Rytas Narvydas: „Jei Polikarpas Grybauskas būtų galėjęs ką nors stumtelėti karjeros laiptais, pirmiausia pats būtų padaręs karjerą.“
Jūratė Mičiulienė | lzinios.lt
Sovietų okupacija Lietuvos piliečius vertė rinktis – kovoti, prisitaikyti ar kolaboruoti. Prezidentės tėvas Polikarpas Grybauskas nestojo į kovotojų su okupacija gretas, bet nei uolumu, nei ypatinga aistra neišsiskyrė iš kitų režimo rėmėjų. Prie tokios išvados priėjo istorikas Rytas Narvydas, nagrinėjęs jam pasiekiamus istorijos šaltinius.
Į P. Grybausko asmens bylą, saugomą Lietuvos ypatingajame archyve, paprašėme pažvelgti ir ją pakomentuoti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Specialiųjų tyrimų skyriaus vadovo R. Narvydo. „Iš to, kas matyti viešai publikuotoje jo byloje, net kalbos negali būti apie kokią nors ypatingą tėvo karjerą, galėjusią padaryti įtaką dukrai“, – sakė jis LŽ.
Jie nebuvo artimi
„Man susidarė įspūdis, kad tėvas ne tik negalėjo turėti įtakos prezidentės Dalios Grybauskaitės karjerai, jis neturėjo įtakos ir jai, kaip asmenybei. Neatrodo, kad jie buvo artimi, kad bendravo. Darau prielaidą, kad prezidentė net neturėjo progos daug žinoti apie jo gyvenimą. Dukros prisiminimuose niekada nėra jokių užuominų apie tėvą vaikystėje ar paauglystėje, kad ką nors kartu būtų veikę. Tėvo šalia lyg ir nebuvo, – teigė R. Narvydas. – P. Grybauskas buvo labai nepastovus žmogus, niekur ilgai neužsisėdėdavęs, dažnai kaitaliojęs darbus. Net nežinome, kiek jis turėjo žmonų – keturias ar dvi. Tačiau visa jo biografija nepanaši į įtakingo sovietinių specialiųjų tarnybų veikėjo.“
Kuo susidomėjo trylikametis
P. Grybauskas gimė 1928 metais neturtingų valstiečių šeimoje, Kėdainių apskrityje. Iš bylos matyti, kad 1941-aisiais būdamas trylikos metų jis tapo Burbiškių pradinės mokyklos pionierių vadovu. „Galima samprotauti, kas jį tuo vadovu galėjo paskirti. Nėra tyrimų, kas ir kaip tuo metu tapdavo pionierių vadovais“, – sakė R. Narvydas.
Anot istoriko, tais laikais besipriešinantieji sovietų valdžiai sulaukdavo represijų. Dalis žmonių stengėsi laikytis neutraliai. „Tačiau egzistavo ir toks visoje Europoje tam tikruose gyventojų sluoksniuose populiarus reiškinys, kurį daugelis pamiršta, – „kultūrbolševizmas“, – sakė R. Narvydas. – Kai ką patraukė raudonos vėliavos, mitingai, pažadai apie geresnį rytojų. Darau prielaidą, kad tuo Burbiškio miestelyje galėjo susidomėti ir Polikarpas. Nemanau, kad trylikamečiui buvo aišku, kas tie bolševikai. Vaiką tiesiog galėjo sudominti „naujovės“. Pavyzdžiui, vienas (dabar jau miręs) kagėbistas man yra pasakojęs, kad jam, dar vaikui, kadaise padarė stiprų įspūdį, jog užėjus bolševikams 1940 metais jų mažame Luokės miestelyje buvo rodomi filmai. Tuomet tai buvo sensacija, naujovė. O naujovės visuomet patraukia.“
Slėpėsi nuo vokiečių
Analizuodamas kitą įrašą Polikarpo byloje – kaip jis tapo raudonųjų partizanų būrio nariu, istorikas teigė, jog tai nesunkiai paaiškinamas biografijos posūkis. „1941 metais, atėjus vokiečiams, pionierių vadovas, kaip ir kitokie bolševikmečiu aktyvūs žmonės, atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. Jie buvo represuojami, išvežami darbams į Vokietiją. Polikarpas, žinodamas, kad ir jam nebus ramaus gyvenimo, buvo priverstas slapstytis, – pasakojo R. Narvydas. – Viename dokumente parašyta, kad 1942-1944 metais jis slėpėsi nuo vokiečių. Kitame dokumente šis slapstymasis jau įvardytas dalyvavimu raudonųjų partizanų būryje. Dar kitame dokumente matyti, kad „Birutės“ būryje jis buvo tik kelis 1944 metų mėnesius. Painiavos yra. Juk viskas apie žmogaus biografiją būdavo surašoma iš jo žodžių.“
Žvelgdamas į P. Grybausko bylą, istorikas pabrėžė, kad kartais jis anketose mini kai kuriuos savo gyvenimo faktus (kai jam apsimoka tai prisiminti), juos net sureikšmina, o kartais, kai tai ne taip svarbu, nutyli.
