Michailo Gluchovkis | glavcom.ua
Sausio 28 dieną Londone buvo pradėtas Aleksandro Litvinenkos bylos svarstymas. Buvęs Rusijos FSB bendradarbis 2006 m. lapkričio 23 dieną žuvo Londone nunuodytas radioaktyviu poloniu-210.
Pagal britų vyriausybės versiją A.Litvinenką, tuo metu jau Didžiosios Britanijos pilietį, nužudė buvęs RF Vyriausiosios apsaugos valdybos karininkas, o šiuo metu Valstybės Dūmos deputatas Andrejus Lugovojus. Aleksandrui į arbatą jis įdėjo nuodų. Nužudymo priežastis – į Putiną nukreipta Litvinenkos kritika. 1998-aisiais Aleksandras surengė spaudos konferenciją, kurioje pareiškė apie jam duotą įsakymą nužudyti Borisą Berezovskį, – atsisakęs šį įsakymą vykdyti, jis buvo priverstas pabėgti į Didžiąją Britaniją.
Pagal britų prokuratūros versiją šioje garsioje žmogžudystėje, be Andrejaus Lugovojaus, įtariamuoju laikomas ir verslininkas Dmitrijus Kovtunas, į Londoną atskridęs tuo pačiu reisu kaip ir Lugovojus ir taip pat apsilankęs tame pat viešbutyje „Millennium“, kuriame, kaip spėja tyrėjai, ir buvo nunuodytas Litvinenka. Šiuo momentu ir Lugovojus, ir Kovtunas byloje įvardijami kaip įtariamieji. Tačiau duoti liudytojų parodymus šie žmonės atsisakė dar prieš ketverius metus. Atvykti į Londoną, suprantama, jie taip pat nesirengia.
Savo ruožtu, Rusijos Generalinės prokuratūros tyrėjai pagrindiniu įtariamuoju Litvinenkos byloje nurodo Leonidą Nevzliną – Rusijos ir Izraelio verslininką, buvusį vieną iš naftos kompanijos „JUKOS“ pirmininkų, nuo Rusijos teisėsaugos besislapstantį Izraelyje. Tačiau nepranešama, kuo būtent pasireiškia verslininko kaltė.
Andrejus Lugovojus savąsias versijas paskelbė 2007 metais. Pasak vienos, Berezovskis ir Litvinenka buvo užverbuoti britų žvalgybos MI6. Žmogžudystę organizavo Karalystės specialiosios tarnybos, nes Aleksandras tapo jos nekontroliuojamas. Pasak antros versijos, Litvinenką galėjo nužudyti Ispanijoje veikianti „rusų mafija“, kurią jis neva buvo demaskavęs. Pagal trečiąją versiją, kuri, Lugovojaus manymu, yra „labiausiai tikėtina“, Litvinenką neva pašalino Berezovskis, nes tas bandė jį šantažuoti. Šioje byloje Lugovojus mano esąs nukentėjęs, jokiu būdu ne liudytojas ir juo labiau ne įtariamasis.
Londono Aukštojo Teismo posėdį sudarys dvi dalys: atviroji ir uždaroji. Per pirmąsias dešimt savaičių vyks vadinamasis public inquiry – viešasis tyrimas, kurio metu, pasak koronerio (teismo pareigūno, nustatančio mirties aplinkybes ir skelbiančio savo nutartį) Roberto Owen‘o, bus renkami papildomi duomenys apie informacijos viešinimą ir svarstymų grafiką, nuorodas į dokumentus, bus nustatoma liudijančių dokumentų įtraukimo procedūra, saugumo priemonių protokolas ir kita. Uždaro posėdžio metu bus nagrinėjama britų specialiųjų tarnybų pateikta medžiaga, o taip pat apklausiami kai kurie liudytojai, kurių vardų ir pavardžių negalima viešinti.
