Brangūs broliai ir seserys,
Matydama sergančius ir emocinę kančią išgyvenančius žmones Bažnyčia negali likti abejinga problemoms, kylančioms dėl pasaulinės Covid 19 viruso pandemijos.
Situacijos sudėtingumas ir didelis nerimas
Kaip vyskupas, t.y. kaip ganytojas, pašauktas rūpintis man Viešpaties patikėta kaimene, noriu pasidalyti tuo pačiu nerimu, kurį išgyvena vis daugiau ir daugiau žmonių, bejėgiškai stebinčių dabartinę sveikatos priežiūros sistemos paniką. Vyriausybės apsisprendimas stabdyti epidemiją pasitelkus visą žiniasklaidos ir teisėkūros priemonių galią, jei jis ir kyla iš pagirtino ryžto užtikrinti visuomenės saugumą, daugeliui kelia psichologinę ir moralinę kančią. Jei visuotinė vakcinacija politinės valdžios ir sveikatos apsaugos institucijų pateikiama kaip vienintelis būdas epidemijai sustabdyti, suvaržymai, jau įvesti nutarimais ar dar tik svarstomi parlamente, tokie kaip privalomas skiepijimas tam tikroms profesijoms, reikalavimas turėti sveikatos pasą [lietuviškojo „galimybių paso“ atitikmuo – vert. past.] norint patekti į tam tikras vietas ar užsiimti tam tikromis kasdienėmis veiklomis, verčia abejoti nemažą dalį žmonių, nerimaujančių, ar bus išsaugotos jų laisvės.
Vyriausybės raginimai ir patarimai, išsakyti gausybės geros valios gydytojų, įtikino nemažai piliečių, tačiau buvo ir tokių, kurie skiepijosi dėl įvestų suvaržymų ir prievartos – kad neprastų darbo, kad nesukeltų pavojaus savo šeimoms ar kad galėtų mėgautis laisve nueiti į restoraną, kiną ar keliauti… Sveikatos paso reikalavimas daugeliui, įskaitant ir visų visuomenės grupių išrinktuosius, sukėlė abejonių, nes taip buvo įvestas ir diskriminacijos, įtarimų bei tarpusavio kontrolės režimas. Tą paliudijo ir gyvos diskusijos Nacionalinėje Asamblėjoje. Vienas daugumos atstovas, nepritariantis sveikatos pasui, net kreipėsi į Teisės komitetą dėl kilusio grėsmės „suskaldyti visuomenę“.
Kasdienis spaudimas žiniasklaidoje, pateikiamas kaip raginimas skiepytis, viešųjų pasisakymų neapibrėžtumai ir prieštaravimai privertė daugelį mūsų bendrapiliečių abejoti, nuteikė skeptiškai, netgi pastūmėjo į radikalumą ar abejingumą. Įtvirtinti tokią skiepytus ir neskiepytus žmones „diskriminuojančią“ padėtį, kuri net skatintų pirmuosius kaltinti antruosius, juos marginalizuoti ir pasmerkti virtualiai socialinei mirčiai – tai pasikėsinti į visuomenės santarvę ir sanglaudą. Ir viena, ir kita pusė kartais sugroja baimės nata ir nustojame mąstyti racionaliai.
Nebūna nė dienos, kad nepajusčiau šio gilaus nesmagumo jausmo, šios įtampos, kone nevilties, kurią išgyvena nemažai mano sutinkamų žmonių. Neslėpsiu nuo jūsų ir savo nerimo, kuris apima matant susiskaldymo daigus šeimose, bendruomenėse, grupėse, kur skiepijimosi klausimas po truputį tampa tabu – nes pasirodė galintis visus supykdyti.
Sąžinės laisvei tarnaujanti informacija
Jums jau supratote, kad neturiu jokio ketinimo kam nors nurodyti, kaip jis turėtų elgtis, nei pats dogmatiškai laikytis kurios nors pozicijos – už ar prieš skiepus. Tačiau mano, kaip ganytojo, pareiga pakviesti jus ieškoti ramybės, kuri leistų išsaugoti pagarbą kiekvienam, koks bebūtų jūsų pačių pasirinkimas, atsisakant stigmatizuoti tuos, kurie renkasi kitaip. Tokia ir yra Bažnyčios misija – pažvelgti į dalykus iš aukštai, pakviesti ramiai diskusijai, dar geriau – apšviesti sąžinę ir taip sudaryti sąlygas „laisvam ir informuotam sutikimui“, kurio ir reikalauja įstatymai. Grįždamas prie gerai žinomos Bažnyčios socialinio mokymo trijulės – pamatyti, nuspręsti, veikti – savo užduotį matau taip: padedamas vyskupijos Gyvybės akademijos narių atlikti išsamius tyrimus apsisprendus remtis tik bazinių šaltinių informacija, gaunama iš oficialių Prancūzijos, kitų valstybių bei tarptautinių institucijų tarnybų. Net jei ir nestinga ir žymių mokslininkų, medikų, kitų sveikatos priežiūros profesionalų bei teisininkų, ramiai ir konstruktyviai atkreipiančių valdžios bei gyventojų dėmesį į esamas skiepų ir sveikatos paso alternatyvas, kurios leistų sustabdyti epidemijos plitimą ir pasiekti kolektyvinį imunitetą nesikėsinant į visuomenės laisves.