„Akivaizdu, kad vengdamas vokiečių represijų vaikinas pasirinko mišką. Raudonųjų partizanų būrių sudėtis buvo gana marga. Dalis – atsiųsti iš Rusijos diversantai, o dalis – ieškantys, kur pasislėpti“, – teigė R. Narvydas.
Formalus karo dalyvis
Paauglystėje priverstinis slapstymasis nuo vokiečių miškuose Polikarpui Grybauskui po karo leido gauti darbą gaisrinėje./LŽ archyvo nuotrauka
Pasak istoriko, vėliau, po karo, kai buvo suteikiamos visokios lengvatos, kaip tuomet sakyta, Didžiojo tėvynės karo dalyviams, Polikarpas natūraliai panoro jomis pasinaudoti. Sąsajos su raudonaisiais partizanais tam pagelbėjo. „Gal jis, keturiolikmetis paauglys, pas tuos partizanus tik bulves skuto, tačiau formaliai – karo dalyvis, – svarstė R. Narvydas. – Grįžusiems sovietams to pakako jį laikyti lojaliu (nes lyg ir nukentėjęs nuo vokiečių). Sunku pasakyti, kiek jis iš tikrųjų buvo lojalus. Tačiau tos aplinkybės, be abejonės, padėjo gaunant valdišką tarnybą.“
P. Grybauskas tuo metu tebuvo baigęs 4 klases (kai kuriuose dokumentuose nurodyta, kad jo išsilavinimas – 5 klasės). Šis jaunuolis 1944 metų vasarą Dotnuvoje buvo priimtas dirbti milicininku. „Įrašas biografijoje, kad yra buvęs raudonųjų partizanų būrio „Birutė“ nariu, suprantama, padėjo gauti šį darbą, – kalbėjo istorikas. – Prieš įsidarbindamas milicininku Polikarpas porą mėnesių dirbo milicijos pagalbininku – stribu (kai kuriose anketose tai net neatsispindi). Milicijos pagrindinė paskirtis – kriminalinių reikalų aiškinimasis. Milicija priklausė NKVD (Vidaus reikalų liaudies komisariatui). Su partizanais tiesiogiai kovojo saugumas – NKGB (Valstybės saugumo liaudies komisariatas).“
Spekuliacijos NKVD klausimu
Dirbdamas milicijoje 1945 metais Polikarpas pusmetį pasimokė sukarintos priešgaisrinės apsaugos seržantų mokykloje, kuri priklausė tai pačiai NKVD sistemai. „1945 metais jaunuolis pradėjo dirbti gaisrininku. Seržantas – pats žemiausias vadovaujantis lygis, turėjo kelis jam pavaldžius gaisrininkus“, – sakė R. Narvydas.
Istorikas nesureikšmina P. Grybausko pasirašyto eilinio standartinio popierėlio, bylojančio, jog darbuotojas pasižada neišduoti sistemos paslapčių. „Kiekviena sukarinta sistema turi savo tvarką, drausmę. Kas čia reikšmingo? O įrašai jo biografijoje, kad „patikrintas“ ir „neigiamų duomenų nėra“, irgi nieko ypatinga. Tai paprasčiausi tuomet taikyti asmens patikrinimai priimant į darbą milicijoje, gaisrinėje. Svarbu būdavo išsiaiškinti, ar žmogus netarnavo vokiečių policijoje, ar nėra įsivėlęs į kriminalinę veiklą. Tad apie jo praeitį apklausdavo kaimynus, pažįstamus. Žinoma, kai žmogus nori dirbti gaisrininku, žinodamas „žaidimo“ taisykles, anketose pamini savo „nuopelnus” – buvimą raudonuoju partizanu. Paprasčiausias konformizmas“, – pasakojo jis.