Nužudytojo našlė Marina Litvinenko nuo 2007 metų siekė, kad nusikaltimas būtų viešai tiriamas, tačiau tuo metu britų valdžia tyrimo pradėti nesiryžo. Dar ir todėl, kad nenorėjo gadinti Didžiosios Britanijos ir Rusijos santykių. Apie tai duodamas interviu portalui „Glavkom“ papasakojo istorijos mokslų daktaras, Aleksandro Litvinenkos tiriamosios knygos „FSB sprogdina Rusiją“ bendraautoris Jurijus Felštinskis, kuris 1978 metais iš SSSR persikėlė į JAV. Istoriko nuomone, dabar bylą pradėta tirti dar ir dėl Rusijos išprovokuoto konflikto Ukrainoje, kai paaštrėjo praktiškai visų civilizuoto pasaulio šalių santykiai su Kremliumi.
Pirmoje interviu dalyje J.Felštinskis pasakoja apie tai, kodėl Didžiojoje Britanijoje pradėtas „Litvinenkos bylos“ viešas svarstymas neatskleis daug netikėtumų, kodėl britų specialiosios tarnybos kai kuriuos įrodymus laiko „nepriimtinais“ viešai nagrinėti teisme, o taip pat apie tikimybę Putiną pripažinti žmogžudystės užsakovu.
Ar prasidėjęs bylos svarstymas padės įvardinti buvusio FSB bendradarbio nužudymo tikruosius užsakovus ir nusikaltimo vykdytojus?
Manau, kad žmonėms, sekusiems šios bylos eigą nuo 2006 metų lapkričio mėnesio, kai Litvinenka buvo nunuodytas, bylos svarstymo metu neiškils jokių netikėtumų. Visiems yra aišku, jog šią žmogžudystę įvykdė FSB karininkai, jog tai buvo Rusijos specialiųjų tarnybų Anglijos teritorijoje vykdytos operacijos rezultatas. Kažkuriuo momentu buvo įvardyti pagrindiniai įtariamieji – Andrejus Lugovojus ir Dmitrijus Kovtunas. Niekam nekilo abejonių, jog panaudojus šiai žmogžudystei įvykdyti sudėtingą ir nestandartinį instrumentą, o būtent – radioaktyvius nuodus, toks veiksmas negalėjo būti privatus dviejų žmonių reikalas. Tad ir žmogžudystės užsakovai, ir vykdytojai mums buvo žinomi jau 2007-aisiais: užsakovas buvo FSB, vykdytojai – Lugovojus ir Kovtunas. Kita vertus, anksčiau mes kliovėmės sveika nuovoka, o dabar mes turėsime, matyt, dar ir formalų teismo sprendimą.
Pagrindinis įtariamasis šioje byloje Andrejus Lugovojus mano, jog „Didžiosios Britanijos bandymas iš naftalino ištraukti seną istoriją“ siejamas su Didžiosios Britanijos ketinimu paveikti Rusiją dėl jos veiksmų Ukrainoje. Ar ir jūs esate tokios pat nuomonės, jog bylos tyrimo atnaujinimas – tai Didžiosios Britanijos politinis sprendimas?
Britų vyriausybė nenorėjo, bent jau 2006–2007 metais, gadinti santykių su Rusijos vyriausybe, todėl teisminiu požiūriu byla nebuvo pasistūmėjusi. Tai, jog atsakingais už Litvinenkos nužudymą Didžiosios Britanijos vyriausybė nesiryžo įvardinti Rusijos vyriausybę ir FSB, tarp mūsų šnekant, buvo britų vyriausybės problema. Dabar anglai nusprendė, jog atėjo metas viską įvardinti savo vardais. Gali būti, jog iš tikrųjų taip atsitiko todėl, kad dabar Europos santykiai su Rusija pablogėjo dėl jos agresijos Ukrainoje.
Žinoma, kai šiame fone Didžiosios Britanijos vyriausybė nutaria užsiimti 2006 metais Londone įvykusia žmogžudyste, tai leidžia manyti, kad paskutiniaisiais metais byla nebuvo nagrinėjama siekiant išvengti Anglijos kivirčo su Rusija. Kadangi šiuo metu Didžiosios Britanijos ir Rusijos santykiai yra pastebimai pašliję, anglai nusprendė, kad „Litvinenkos bylos“ nagrinėjimas situacijos nepablogins. Tuo tarpu britų teisėsaugai yra būtina sudėti visus taškus ant „i“, nes vis dėlto Londone buvo nužudytas Britanijos pilietis ir, pagaliau, yra neteisėta nuolat atmesti Marinos Litvinenko reikalavimus išnagrinėti bylą teisme. Žinoma, mes galime su jumis spėlioti, ar tai atsitiktinis sutapimas, ar ne, jog bylą pradėta nagrinėti būtent dabar. Manau, jog anksčiau ar vėliau anglams bet kuriuo atveju tektų prie šio klausimo sugrįžti.
