevzlinnas nenorėtų viešinti ir jo mirtį nukreipė gudriai taip, kad galėtų atsikeršyti Putinui? Juk galima buvo nužudyt tyliai kaip Berezovskį, kad niekas nieko neįtartų. Polonijus sukėlė furorą. Dabartinis Hagos teismo sprendimas priteisiant už Juką Rusijai 50 milijardų nuosekli pasekmė, Nevzlino gudrios politikos. Kokio… Skaityti daugiau »

SherLoks, Putino motyvai

Berezovskįo nužudymui Putinas turėjo motyvų, nors tik jam turėtų būt dėkingas už Prezidento postą. Pirmas motyvas akivaizdžiai tas, kad Berezovskis, kaip pats teigia youtubei, į Ukrainos oranžinę revoliuciją investavo 50 milijonų dolerių ir mano, kad tai buvo jo viena geriausių investicijų. Kadangi jis rėmė ir Timošenko, tad Putinui prireikė net sandėrio su Rytų Europos žd. bosu M.Semionovu, kad pasodinti ją už grotų. Be abejo, Berezovskis, kaip patyręs žiniasklaidos bosas, stengėsi Putino repuaciją žlugdyti tarptautiniu mastu per savo kolegas oligarchus, užvaldžiusius ne vieną Vakarų populiarų laikraštį. Man tikkeista, kad Litvinenko teigia gavęs įsakymą nužudyt Berezovskį dar 1998, tuomet kuomet Berezovskis buvo Rusijos saugumo tarybos direktorius, o Putinas, Yelcino paskirtas KGB (FSB) vadovu, tas pareigas ėjo nuo nuo 1998 iki 1999 gruodį… Skaityti daugiau »

ups

ups. nea tokio komentaro

ha ha

polonijum nunuodytas eks kėgėbistas matyt turėjo viso pasaulio kėgėbistų dėmesį atkreipti į Putino TEZĘ – JOKIŲ BUVUSIŲ KĖGĖBISTŲ NEBŪNA.
Arba jie ir iškeliauja į nebūtį.

ha ha

įdomiausia tai Žirinovskio reakcija. Priglaudęs po savo sparnu Lugovojų ir gerai apdovanojęs jis viešai pareiškia, kad taip ir reikia, kad išdavikus reikia žudyti ir be jokio pasigailėjimo.

Kadangi Putino dirbtinai sukurtos „opozicijos” lyderis, daugelio laikomas Mosado agentu, pareiškia tokius dalykus melo imperijoj, tai nejučiom suklusti su įtarimu, kad šitaip atvirai reklamuodamas Lugavojų kaip žudiką, galimai dangsto kitą, tikrąjį.
Gal greitu laiku išaiškės ir Natanyhu vyriausybės koloboravimas su Putinu.

o kas Mažeikius perleido JUKAI?

juk čia irgi dau neaiškių dalykų. Nulėkė net Kiesiaus su sūnum galvos.
Tai kas čia darbavosisi? Kodėl pirma nulėkė Kiesiaus, kuris teigė kad Mažeikiai puikiai išsilaiko, galva, o tik po to Mažeikių akcijų paketas perėjo į Jukos rankas. Kieno čia „security” suveikė, kas užsakė Kiesiaus žmogžudystę? Vat klausimas koksai.

dokumentika

Mažeikių r. apylinkės prokuratūra nustatė, kad UAB “British & Baltic Vilnius” buvo registruota ‘Eskomisarų biurui’ priklausančiose patalpose Tariamųjų amerikiečių tarpusavio susitarimas dėl būsimojo akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ valdymo UAB “British & Baltic Vilnius”, vadinama “Vykdytoju”, atstovaujama generalinio direktoriaus Hareth Galil, ir užsienio kapitalo įmonė “British & Baltic Company Limited”, vadinama “Užsakovu”, atstovaujama direktoriaus Eddie Eid, 1998m. liepos 1d. susitarė ir sudarė sutartį Nr.98/07/01. Didžiajai Britanijai priklausančios Meno salos mokesčių rojaus zonoje registruota ofšorinė kompanija “British & Baltic Company Limited” 1998 metais veikė Lietuvoje kaip JAV kompanijos “Williams International Company” – LR Seimo pripažinto strateginio investuotojo į akcines bendroves “Būtingės nafta”, “Mažeikių nafta” ir “Naftotiekis” – įgaliotasis atstovas su teise tokius pat įgaliojimus suteikti ir savo dukterinei… Skaityti daugiau »