Istorikas priėjo prie išvados, kad gaisrininko darbas P. Grybauskui patiko. Jis net buvo perkeltas dirbti į Vilnių. „Kaip matome iš kitų anketų, kurias Polikarpas yra pildęs, jis vis dar nepartinis. Žinome, kad norint daryti karjerą buvo svarbu būti Komunistų partijos nariu. Akivaizdu, kad karjera, partinė veikla jo nedomino. Darau prielaidą, kad jam pakako pionieriškos veiklos ir jos pasekmių“, – sakė R. Narvydas.
Nenorėjo būti milicininku
Iš vėlesnių anketų matyti, kad 1948 metais vyresnysis seržantas P. Grybauskas (dirbęs gaisrininku) nusiunčiamas mokytis į milicijos pareigūnų mokyklą Kaune. „Šią mokyklą baigęs jau būtų palypėjęs aukščiau karjeros laipteliu nei iki tol dirbęs seržantu“, – svarstė R. Narvydas.
Į bylą įsegtos laikytų egzaminų užduotys kelia juoką, kokio lygio žinių tuomet pakakdavo pretendentams į milicijos pareigūnus. Matematikos egzaminą sudarė keturi veiksmai: sudėti keturženklius skaičius, atimti, padauginti ir padalyti. Su šiomis užduotimis kelias klases baigęs vaikinas susidorojo. Lietuvių kalbos diktantą parašė beveik kiekvienoje eilutėje padarydamas po kelias klaidas, gavo dvejetą.
„Nors ankstesnėse anketose Polikarpas buvo nurodęs, kad moka rusų ir lenkų kalbas, stodamas į milicijos mokyklą, kur viskas dėstyta rusų kalba, užrašė, kad šios kalbos nemoka. Yra įrašas, kad jis atsisakė laikyti rusų kalbos egzaminą. Vis dėlto į milicijos mokyklą vaikinas buvo priimtas. Matyt, tada labai trūko kadrų“, – spėjo R. Narvydas.
Dezertyras?
„Rugsėjo 1 dieną P. Grybauskas stojo į milicijos mokyklą, o 6 dieną jau parašė prašymą atleisti iš jos, esą jam sveikata neleidžia mokytis. Vaikinas prašė leisti jam grįžti į ankstesnį gaisrininko darbą. Matyt, labai nenorėjo būti vadovaujančiu milicijos pareigūnu, – savo versiją dėstė R. Narvydas. – Akivaizdu, kad jo nepaleido, nes nepraėjus nė pusmečio, 1949 metų sausį, jo byloje buvo įrašyta, kad iš milicijos mokyklos dezertyravo. Dėl to „dezertyravimo“ sklando įvairių interpretacijų. Šiaip dezertyruodavo tik iš kariuomenės. Iš milicijos galėdavai išeiti parašęs pareiškimą. Neaišku, kodėl toks įrašas. Gal paprasčiausiai šiaip pavartojo šį terminą.“
Istorikas kituose dokumentuose yra skaitęs įrašą, kad milicijos mokykloje spalio mėnesį Polikarpas nubaustas už alkoholio vartojimą. „Galima spėti, kad ką nors prisidirbo, nes vėliau yra įrašas „osuždion“ – nuteistas. Iš turimų duomenų nėra žinoma, už ką, koks straipsnis jam pritaikytas“, – teigė R. Narvydas.
NKVD sukarintos priešgaisrinės apsaugos darbuotojo P. Grybausko asmens bylos informacija nutrūksta prie įrašo apie teistumą. Vėliau jokiose sukarintose tarnybose jis netarnavo, dirbo vairuotoju, elektriku, eiliniu darbininku, susipažino su dabartinės prezidentės mama.
„Iš jo anketos duomenų galiu pasakyti, kad tai buvo eilinis žmogus. Eilinis ir jo gyvenimas, – pažymėjo R. Narvydas. – Žmogus, turintis tokią biografiją, tikrai negalėjo kur nors „prastumti“ dukros ar kaip nors padėti jai daryti karjerą. Jei jis tai būtų galėjęs, pirmiausia pats būtų padaręs karjerą. Tačiau žmonės dažnai „užkimba“ už tokių mįslingai pateikiamų intrigėlių.“