Tuo tarpu šiuo klausimu priimtas oficialus teismo sprendimas labai dideliam žmonių skaičiui, ypač Anglijoje, yra esminis. Suprantate, galbūt, aš asmeniškai neabejoju, jog Londone Litvinenką nužudė FSB, ir kad tai, greičiausiai, buvo padaryta Putino nurodymu, arba neabejotinai jam žinant. O didžiajai anglų, ir ne tik jų, daliai būsimasis teismo sprendimas taps atsakymu į klausimą, kas įvykdė žmogžudystę ir kodėl. Daugeliui žmonių, kurie apie šią bylą žino tik iš nuogirdų, dabartinis teismo sprendimas taps galutiniu. Šia prasme yra labai gerai, kad anglai – tegu ir uždelsę keletą metų – pagaliau nusprendė padėti tašką šiuo klausimu.
Londono Aukštojo teismo teisininkas Martinas Loidas Smitas (Martin Lloyd Smith) pareiškė, kad jūs esate pasirengęs teisme liudyti tik tuo atveju, jeigu jums bus sumokėta. Kodėl į prašymą liudyti teisme jūs iškeliate savo priešpriešinius reikalavimus, prieštaraujančius Britanijos įstatymams?
Šis Martino Smito pareiškimas geriausiu atveju – nesusipratimas, blogiausiu – sąmoningas melas. Šį pareiškimą jis padarė prieš kelis mėnesius, po to aš paskelbiau savo susirašinėjimą su juo anglų kalba (įprastinėje situacijoje to niekuomet nedaryčiau). Buvau priverstas tai padaryti, nes apie tai manęs ėmė klausinėti pažįstami ir žurnalistai. Mūsų susirašinėjime apskritai nė karto nebuvo keliamas klausimas apie kokius nors mokėjimus, apie užmokestį už mano, kaip liudytojo, dalyvavimą procese. Nebuvo keliamas ir klausimas apie mano dalyvavimą liudijant Londono teisme. Nebuvo reikalaujama, jog atvykčiau į Londoną. Taip pat nebuvo kalbos ir apie tai, jog Londone aš duosiu parodymus. Mūsų susirašinėjimas buvo techninio pobūdžio – apie mano rašytinius parodymus britų teismui.
Smitas man pasiūlė atsakyti į beveik 50 klausimų, liečiančių vos ne visą mano gyvenimą. Atsakiau, jog esu tam pasirengęs. Tačiau rašysiu rusų kalba, nes jeigu rašyčiau angliškai, tai pareikalautų labai daug laiko. Be to, aš pasiūliau, jog tekstą išverstų mano vertėjas (kurio paslaugos, beje, žymiai pigesnės nei teismo skiriamo anglų vertėjo). Būtent šią mano vertėjo sąskaitą aš ir pasiūliau apmokėti britų teisėsaugai. Viskas. Daugiau apie nieką nebuvo kalbos. Man buvo atsakyta, kad tai neįmanoma ir kad vertimo išlaidas turiu apmokėti pats. Štai tuomet aš ir parašiau, jog nesirengiu savo sąskaita versti atsakymų į 50 klausimų. O po to Smitas pareiškė, kad aš neva pareikalavęs pinigų už savo, kaip liudytojo, parodymus.
2014-ųjų gruodį iš Smito pusės buvo siekta tarsi antrąsyk susitarti – ir mes susitarėme dėl naujo mudviejų bendravimo formato, be to, aš nesiekiau su juo išsiaiškinti ano „nesusipratimo“ aplinkybių. Atsakiau į visus jo klausimus, pasirašiau atitinkamą teisinį dokumentą – liudytojo – pareiškimą. Šis dokumentas buvo nustatyta tvarka įformintas, aš jį persiunčiau į Londoną.