Jokiu būdu neneigiu, jog sveikatos apsauga yra vienas iš pamatinių bendrojo gėrio dėmenų, kuriuo valstybė turi visomis išgalėmis rūpintis, tačiau nė vienas negali būti verčiamas elgtis prieš savo sąžinę. Nes būtent sąžinės laisvė čia yra pagrindinis klausimas. Žinoma, reikia, kad sąžinė būtų apšviesta ir informuota. Tad vyskupijos Gyvybės akademijos atliktas tyrimas man leido susipažinti su begale informacijos apie pasaulinę epidemiją, kurios poveikį gyventojai jaučia jau beveik porą metų, su siūlomomis priemonėmis ją išnaikinti, apie kurias pagrindinės žiniasklaidos priemonės ne visuomet visuomenę ir informuoja.
Yra veiksmų ar pasirinkimų, kurie visada yra neteisingi ir kurių jokie įstatymai negali pateisinti. Turime tiesiog įvertinti, ar proporcingos yra priemonės, kurių imamasi nusibrėžtam tikslui, kad ir koks jis būtų geras, pasiekti.
Klausianti laikysena
Šįkart apsiribosiu klausimų kėlimu – laikysena, kurios Respublikos Prezidentas 2018 m. balandžio 9 d. Bernardinų kolegijoje pasakytoje kalboje teigė laukiantis iš Bažnyčios. Klausimus, kurie kyla man, gal jie ir neteisingi, nuolat girdžiu keliamus ir kitų savo aplinkoje.
Mums yra sakoma, kad dabartinėje situacijoje vakcinacija yra vienintelis būdas epidemijai stabdyti ir kolektyviniam imunitetui pasiekti. O kodėl atsisakoma turimo veiksmingo gydymo ar kitų rekomenduojamų prevencijos priemonių, galinčių sustiprinti mūsų natūralią imuninę apsaugą? Ar tiesa, kad hidroksichlorokinas, kurio vartojimas Prancūzijoje buvo uždraustas nutarimu, leidžiamas kitose Europos šalyse? O kaip dėl ivermektino, kurio veiksmingumas, atrodo, jau įrodytas? Kur medikų laisvė skirti gydymą nuo Covid-19?
Žodis „skiepai“ kolektyvinėje pasąmonėje nuskamba it nepaneigiama pažanga, atnešusia žmonijai didelę naudą. Kad ir skiepai nuo stabligės, nuo kurios iki šiol neturime vaistų, kurie apsaugotų nuo neišvengiamos mirties. Ar Covid-19 epidemija yra panaši, ar galima palyginti riziką mirti nuo šios ligos? Ar mirštamumo procentas kelia ypatingą nerimą? Ar užsikrėtimų skaičius eksponentiškai didina mirčių skaičių? Ar vakcinos apsaugo nuo „atmainų“?
Ar šiuo metu į Prancūzijos rinką tiekiami skiepai yra skiepai tikrąja šio žodžio prasme ar novatoriškos „genų terapijos“? Kodėl Europos vaistų agentūra ir ja pasekusi Prancūzijos nacionalinė vaistų saugos agentūra suteikė tik „sąlyginį“ rinkodaros leidimą ir kodėl farmacijos kompanijos buvo atleistos nuo kompensacijų už jų vakcinų neigiamą vakcinų poveikį? Jei, pvz., „Pfizer“, vakcinos trečioji tyrimų stadija baigsis tik 2023-iųjų spalį, ar tai reiškia, kad yra pagrindo nerimauti dėl medikamento saugumo vidutinėje ar ilgalaikėje perspektyvoje? Ar nepageidaujamo poveikio, net mirties, atvejai buvo registruojami nuo pat šios vakcinos vartojimo pradžios ir ar gydantys gydytojai buvo raginami informuoti savo pacientus apie tokias galimas rizikas? Kodėl nesivadovaujama „atsargumo principu“, kurį dažnai girdime viešuosiuose pasisakymuose apie aplinkosaugą?
