Bernardinai.lt
Izraelio karinė operacija, kuria siekta sustabdyti iš Gazos vykdomus Izraelio apšaudymus raketomis, taip pat sunaikinti iš Gazos į Izraelį vedančius tunelius, sulaukė gausios kritikos dėl civilių aukų skaičiaus. Žurnalo „Fathom“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas dr. Toby Greene‘as apie teisinius operacijos „Apsauginis skardis“ aspektus ir dilemas, su kuriomis susiduria Izraelio politiniai ir kariniai lyderiai, kalbėjosi su buvusia Izraelio karinių pajėgų Tarptautinės teisės departamento vadove, o dabar Tel Avivo universiteto Nacionalinio saugumo studijų vyresniąja tyrėja Pnina Sharvit-Baruch.
Daugelis Izraelio karinės operacijos kritikų žvelgia į aukų skaičius abiejose pusėse ir daro išvadą, kad Izraelio veiksmai yra neproporcingi. Žvelgiant iš tarptautinės teisės perspektyvos, ką gi iš tikro reiškia proporcingumo reikalavimas? Ir kaip Izraelis jį taiko?
Iš tikro yra daug aukų, ypač palestiniečių pusėje, ir tai labai liūdina. Tačiau teisiškai proporcingumas nėra matuojamas lyginant aukų skaičių abiejose pusėse. Asimetriniuose konfliktuose nėra neįprastas dalykas, kad vienoje pusėje aukų yra daugiau nei kitoje. Tarkime, per NATO operaciją Kosove beveik visos aukos buvo vienoje pusėje, o tuo tarpu NATO pajėgos daugiausia veikė iš oro.
Yra du pamatiniai reikalavimai. Pirmasis jų yra skirties principas, pagal kurį galima taikytis tik į karinius, o ne į civilinius objektus. Antrasis principas skelbia tai, kad net tokiu atveju, jei taikaisi į karinį taikinį, vis tiek turi atsižvelgti į tai, kokia potenciali žala gali būti padaryta civiliams ir civiliniams objektams. Būtina užtikrinti pusiausvyrą, kad civilinė žala nebūtų didesnė nei karinė nauda, kurios siekiama konkrečia ataka.
„Hamas“ veikia iš civilinių vietovių ir, remiantis kai kuriomis ataskaitomis, priverčia civilius jose likti, kad panaudotų juos kaip gyvuosius skydus per savo atakas. Civilines vietoves ir objektus jie naudoja paleisti raketoms, sandėliuoti raketoms, naudoja jas kaip įėjimus į savo tunelius, o taip spendžia spąstus toje teritorijoje veikiantiems kariams.
Visa tai šiuos civilinius objektus paverčia kariniais taikiniais, tad tampa teisėta taikytis į tokius pastatus. Kai taikomasi į šiuos objektus, savaime suprantama, kad turi būti atsižvelgiama į civilių poreikius. Tačiau labai sunku veikti tokiomis aplinkybėmis. Visa teritorija savo pobūdžiu yra civilinė, tad kiekviena ataka, ar ją rengtų oro, ar sausumos pajėgos, visada padarys didžiulę žalą civiliniams objektams ar ten pasilikusiems civiliams.
Kad kaip tik įmanoma būtų vengiama žalos civiliams, jie iš anksto būdavo perspėjami palikti šias teritorijas. Daugelis taip ir pasielgdavo, tačiau daug žmonių ir likdavo, o tai lemdavo civilių aukas. Kaip ir sakiau, dėl to labai liūdna, tačiau Izraelis to nedarė specialiai. Tai yra prieš mūsų moralę ir prieš mūsų pačių interesus.
Žala civiliniams objektams yra didžiulė, nes „Hamas“ ir kiti kovotojai tankiausiai gyvenamas vietoves būtent ir naudoja savo išpuoliams prieš karius ir Izraelį. Daug karių patekdavo į spąstus. Girdėjau apie atvejus, kai kariai atsišaudydavo, ir pastatas, į kurį taikytasi, tiesiog sprogdavo.
Izraelio pusėje, laimei, civilių aukų buvo vos kelios, tačiau žuvo gana daug karių. Taip įvyko ne dėl to, kad „Hamas“ nesitaiko į civilius. Priešingai. Kiekvieną dieną mūsų link skriedavo tūkstančiai raketų. Vienintelė priežastis, dėl kurios praktiškai nebuvo civilių aukų Izraelio pusėje, yra ta, kad mes turime gynybinius pajėgumus – „Geležinį kupolą“, kuris gali perimti didžiąją dalį tų raketų, taip pat ir geras slėptuves.