dokumentika 2

Šiuo sutarties punktu UAB “British & Baltic Vilnius” buvo įgaliota veikti, kaip “British & Baltic Company Limited” įgaliotasis atstovas, atstovauti šios kompanijos interesams Lietuvoje ir „Mažeikių naftoje“, šios kompanijos vardu pasirašyti sutartis su Lietuvos fiziniais bei juridiniais asmenimis. Tuo pačiu tai buvo ir neoficialus įgaliojimas UAB “British & Baltic Vilnius” Lietuvoje, taip pat ir „Mažeikių naftoje“ atstovauti ir “Williams International Company” interesams, šios kompanijos vardu sudarinėti sutartis, įskaitant ir sutartis su asmenimis, tokiais kaip konsultacinė firma „A.Abišala ir partneriai“, kurie “Williams International Company” vardu su LR vyriausybe derėjosi dėl „Mažeikių naftos“ nuosavybės ir valdymo, kartu su 2,6 mlrd. litų negrąžintina valstybės paskola atidavimo “Williams International Company”. Sutarties Nr.98/07/01 1.2 punkte rašoma: “Vykdytojas, gavęs raštišką Užsakovo pavedimą, įsipareigoja Užsakovui ar jo… Skaityti daugiau »

dokumentika 3

Tokios paslaugos, po jų suteikimo „Williams“ grupės bendrovėms, per “Williams International Company” – Valdytoją pagal Laikinojo valdymo paslaugų teikimo sutartį – arba UAB „Williams Lietuva“ – Susijusį asmenį pagal Laikinojo valdymo paslaugų teikimo sutartį – turėjo būti formaliai perparduotos akcinėmis bendrovėmis “Būtingės nafta”, “Mažeikių nafta” ir “Naftotiekis”. Už sutarties 1.2 punkte įvardytas ir “British & Baltic Company Limited” bei visai “Williams” bendrovių grupei suteiktas paslaugas bendrovei “British & Baltic Vilnius” turėjo sumokėti “British & Baltic Company Limited”. Sutarties Nr.98/07/01 1.3 punkte rašoma: “Vykdytojas, gavęs raštišką Užsakovo pavedimą, įsipareigoja organizuoti Užsakovui ar jo nurodytiems asmenims paslaugų teikimą: asmens apsaugą, svečių apgyvendinimą, telefoninius pokalbius, vertimus, automobilių išlaikymą ir nuomą, ofiso išlaidas, reprezentacines ir kitas, aptariamas su Užsakovu kiekvienu atskiru atveju, ir apmokėti… Skaityti daugiau »

dokumentika 4

Kuo daugiau ir brangesnių paslaugų “British & Baltic Company Limited” kompanijai ar jos nurodytiems asmenims turėjo suteikti UAB “British & Baltic Vilnius”, tuo nuo didesnės sumos, užfiksuotos surinktose sąskaitose, pastarajai turėjo būti skaičiuojamas 10 procentų atlyginimas. Ta pati sutarties 3-ojo punkto nuostata, tik prie 10 pridėjus dar 5 procentus, vėliau buvo įtraukta į Laikinojo valdymo paslaugų teikimo ir Valdymo sutartis, kurias „Williams International Company”, pritarus LR vyriausybei, pasirašė su akcinėmis bendrovėmis „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“. Sutartį Nr.98/07/01, kaip ir tarp “British & Baltic Company Limited” Vilniaus filialo bei “British & Baltic Company Limited” 1994m. gruodžio 1d. pasirašytą sutartį, kurios 4 straipsnyje buvo numatyta 50 000 JAV dolerių bauda už “British & Baltic Company Limited” pasiūlytų sprendimų ir nustatytų… Skaityti daugiau »