Paskutinis klausimas yra susijęs su ląstelių, gautų iš abortuotų kūdikių, naudojimu skiepams gaminti – bent „AstraZeneka“ atveju tai įrodyta, nes apie kitų trijų skiepų sudėtį nėra pateikiama jokios informacijos, ir jau vien tai yra keista. Tikėjimo mokymo kongregacija 2020 m. gruodžio 20 d. paskelbė „Notą dėl kai kurių vakcinų nuo Covid-19 naudojimo moralumo“. Klausimas nėra naujas, nes ir ankstesni skiepai, naudojami nuo 1960-ųjų (nuo raudonukės, vėjaraupių, hepatito A ir juostinės pūslelinės), suteikdavo Bažnyčiai progą išsakyti savo vertinimus. Kol kas paskutinis dokumentas, cituojamas 2020 m. Notoje, yra 2008 m. gruodžio 8 d. paskelbta Tikėjimo mokymo kongregacijos instrukcija Dignitas personae. Jei Bažnyčia akivaizdžiai neigiamai vertina iš abortuotų kūdikių išskirtų ląstelių naudojimą vakcinų bandymams ir gamybai, ką ji sako apie besiskiepijančių bendradarbiavimą su blogiu? Tai etinis klausimas ir jo niekaip negalime apeiti.
Galiausiai – sveikatos pasas dažnai apibūdinamas tarsi kokia altruistinė priemonė, būtina, kad nepaskiepytieji neužkrėstų kitų, pvz., restorano klientų ar dažnai sutinkamų pačių pažeidžiamiausių asmenų. Tačiau jei šie yra paskiepyti, kuo jie rizikuoja? Beje, ar vakcina nuo Covid-19 apsaugo nuo užsikrėtimo ir nuo viruso perdavimo? Vieši pasisakymai nėra vienareikšmiai: antai sveikatos ministras savo 2021 m. kovo 28 d. raštiškame pranešime Valstybės tarybai pateikia įrodymų ir tvirtina, jog rizika užsikrėsti išlieka ir paskiepytiesiems, tuo tarpu ministras pirmininkas, šių metų liepos 21 d. kreipęsis TF1 kanalu, tikino, jog esame apsaugoti. Kuo tikėti? O jei skiepas neapsaugo, kodėl paskiepytieji yra priimami ten, kur nepaskiepytieji neįleidžiami? Ar pamatuoti sveikatos paso įvesti suvaržymai, piliečių patiriami kasdieniame gyvenime? Galų gale – ar sveikatos pasas nėra tik šydas, maskuojantis prievolę skiepytis?
Kaip tarpusavy dera teisės aktai, kurie – pradedant Niurnbergo kodeksu – draudžiančiu bet kokią skiepų prievolę? Jei 2021 m. balandžio 8 d. EŽTT (Europos Žmogaus Teisių Teismas) leido tam tikromis sąlygomis privalomą skiepijimą, Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos rezoliucija, visų Bendrijos šalių, taip pat ir Prancūzijos, balsavimu patvirtinta 2021 m. sausio 27 d., reikalauja „užtikrinti, kad piliečiai ir pilietės būtų informuoti, jog skiepijimas nėra privalomas, ir kad niekas nepatirtų politinio, socialinio ar kitokio spaudimo skiepytis, jei jis ar ji nenori to asmeniškai“ (7.3.1) ir „užtikrinti, kad niekas nebūtų diskriminuojamas dėl to, kad nepasiskiepijo įvertinęs potencialią riziką sveikatai arba nenorėdamas skiepytis“ (7.3.2). Ką apie tai manyti?
Tai yra klausimai, kuriuos girdžiu ir kuriuos pats keliu kaip savus. Norintys gauti mūsų vyskupijos Gyvybės akademijos informacinį pranešimą, gali jo paprašyti šiuo el. adresu: academiepourlavie@diocese64.org. Kaip ir kiti piliečiai, mes negalėsime priimti sprendimo šiais klausimais, jei nemąstysime, lygiai kaip negalėsime pakankamai pasitikėti valdžia ir sveikatos kompetentingų institucijų vadovais, jei negausime pakankamai informacijos ir neturėsime galimybių jos įvertinti. Pasirinkimai, kuriuos mums pateikia kaip turinčius lemiamos reikšmės visuomenės saugumui, gali būti padaryti tik vadovaujantis sąžine.
Ragindamas jus nepasiduoti mūsų skaldymui, vengti bet kokio vienas kito teisimo ir nuolat ieškoti tiesos artimo meilėje, meldžiu Viešpatį, kad Jis mums leistų suprasti, kokia laikysena yra tinkama siekiant bendrojo gėrio ir ginant fundamentines mūsų laisves – pastarojo pamatą.
Melskime už valdžios institucijų atstovus, kad jie priimtų gerus ir teisingus sprendimus, ir prašykime Viešpatį, Mergelei Marijai užtariant, nutraukti šią epidemiją.
Vyskupo laišką iš prancūzų kalbos – ČIA – vertė Ramutė Bingelienė