Mes išvengėme keblaus vertimo išlaidų klausimo – čia pasitarnavo mano išradingumas. Išdėstęs anglų kalba, aš persiunčiau Smitui visa, ką buvau parašęs Litvinenkos ir jo nužudymo tema (interviu, knygos, asmeniniai laiškai, kuriuos rašiau įvairiems žurnalistams). Šiuos tekstus Smitas suskirstė į klausimus ir atsakymus. Tuomet, paredagavęs jo tekstą, jį pasirašiau.
Tačiau net ir gruodžio mėnesį, mūsų derybų antrojo „turo“ metu, nebuvo keliamas klausimas apie mano, kaip liudytojo, atvykimą į Londoną. Vienintelis dalykas, ko manęs paprašė Smitas ir su kuo aš, savaime suprantama, sutikau, buvo tas, jog teismas turės galimybę pakviesti mane liudyti per video ryšio priemones. Pakartosiu – aš sutikau su absoliučiai visomis britų teisėsaugos sąlygomis. Tačiau kviesti mane liudyti, man regis, niekas Londone nesirengia.
Gruodžio mėnesį Litvinenkos Fondo atstovas Aleksandras Goldfarbas pranešė, kad daugelis potencialių bylos ekspertų ir liudytojų atsisakė duoti parodymus teisme, tarp jų – Maksimas ir Valteris Litvinenkos, velionio brolis ir tėvas. Kaip manote, kodėl – juk būtent artimieji, pirmiausia, Aleksandro žmona Marina Litvinenko, dar nuo 2011 metų siekė viešo teismo?
Kodėl atsisakė Valteris Litvinenka – suprantama. Iš pradžių (po Aleksandro mirties) jis dėl sūnaus žūties labai aktyviai kaltino Rusijos vyriausybę ir FSB. Tačiau gana greitai jis ėmė sakyti priešingus dalykus. Jokiu būdu nesiimu jo kaltinti, nes nežinau, kokia jo situacija. Apie Aleksandro Litvinenkos brolį Maksimą, atvirai sakant, nieko nežinau, jo nepažinojau. Tačiau liudytojų parodymų klausimais būta daug painiavos žiniasklaidoje – dėl Smito pareiškimų. Žiniasklaidoje buvo skelbta, jog Vladimiras Bukovskis (sovietinis disidentas, 1976 metais ištremtas iš SSSR, jį iškeičiant į Čilės kompartijos vadovą Luisą Korvolaną – glavcom.ua past.) taip pat atsisakė duoti liudytojo parodymus. Iš tikrųjų jis iškart buvo sutikęs duoti tuos parodymus. Tačiau Smitas ignoravo Bukovskio sutikimą. Kaip ir aš, Bukovskis paskelbė savo susirašinėjimą su Smitu šiuo klausimu. Tiksliau, pirmasis savo susirašinėjimą su Smitu paskelbė Bukovskis, o jau vėliau, Bukovskiui prašant, pareiškimą apie Smito tvirtinimus paskelbiau ir aš (nes iš pradžių nenorėjau viešai kritikuoti Smito). Kadangi šis „nesusipratimas“ buvo ne tik apie mane, bet ir apie Bukovskį, nusprendžiau pasisakyti. Gali būti, jog Smitas paprasčiausiai neteisingai suformulavo savo pradinį prašymą dėl bendradarbiavimo su britų teismu.
Teisme neliudys patys artimiausi giminaičiai, nedalyvaus pagrindiniai įtariamieji Lugovojus ir Kovtunas. Ar nedalyvaujant šiems žmonėms bylos nagrinėjimo rezultatai laikytini objektyviais, o po to sekanti teismo nutartis – teisinga?
Suprantama, kodėl Kovtunas ir Lugovojus atsisakė duoti parodymus. Kad ir koks būtų britų teisėsaugos sprendimas, Rusijoje Lugovojus paskelbs jį politiškai motyvuotu ir neteisingu. Tačiau, kaip jau sakiau, britų vyriausybė gaus, ko nusipelnė. Nes nereikėjo daugelį metų vilkinti šio klausimo. Rusijoje – būkim atviri – nėra žodžio ir pasisakymų laisvės, todėl reakcija į bet kokį Britanijos Aukštojo teismo sprendimą Rusijoje bus negatyvi. O paprastiems skaitytojams, žinoma, bus įdomu, ką apie šią bylą pasakys oficialioji anglų teisėsauga.