Tačiau tai yra pavojus, su kuriuo jokia Vakarų valstybė nesusidūrė nuo Antrojo pasaulinio karo. Tai yra situacija, kai kiekvieną dieną yra atakuojami daugiau nei po kartą, atakuojami mūsų pagrindiniai miestai, o tai reiškia, kad mes turime bėgti į slėptuves. Normalų gyvenimą tai padaro neįmanomą. Be viso to, dar yra tuneliai. Tai reiškia, kad Izraelio pietinėse gyvenvietėse gyvenantys žmonės gali staiga suprasti, kad po jų namu eina tunelis, iš kurio bet kuriuo metu gali iššokti teroristai ir nužudyti visus ten esančiuosius. Tad turime atsižvelgti ne tik į aukų kitoje pusėje skaičių, tačiau į pusiausvyrą tarp šių labai rimtų saugumo problemų ir aukų skaičiaus.
Jūs buvote labai aukšto rango Izraelio karinių pajėgų teisininkė. Ar galite apibūdinti vaidmenį, kurį atlieka teisininkas, kai priimami sprendimai dėl to, kad, pavyzdžiui, reikia surengti karinį smūgį iš oro tankiai apgyvendintoje vietovėje?
Teisiniai patarėjai teikia patarimų visiems nuo aukščiausių vadų centriniame kariuomenės štabe (kartais net ir gynybos ministrui ar ministrui pirmininkui) iki karių divizijos lygmeniu. Idėja yra ta, kad teisiniai patarėjai yra įtraukiami į planavimo etapą. Jų darbas yra užtikrinti, kad planuose būtų atsižvelgta į karinį konfliktą reglamentuojančius įstatymus. Kartais kyla kitų klausimų dėl taktikos ar metodų, dėl kurių gali prireikti teisinių patarimų.
Kai daugiau kalbame apie taktinį lygmenį, čia reikalai operacijoje dalyvaujančioms pajėgoms yra paprastesni. Ginkluoto konflikto taisyklės buvo sukurtos remiantis praktika tų, kurie dalyvavo kovose, tad jos negali būti pernelyg komplikuotos.
Iš esmės čia susiduriame su skirties ir proporcingumo principais, o kariai pagal tai yra apmokomi ir turėtų tai taikyti kovoje. Tačiau jiems nereikia teisinio patarėjo, kuris jiems pasakytų, kaip juos taikyti. Remiantis įstatymais, proporcingumo įvertinimo standartas yra „protingas karinis vadas“. Jie privalo atsižvelgti į svarbius veiksnius, įskaitant ir tai, kas gali nutikti civiliams. Nėra jokios formulės, kaip viską subalansuoti. Viskas pasveriama remiantis informacija, kurią sprendimo priėmimo metu turi vadas. Įstatymai atsižvelgia į tai, kad vadai kovos lauke turi ribotą žinojimą apie tai, kas vyksta, jie susiduria su didžiuliu spaudimu ir neužtikrintumu, taip pat viską turi vertinti į priekį. Aukų skaičius nebūtinai yra svarbiausias veiksnys, o veikiau tai, kokia žala numatoma tuo metu, kai vadas priima sprendimą.
Izraelio karinės pajėgos pateikia daug pavyzdžių apie tai, kaip civiliai būdavo perspėjami pasitraukti iš karinio konflikto teritorijų. Kaip visa tai įsipaišo į siekį kovoti pagal karinio konflikto įstatymus?
Turi būti pabrėžta, kad Izraelis neturi jokių alternatyvių karinių taikinių. Visi taikiniai, visi kovotojai, visa ugnis ir ginklai yra sutelkti civilių gyvenamose teritorijose. Čia mes ir turime kautis. Tam, kad būtų sumažinta žala civiliams, Izraelis iš anksto juos perspėdavo. Ginkluotą konfliktą reglamentuojantys įstatymai reikalauja, kad civiliai būtų perspėjami iš anksto tam, jog galėtų palikti teritoriją ir apsisaugoti, kad būtų minimizuota žala civiliams.