dokumentika 5 kas ištiesų valdė Wiljams

Tai patvirtina, kad UAB “Williams Lietuva” buvo visiškai priklausoma nuo “British & Baltic Company Limited” ir UAB “British & Baltic Vilnius”, buvo šių kompanijų valdoma ir kontroliuojama, besąlygiškai vykdė visus jų tarpusavio susitarimus bei jų susitarimus su trečiosiomis šalimis, įskaitant ir susitarimus su LR Vyriausybe bei “Mažeikių nafta”, Lietuvos ir užsienio šalių fiziniais bei juridiniais asmenimis. Šalims – “British & Baltic Company Limited” ir UAB “British & Baltic Vilnius” – pasirašant sutartį Nr.98/07/01 ir šios sutarties neatskiriamą dalį – pavedimą Nr.1, nieko nerašoma ir apie tai, kad, apsprendžiant UAB “Williams Lietuva” veiklą Lietuvoje ir “Mažeikių naftoje”, būtų buvęs reikalingas ar būtų buvęs koks nors atskiras JAV kompanijos “Williams International Company” pritarimas ar sutikimas, kad sutarties ir pavedimo tekstai būtų derinti… Skaityti daugiau »

dokumentika 6 kas ištiesų valdė Wiljams

Liudytojas I.Dološickis patvirtino, kad, nors akcinės bendrovės “Būtingės nafta”, “Mažeikių nafta” ir “Naftotiekis” Laikinojo valdymo paslaugų teikimo sutartį buvo pasirašiusios su “Williams International Company”, tačiau visiems “Mažeikių naftos” valdymo bei konsultavimo procesams vadovavo H.Galilas ir jo UAB “British & Baltic Vilnius”. Kad tai tikrai buvo H.Galilas ir UAB “British & Baltic Vilnius” patvirtina visas I.Dološickio apklausos protokolo tekstas, taip pat ir kitų, tai pačiai Seimo Laikinajai komisijai liudijusių liudytojų apklausos protokolų tekstai. Akivaizdu, kad I.Dološickio 2004m. balandžio 14d. apklausos protokole praleisti H.Galilo ir “British & Baltic” vardai arba todėl, kad liudytojas neišdrįso jų ištarti, arba todėl, kad stenografistė, kažkieno nurodymu, turėjo juos išbraukti ir jų vietoje palikti daugtaškį. Liudytojo I.Dološickio parodymas “… bet atrodo, kad nebuvo nustatyta. Pagal valandas, atrodo,… Skaityti daugiau »

dokumentika 7 kas ištiesų valdė Wiljams

Firma “Smit Maritime Contractors B.V.” – viena iš priedangos bendrovių, per kurią H.Galilo UAB “British & Baltic Vilnius” parinkti vadinamieji tiesioginiai paslaugų teikėjai “Būtingės naftai” teikė tariamai amerikietiškas valdymo paslaugas

1998m. spalio 1d. UAB “British & Baltic Vilnius” (“Vykdytojas”), atstovaujama direktoriaus Haretho Galilo, ir užsienio įmonė “British & Baltic Company Limited” (“Užsakovas”), atstovaujama direktoriaus Eddie Eid, susitarė ir pasirašė sutarties Nr.98/07/01 priedą – pavedimą Nr.2

fiksinis Wiljamsas parduoda akcijas JUKOS

Amerikiečiai, kaip savo nuosavybę, turėjo galimybę bet kada ir bet kam parduoti “Mažeikių naftos” valdymo teisę kartu su visa UAB “Williams Lietuva” 2002m. rugpjūčio 24d. “Lietuvos ryte” išspausdintame korespondento Žydrūno Damausko straipsnyje “Iš Mažeikių – be darbo ir garbės” rašoma: “Į “Lietuvos ryto” klausimus apie didžiules aistras sukėlusius įvykius atsakė “Williams International” viceprezidentas, “Mažeikių naftos” valdybos pirmininkas Randy Majorsas: “Lietuvos rytas”. – Kodėl taip ilgai buvo slepiamos derybos dėl akcijų pardavimo Rusijos koncernui, jei sprendimą “Williams” priėmė dar gegužę? R.Majorsas. – Visi nori pasakyti, kad buvo slepiama. Bet komercinės derybos yra komercinės derybos, ir apie jas nešnekama viešai. … Vyriausybės atstovai aiškino nežinoję, kad tai įvyks. Bet kiek jūs savo laikraštyje rašėte, kad “Williams” parduos akcijas? Dar iki pat mūsų… Skaityti daugiau »