Pasikartosiu – bendras vaizdas seniai aiškus. Ir štai kaip jis atrodo. Rusijos vyriausybė kažkuriuo momentu nusprendė pašalinti Litvinenką. Svarbiausios priežastys tam buvo dvi: Aleksandro pabėgimas iš Rusijos, jo tapimas nebegalinčiu sugrįžti asmeniu ir tai, jog nuo pirmosios atvykimo į Londoną dienos Saša aktyviai kritikavo Rusijos vyriausybę, FSB vadovybę, taip pat – ir Vladimirą Putiną, anksčiau vadovavusį šiai specialiajai tarnybai. Taigi, priežastys, lėmusios Litvinenkos nužudymą, aiškios; motyvas suprantamas; nusikaltimo vykdytojai žinomi; metodas, tai yra nusikaltimo įrankis, taip pat žinomas – tai radioaktyvusis nuodas polonis-210. Radiacija turi savybę palikti pėdsakų. Pagal šiuos pėdsakus buvo nustatyta, iš kur nuodas atkeliavo, kaip jis buvo atvežtas į Londoną, kaip po to buvo pristatytas į susitikimą su Litvinenka, ir taip toliau.
Pagal laikraščio „Daily Telegraph“ duomenis, britų specialiosios tarnybos disponuoja įrodymais, jog Maskva yra prisidėjusi prie Litvinenkos nužudymo, tačiau šie duomenys pripažinti „nepriimtinais“ pateikti juos teismui. Kaip, jūsų požiūriu, reiktų suprasti formuluotę „nepriimtini“?
Žinoma, aš nežinau, apie ką čia kalbama. Tačiau galiu spėti, jog šie duomenys – skirtingų žvalgybų tarpusavio bendradarbiavimo rezultatas. Pavyzdžiui, NSA (JAV Nacionalinio saugumo agentūra) su MI-6. Visai įmanoma, jog nei viena, nei kita žvalgyba negali atskleisti informacijos šaltinio. Ir šia prasme, deja, susiklosto situacija, kai Britanijos teismas negali panaudoti šios informacijos. Ir nors informacija yra, teisėjas ją mato, tačiau jis suvokia, kad ja neįmanoma pasinaudoti, nes jis jos negali viešai teikti ir ją viešai aptarinėti.
Tas pats „Daily Telegraph“ parašė, kad JAV Nacionalinio saugumo agentūra disponuoja elektroninėmis kopijomis pokalbių, vykusių tarp Maskvos ir Londono netrukus po to, kai Litvinenka susirgo. Apie ką tuo momentu galėjo kalbėti abi šalys?
Informacija apie tai, jog Litvinenka mirė, nes buvo nužudytas, buvo gauta ir suformuluota tiesiog jo mirties dieną, lapkričio 23-ąją. Iki šios dienos niekas negalėjo nustatyti, kas būtent vyksta su Litvinenka, išskyrus konstatavimą apie jo būklės pablogėjimą. Apie tai, kad Saša buvo nunuodytas, panaudojus radioaktyvius nuodus, buvo suvokta tik pačiomis paskutinėmis jo gyvenimo valandomis. Aš nežinau, kada konkrečiai tarpusavyje kalbėjosi Britanijos ir Rusijos teisėsaugininkai. Visiškai įmanoma, jog tie pokalbiai buvo pradėti būtent dėl to, kad paaiškėjo faktas apie nuodų radioaktyvumą. Juk nunuodijimas poloniu-210 – tai ne banalus nunuodijimo atvejis. Tai, kalbant šiuolaikine kalba, – atominis terorizmas. Čia yra apie ką pasikalbėti vyriausybėms, jeigu yra pagrindo manyti, jog šie nuodai atkeliavo iš tokių Rusijos valstybinių struktūrų kaip FSB. Logiškai mąstant, kaip tik po to, kai Litvinenkos organizme buvo aptikti radioaktyvūs nuodai, anglai privalėjo apie tai informuoti Rusijos teisėsaugos organus. Suprantama, dėl Litvinenkos nužudymo tarpusavyje bendravo ir abiejų šalių vyriausybės. Juk mes su jumis nesame naivūs žmonės ir suvokiame, kad ši tema negalėjo būti neaptarinėjama. Ar apie šią problemą kalbėjosi betarpiškai Putinas ir Blairas? Neatmetu tikimybės, jog kalbėjosi.