Iš savo patirties papasakokite, kaip Izraelio karinių pajėgų praktika yra panaši į kitų kariuomenių, tokių kaip Didžiosios Britanijos ar JAV?
Izraelio yra labai jautrus šalutinei žalai. Pavyzdžiui, perspėjimai, kuriuos Izraelis paskelbia prieš ataką, neturi precedento. Jokia kita kariuomenė tiek daug kartų neskelbia tokių konkrečių perspėjimų.
Prieš kelis metus parašiau straipsnį apie išankstinio perspėjimo teisinius aspektus, ir kitų kariuomenių teisiniai patarėjai paprašė, jog aš, kalbėdama apie Izraelio praktiką, patikslinčiau, kad tarptautinė teisė viso to nereikalauja, nes jie neplanuoja laikytis tokių aukštų standartų.
Turi būti suprasta, kad kai Izraelio pajėgos yra nuolatos atakuojamos, ugnis yra naudojama arba kaip priedanga, arba kaip atsitraukimo dalis, arba kaip atsišaudymas ir tada yra žymiai sunkiau apriboti civilių aukų skaičių. Tačiau, kai lyginame Izraelį su kitais pavyzdžiais, tokiais kaip JAV pajėgos Faludžoje, tai manau, jog Izraelis yra žymiai labiau apribotas net tokiu atveju, jei kalbama apie sausumos operacijas.
Šioje situacijoje mes nuolatos susiduriame su tuo, kad Izraelio karinės pajėgos nustato vis naujus taikinius. Kai raketa paleidžiama ir yra nustatoma jos paleidimo vieta, ji tampa nauju kariniu taikiniu. Ar teisiniai patarėjai dalyvauja šiame procese?
Kai tai yra neatidėliotinas taikinys, iš kurio paleista raketa, ar tu atsakai į apšaudymą, tai viso teisinių patarėjų įsikišimo proceso nereikia. Šie pavyzdžiai dažniausiai nekelia teisinių klausimų.
Tačiau, kai yra daugiau laiko svarstymams, ypač, kai taikinys yra jautrus ar kyla klausimų dėl taikinio teisėtumo, tada teisiniams patarėjams kyla rimtesnių klausimų ir įžvalgų. Tačiau pusiausvyros siekimas jau yra ne teisinio patarėjo, o atskiro vado reikalas.
Izraelis praeityje susidūrė su labai priekabiu tiriančiu žvilgsniu, pavyzdžiui, Goldstone‘o ataskaita po operacijos „Išlydytas plienas“ 2009 metais (nors galiausiai teisėjas Goldstone‘as atsiribojo nuo kaltinimų, kad Izraelis specialiai taikėsi į civilius). Ar Izraelis išmoko praeities pamokas?
Tas faktas, kad Izraelis paklūsta ginkluotą konfliktą reglamentuojantiems įstatymams, niekada nepakito. Kai kalbu su izraeliečiais, sakau jiems, jog mes tų taisyklių laikomės ne todėl, kad išvengtume dar vienos Goldstone‘o ataskaitos, o todėl, kad tai yra mūsų kaip demokratinės valstybės, paklūstančios įstatymo viršenybei, pareiga. Jei mūsų kariai grįžta iš Gazos nesilaikę įstatymo ar elgęsi nemoraliai, man tai yra siaubingesnis dalykas nei bet kokia ataskaita.
Tačiau manau, kad atsirado supratimas, jog turime sekti, ką darome, kadangi vienas esminių dalykų, kuriuos išmokau iš Goldstone‘o ataskaitos, yra tai, kad jie mumis netikėjo.
Jie ieškojo faktų, jie matė Izraelio pajėgų sugriautus ar pažeistus namus. Izraelis atsakydavo, kad iš to pastato buvo šaudoma ar jame buvo laikoma amunicija. Kai jie atvyko, aišku, nematė nė vieno žmogaus, šaudančio iš to pastato. Kai jie klausdavo civilių, kas gi nutiko, tuos civilius lydėdavo „Hamas“ atstovai. Nestebina, jog tokiu atveju žmonės neigdavo, kad kas nors atsitiko, ir aiškindavo, jog Izraelis šaudė be jokios priežasties. Vienoje ataskaitos dalyje netgi buvo pripažinta, jog žmonės galėjo baimintis kalbėti dėl to, kad šalia būdavo „Hamas“ atstovas. Tačiau jie tai tik paminėjo ir niekaip nepritaikė tolesnėje ataskaitos dalyje.