Wiljams melžia Mažeikius

Teikdama uždarajai akcinei bendrovei “Williams Lietuva” išvardytas konsultavimo bei valdymo paslaugas, kurias ši kaip savo, kaip vakarietišką produktą perpardavinėjo akcinei bendrovei “Mažeikių nafta”, H.Galilo UAB “British & Baltic Vilnius” savo klientę – UAB “Williams Lietuva” – laikė savo rankose, žinojo viską apie jos partnerius, veiklos bei komercines paslaptis, lėmė jos veiksmus, ją saugojo, kontroliavo ir valdė. Akivaizdu, kad UAB “Williams Lietuva” buvo visiškai priklausoma nuo UAB “British & Baltic Vilnius”, veiklą vykdė pirmiausia kaip H.Galilo ir UAB “British & Baltic Vilnius” priedangos bendrovė, kurios dėka H.Galilas ir UAB “British & Baltic Vilnius” laikė savo rankose “Mažeikių naftos” koncerną, žinojo viską apie jo partnerius, veiklos bei komercines paslaptis, lėmė jo veiksmus, jį kontroliavo, konsultavo bei valdė net trejetą metų, t.y. nuo… Skaityti daugiau »

registruota EKSKOMISARŲ BIURE

Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros pasirašytoje 2003m. gegužės 12d. pažymoje baudžiamojoje byloje Nr.73-2-007-01 “Apie byloje esančią informaciją, susijusią su UAB “Ekskomisarų biuras”, AB “Mažeikių nafta” rašoma: “3. Nustatyta, kad UAB “British & Baltic Vilnius” nuo 1999 12 13 buvo registruota adresu Traidenio g.26, Vilnius, šios patalpos priklauso UAB “Ekskomisarų biuras”. 6. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2001m. spalio mėn. Mažeikių rajono apylinkės prokuratūrai tik pradėjus domėtis UAB “British & Baltic Vilnius” veikla, ši bendrovė praktiškai nutraukė savo veiklą, jos vadovai išvyko iš Lietuvos, bendrovės dokumentacijos buvimo vieta nėra žinoma iki šiol. 8. Taip pat atkreiptinas dėmesys, į tai, kad UAB “British & Baltic Vilnius” jau 1998m. pradžioje veikė kaip bendrovės “Williams International Company” atstovas Lietuvoje.” Šie, kaip ir kiti Mažeikių rajono… Skaityti daugiau »

ha ha

Wiljams istorija primena pokarį – visi laukė amerikonų, bet atėjo kaip visada… rusai. 🙂

žiopliai

žiopliai nepasimokė. Ir toliau per visokius ofšorus įsileidžia neva „užsienio kompanijas”, o iš tikrųjų tai mafijos žulikus.
/
Dabartinis paksistas Audrys Butkevičius gyrėsi, kad jis atsiviliojo į Lietuvą Wiljamsą. Kažkokias pažymas dar EKS KOMISARŲ biurui surezgė… Vėliau paaiškėjo, kad šis gudruolis, studijavęs Einšteino institute kaip taikiu būdu nuversti vyriausybes, aiškiai turėjo sąsajų su BEREZOVSKIU. Apie tai rašė Kanados diplomatas P. Scot, knygoje apie mafijos meta grupes.
.
O Berezovskio ryšiai su Lugavojum ir su Nevzlinu irgi kaip ant delno. O kad Berezovskis pralaimėjo byla Abramovičiui, jo tiek nenuskurdino, kad nusižudytų.

Narkobiznio metagrupė „The Far West“

Dr.Peter Dale Scott knygą, mano pareklamuotą, buvo išsivertusi KARŠTO KOMENTARO redakcija. Bet dabar iš interneto dingo pirmosios dvi dalys, kuriose buvo kalbama apie Eu Butkevičių ir Berezovskį. Liko tik 3 ir 4 dalys. Ką darysi. Narko biznio meta grupės auksčiau visko.
Bet šis autorius yra parašęs ir daugiau itin aktualių knygų, kuriose „sąmokslo teoriją” jis keičia „giliaja politika”. Tai tokia politika apie kurią laikrasčiai nerašo.

Stebėtojas

Šiuos veikėjus iš „British & Baltic Vilnius” mačiau savo akimis nuo to laiko, kada
jie apsireiškė Vilniuje iki dingo iš Lietuvos. Tai tokia aferistų ir paleistuvių šutvė, kurie melžė vargšę Lietuvą, o konservatoriai iš kailio nėrėsi, jog tik įtikti…Buvo ir pikta ir juokinga…

29
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top