Ar pats Aleksandras įtarė, jog jį medžioja FSB? Ką jis jums apie tai kalbėjo?
Taip, žinoma, su juo mes šią temą nuolat svarstėme. Jis suvokė, kad jo pašalinimas yra tapęs vienu pagrindinių FSB uždavinių. Tiesa, Litvinenka manė, jog dėl draugiškų Putino ir Blairo santykių FSB neišdrįs jo žudyti Anglijos teritorijoje. Tuo pat metu jis žinojo, jog reikia būti atsargiam, susitikimuose su naujais žmonėmis buvo gana apdairus. Visuomet visus įtardavo, kad jie gali būti pasiųsti būtent tam, kad organizuotų jo arba Berezovskio nužudymą.
Kiek artimai jūs su juo bendravote 2006 metais?
Buvo periodas, kai Londone aš praleisdavau labai daug laiko, konkrečiai, laikotarpiu nuo 2000 iki 2004 metų. 2005–2006 metais Londone būdavau rečiau, tačiau kiekvieną kartą, kai atvykdavau, su Litvinenka bendraudavau, ir gana nemažai. Pasakysiu atvirai – nebuvo atvejo, kai atskridęs į Londoną, nepasimatydavau su Aleksandru. Mes visuomet turėjome bendrų temų aptarti. Konkrečiai, mes būdavome nuolat kaupėme naują informaciją, siejamą su 1999 metų rugsėjį Rusijoje susprogdintais namais (gyvenamųjų namų sprogimų serija Buinakse, Maskvoje ir Volgodonske – glavcom.ua past.). Dar aš vadovavau projektui iššifruojant vadinamąsias „Melničenkos juosteles“ (buvęs Ukrainos Valstybės saugumo valdybos bendradarbis Nikolajus Melničenka 2000 metais paviešino tuometinio Ukrainos prezidento Leonido Kučmos kabinete slaptai padarytą garso įrašą – vert. past.). Pinigų šiam projektui davė Berezovskis. Ir nors Litvinenka nebuvo susijęs su juostelių iššifravimu, mes dažnai kartu matydavomės su Nikolajumi Melničenka, tuo metu dažnai apsilankydavusiu Londone. Taigi, mudviejų su Litvinenka kontaktas buvo nuolatinis – iki pat Sašos mirties.
Visi mes žinome paskutiniuosius Litvinenkos žodžius, kuriais dėl savo žūties jis apkaltino asmeniškai Putiną. O ar jis pats neįtarė Lugovojaus ir Kovtuno, ar jis –kuomet jau suvokė, kad jo dienos suskaičiuotos – neįvardino tų, kurie jį „užsakė“?
Kalbėjausi su juo telefonu jau po to, kai jis buvo apnuodytas ir gulėjo ligoninėje, ir mes gana smulkiai aptarinėjome jo situaciją. Atvirai sakant, tuo momentu ji buvo nelabai aiški. Tuo metu mums į galvą net nešovė mintis apie polonį-210. O apie apnuodijimą galvojome. Buvo aišku, jog Sašą apnuodijo, tačiau kuo būtent – niekas negalėjo pasakyti. Mums atrodė, jog Sašą apnuodijo taliu. Nuo pat pradžių pas mus buvo versija – apnuodijimas sunkiuoju metalu. Šia versija buvo nesunku patikėti, nes Rusijoje tai gana paplitęs žmonių nunuodijimo būdas. Nežinau, ar nuo pat pirmųjų minučių Saša įtarė Lugovojų ir Kovtuną – bet kuriuo atveju man šių pavardžių jis neminėjo. Kitas dalykas tas, kad lapkričio 1-ąją – tą dieną, kai jis apsinuodijo – jis bendravo su ribotu žmonių skaičiumi, ir Saša puikiausiai atsiminė, su kuo būtent jis bendravo. Žinote, tai juk psichologinis momentas. Litvinenka pakankamai ilgai pažinojo Lugovojų. Aš taip pat jį pažinojau nuo 1998 metų lapkričio. Yra labai sunku įsivaizduoti, kad žmogus, kurį jūs daug metų pažįstate, ims ir staiga jus nunuodys.