Jie išgirdo, kaip palestiniečiai neigė, jog iš to pastato buvo šaudoma. Tad ataskaitoje ir atsirado teiginys, kad Izraelio tikslas buvo sugriauti civilinį objektą, o tai, savaime suprantama, yra karo nusikaltimas.
Mano pozicija buvo tokia, kad mes turime geriau pristatyti savo argumentus. Tačiau tai labai sudėtinga, kadangi kariai veikia apšaudomi priešiškos ugnies, jie neturi laiko sustoti ir užsirašyti kiekvieną specifinę detalę. Tad mes turime rasti būdą, kaip vėliau stoti akistaton su tais kaltinimais. Ir tai labai sudėtinga.
Mes matome, kad Izraelio ginkluotosios pajėgos turi daug vaizdo medžiagos, darytos bepiločių lėktuvų ar kitų stebėjimo iš oro įrenginių, kuri parodo, kad šaudoma iš pastatų. Ar tai yra sąmoningai susiję su noru vėliau pagrįsti savo poziciją kaltinimų akivaizdoje?
Manau, kad taip. Žinau, jog tai yra bandoma, tačiau tai labai sudėtinga.
Mes girdime apie „Dahijos doktriną“ (Antrojo Libano karo metu buvo sugriautas Dahijos rajonas Beirute), kurios idėja skelbia, kad civilinių teritorijų sunaikinimas gali būti neišvengiamas norint numalšinti sukilimą, kuris vyksta civilinėje teritorijoje. Ar manote, jog šia doktrina vadovaujasi Izraelio ginkluotosios pajėgos ir ar ji yra legali?
Nemanau, kad tokia doktrina egzistuoja. Dahijoje smūgis buvo labai stiprus dėl to, jog mums pavyko prasigauti iki „Hezbollah“ būstinės. Taikiniai buvo susiję su „Hezbollah“, ir jų poveikis buvo stiprus, nes jie jautėsi šioje teritorijoje saugiai.
Kalbant apie „Hamas“, tai toks mąstymas netinka. Vienintelė vieta, kurioje jie nesitiki mūsų atakos, yra „al-Shifos“ ligoninė, kurioje jie turi savo štabą. Jie žino, kad mums kiltų didelių problemų, jei atakuotume pagrindinę Gazos ligoninę, todėl jie ten ir įsikūrė su savo štabu. Nemanau, kad Izraelis kada nors atakuos šią ligoninę.
Lygiai taip pat „Hezbollah“ pasirodė kaip didieji šiitų bendruomenės Libane „saugotojai“. Manau, jog civiliai Gazos ruože žiūri į save kaip „Hamas“ aukas. Specialiai kenkdamas Gazos civiliams nieko nepasieksi, jau nekalbant, kad tai bus karo nusikaltimas. Tai neturi jokios logikos ir nemanau, jog kas nors Izraelio karinės pajėgose tokį mąstymą palaiko.
Galiausiai „Hamas“ ir kitos ginkluotos grupuotės akivaizdžiai naudojasi Izraelio troškimu vengti civilių aukų kaip silpnybe, kurią būtina išnaudoti. Ar reikia papildyti karinį konfliktą reglamentuojančius įstatymus, kad būtų atsižvelgta į šiuos asimetrinius konfliktus?
Manau, kad karo įstatymai veikia. Kas neveikia, tai tas būdas, kuriuo tarptautinė bendruomenė juos taiko. Kai tarptautinė bendruomenė simpatizuoja mažiausiai modernioms karinėms pajėgoms, ji visą atsakomybę užkrauna ant stipresniųjų ir nė nereikalauja bei nesitiki, kad kita pusė nustos veikti pagal tą ligtolinę savo taktiką. „Hamas“ taktika yra neteisėta, yra neteisėta naudoti civilius kaip gyvuosius skydus. Visas spaudimas tenka Izraeliui, o tai pasiunčia žinią nevalstybiniams veikėjams, kad jie ir toliau gali veikti taip, kaip veikė, nes pasaulis ir toliau jiems simpatizuos jų nespausdamas ir nekritikuodamas. Spaudimo „Hamas“ sudarymas galiausiai padėtų Gazos ruožo civiliams labiau nei vien tik spaudimas Izraeliui.
Pagal „FathomJournal.org“ parengė Donatas Puslys