„Litvinenkos bylą“ nagrinėjantis koroneris Robertas Owenas mano, jog nėra pagrindo teiginiams apie tai, kad britų valdžia galėjo užkirsti kelią buvusio FSB bendradarbio žūčiai. Ar jūs esate tokios pat nuomonės?
Užkirsti kelią Litvinenkos žūčiai buvo neįmanoma. Buvo labai sunku įsivaizduoti, jog anuomet buvusių gerų Rusijos ir Didžiosios Britanijos santykių fone Putinas ryšis įžūliai žmogžudystei, ir dar panaudojant radioaktyvius nuodus. Prisimenu, tomis dienomis britų laikraščiai rašė, kad iš esmės tai buvo prieš Londoną nukreipta branduolinė ataka… Tai buvo Londone negirdėtas nusikaltimas. Dabar, po įsiveržimo į Ukrainą, tai jau ne itin mus stebina. Tačiau 2006 metais tai buvo tiek pat netikėta, kaip ir Krymo užgrobimas 2014-ųjų kovą. Suprantama, jog prezidento, pasiryžusio iš naujo sukirpti Europos žemėlapį, negali sustabdyti priešo pašalinimas, net jeigu tas priešas – Britanijos pilietis. Bet anuomet, 2006-aisiais, tai buvo tarsi sniegas iš giedro dangaus.
Andrejus Lugovojus, vienas iš pagrindinių įtariamųjų, dar 2011 metais pareiškė, kad Litvinenka disponuoja kompromituojančia medžiaga prieš Berezovskį ir Nevzliną (Leonidas Nevzlinas – Rusijos ir Izraelio verslininkas, vienas iš naftos kompanijos „JUKOS“ pirmininkų, nuo Rusijos teisėsaugos besislapstantis Izraelyje – glavcom.ua past.). Girdi – kaip tik jie buvo suinteresuoti Aleksandro nunuodijimu. Kokia jūsų nuomonė apie šią versiją, ar yra pagrindo ja kliautis?
Žinoma, ne. Kuomet kalbame apie nužudymo įtariamąjį ir dar tokį aukštą pareigūną kaip Lugovojus, kuomet matome, kad po nužudymo jam buvo suteikti įvairūs apdovanojimai ir jis tapo parlamento nariu, kuomet jam buvo leista daryti įtaką didžiuliams verslo resursams, tuomet turėtume padaryti išvadą, jog būdamas FSB karininkas, Litvinenką nužudė būtent jis. Suprantama, jog dabar iki pat savo gyvenimo pabaigos Lugovojus užsiims dezinformacija ir mums aiškins, kad su nužudymu neturi nieko bendro. Tačiau savaime suprantama, kad mes negalime juo tikėti.
Jeigu sutiktume su tuo, jog Lugovojus nesusijęs su Litvinenkos nužudymu bus visiškai nesuprantama, už kokius nuopelnus jis buvo apdovanotas. Jam suteikta Valstybės Dūmos saugumo ir kovos su korupcija komiteto pirmininko pavaduotojo pareigybė, jis tapo antruoju žmogumi Kremliaus kontroliuojamoje Žirinovskio RLDP (Rusijos liberaldemokratų) partijoje, jis tapo stambiu verslininku, milijonieriumi. Juk iš tikrųjų Lugovojus – kriminalinis nusikaltėlis, kalėjęs už ryšius su Berezovskiu. Pagal rusiškas normas Lugovojus – buvęs Berezovskio apsaugos viršininkas – turėtų būti be paliovos „trypiamas“ (net jeigu jis ir nesusijęs su Litvinenkos nužudymu), tačiau iškart po nužudymo jį pradėta kelti į viršų. Kaip apdovanojimą už tai, kad būtent jis savo buvusiam FSB kolegai įvykdė mirties nuosprendį…
Ar FSB turėjo pagrindą nužudyti Berezovskį, tuo momentu jau praktiškai viską praradusį ir bankrotą patyrusį žmogų? Jo pasikorimas – ar tai nevilties apimto žmogaus savižudybė, o gal vis tik jis buvo nužudytas?
Į šį klausimą neturiu vienareikšmio atsakymo, tiksliau, į antrąjį klausimą. FSB turėjo pagrindą nužudyti Berezovskį. Mes žinome, jog FSB daug kartų svarstė Berezovskio nužudymo temą. Tiesą sakant, kaip tik nuo to ir prasidėjo konfliktas tarp Litvinenkos ir FSB, kuomet 1998-ųjų lapkritį Aleksandras spaudos konferencijoje pareiškė, jog jo grupei duotas įsakymas pašalinti Berezovskį. Buvo ir šiaip akivaizdu, kad FSB struktūrose nestinga žmonių, norinčių jį pašalinti. Kitas dalykas yra tas, kad Rusijos Baudžiamajame kodekse yra straipsnis „privedimas prie savižudybės“. Gali būti, jog mes su jumis niekada nesužinosime, ar Berezovskis pasikorė pats, ar jį pakorė. Yra daug būdų privesti žmogų prie savižudybės. Tas faktas, jog tuo metu Berezovskis buvo patyręs tiek finansinį, tiek ir politinį bankrotą – akivaizdus. Žinoma, jog dėl visko, kas jam buvo nutikę, Berezovskis labai sunkiai išgyveno. Bet ar Berezovskį prie savižudybės privedė Putinas, ar jis tik davė įsakymą jį pašalinti – šito aš nežinau.
Ar yra tikimybė, kad Aukštasis Londono teismas, be Lugovojaus ir Kovtuno, kaltuoju dėl Litvinenkos nužudymo pripažins Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną?
Tai įmanoma tik žlugus Putino režimui. Jeigu dėl pradėto karo prieš Ukrainą, o taip pat – ir dėl priešpriešos su visu pasauliu Putinas ir dabartinis Rusijos režimas patirtų pralaimėjimą. Kaip to rezultatas, žinoma, būtų ant kaltinamųjų suolo atsidūrę ir Litvinenkos nužudymo vykdytojai, ir šio nusikaltimo užsakovas. Šia prasme šiomis dienomis Londone vykstantis teismo procesas, greičiausiai, būtų ne paskutinis.
Ar tai jūsų užuomina į tai, jog nusikaltimo užsakovu įvardinti Putiną gali tarptautinis teismas?
Suprantate, mes su jumis šnekame apie precedento neturinčią situaciją. Nuo 1945 metų Europoje niekas, užpuolęs savo kaimyną, nebandė kaitalioti valstybių sienų. Dabartinė situacija absoliučiai beprecedentė. Iš dalies ir dėl to civilizuotas pasaulis šiuo metu toks pasimetęs. Niekas negali suvokti, ką daryti su naujuoju Hitleriu, 2014 metais netikėtai išdygusiu Europoje. Todėl labai sudėtinga prognozuoti, kaip išsispręs susiklosčiusi situacija. Aš manau, jog Rusijai ši avantiūra nežada nieko gero. Pasekmės gali būti absoliučiai bet kokios.
Kas dėl tribunolo, tai pagal analogiją su Vokietija, šis teismas nebūtinai turės įvykti Hagoje. Galų gale, jis gali įvykti ir Sevastopolyje. Naciai buvo teisiami Niurnberge, nes būtent tame mieste nuo 1927 metų vykdavo nacistinės partijos suvažiavimai. Na, galbūt, į privilegiją teisti Putiną pretenduos dar ir Tbilisis (už Rusijos armijos įsiveržimą į Gruziją 2008-aisiais) arba Groznas (už antrąjį Čečėnijos karą). Manau, jog norinčių pasiūlyti savo miestus būsimam Putino teismui pas mus atsiras užtektinai.
Kol kas nematyti požymių, jog Europa yra pasirengusi Rusijos atžvilgiu sušvelninti savo politiką. Taip pat nėra požymių, jog Putinas pasirengęs atsitraukti. Šansų laimėti šias grumtynes Rusija, man regis, neturi. Rusija nepasirengusi kariauti nei kariniu, bei ekonominiu, nei finansiniu atžvilgiu. Todėl Rusijos prieš Ukrainą sukurstyto karo rezultatas akivaizdus – Rusijos pralaimėjimas. Kita vertus, iš to, kad Rusija šį karą pralaimės, nebūtinai seka išvada, jog Ukraina šiame kare taps nugalėtoja.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas