Benardinai.lt
„Kad suvoktume, kaip Vladimiras Putinas vykdo savo kampaniją, kurios tikslas sugriauti po Šaltojo karo Europoje nusistovėjusią tvarką, verta žvelgti plačiau ir neapsiriboti tik rytine Ukraina, kur Kremlius dabar intensyviai darbuojasi sutvirtindamas separatistinę marionetinę valstybę. Vis tik Ukraina, kaip mėgsta pažymėti JAV prezidentas Barackas Obama, nėra NATO narė“, – rašo dienraščio „Washington Post“ redaktorius Jacksonas Diehlis.
Pažvelkime į Vengriją – NATO narę, kurios ministras pirmininkas neseniai įvardijo Putino Rusiją kaip sektiną politinį modelį. Arba NATO narę Slovakiją, kurios kairysis ministras pirmininkas galimą NATO karių dislokavimą jo valstybėje palygino su 1968 metais Sovietų Sąjungos įvykdyta invazija. Arba NATO narė Čekija, kurios gynybos ministras išsakė panašų palyginimą ir kurio vadovaujama vyriausybė prisijungė prie Slovakijos ir Vengrijos kovojant prieš Europos Sąjungos sankcijas Rusijai. Arba Serbija, kuri yra NATO „partnerystės už taiką“ programos narė, tačiau pakvietė V. Putiną šį mėnesį apsilankyti Belgrade, kur vyks karinis paradas, skirtas paminėti septyniasdešimtosioms šio miesto „išlaisvinimo“, kurį įvykdė Raudonoji armija, metinėms.
Tada dar yra Lenkija, kuri iki pat šiol NATO ir Europos Sąjungos viduje vadovavo pastangoms užtikrinti paramą provakarietiškai Ukrainos vyriausybei ir nubausti V. Putiną už jo agresiją. Tačiau šį mėnesį naujoji šalies premjerė Ewa Kopacz įsakė naujajam užsienio reikalų ministrui staigiai peržiūrėti ligšiolinę politiką. Kaip rašė „Wall Street Journal“, ji parlamente teigė nerimaujanti dėl to, kad Lenkija Europoje gali „būti izoliuota“ dėl to, kad ji Ukrainoje išsikėlė „nerealius tikslus“.
B. Obama sveikino pats save, kad vadovauja „vieningam Vakarų atsakui“, kuris, anot jo, izoliavo V. Putiną. Tačiau realybėje didžiulė dalis NATO aljanso narių tyliai pradėjo linkti į Maskvos pusę. Šios valstybės tai iš dalies daro dėl ekonominių priežasčių: būdamos priklausomos nuo Rusijos energetinių išteklių ir Rusijos kaip eksporto rinkos, jos baiminasi pasekmių, kurias gali sukelti sankcijų eskalavimas.
Tačiau dalis jų sprendimus priima atlikdami ideologinius statymus dėl savo valstybių saugumo. Jie mano, kad nėra verta patikrinti, ar V. Putino grasinimai įvykdyti invaziją į buvusias sovietinio bloko šalis tėra pokštas, ar NATO, vadovaujama B. Obamos, iš tikro ateitų jų apginti. Kodėl tada iš anksto pareikšti, kaip kad tai padarė Čekijos premjeras Bohuslavas Sobotka, kad jo valstybė nenori, jog Lenkijoje ir Baltijos valstybėse būtų dislokuoti NATO kariai kaip Rusijos atgrasymo priemonė?
B. Sobotkos mintis koziravo Slovakijos premjeras Robertas Fico, buvęs komunistas. Jis pasekė savo kolegos mintimis pasisakydamas prieš NATO karių dislokavimą ir atmesdamas B. Obamos raginimą didinti išlaidas gynybai. Sankcijas Rusijai R. Fico pavadino „savižudiškomis“ ir „nesąmoningomis“.
R. Fico pataikavimas atrodo gana silpnas, jei lyginsime jį su kalba, kurią liepos antroje pusėje pasakė Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas, pareiškęs, jog Rusija yra pavyzdys, kaip „mes turime atsisakyti liberalių metodų bei principų organizuojant vyriausybę… nes liberalios vertybės [JAV] šiandien apima korupciją, seksą ir smurtą“.
Jei tai yra „vieningas atsakas“, tai atrodo, kad jam veikiau diriguoja V. Putinas, o ne B. Obama. „Kai kurie Vidurio Europos politikai siekia arba nepatekti į radaro lauką, vadinasi, nekalbėti, kad jų valstybė netaptų V. Putino pykčio taikiniu, arba įsiteikti V. Putinui ir taip užsitikrinti geresnę padėtį kitų sąjungininkų atžvilgiu, kai vandenys taps dar drumstesni. Daugumai politikų problema bus ta, kaip išgyventi, kai į sceną grįš pavojingesnė nei bet kada Rusija, o amerikiečiai bus tolimi ir pasiekiami tik išskirtiniais 911 skambučiais“, – teigė man Atlanto tarybos vykdantysis viceprezidentas Damonas Wilsonas.
Pabrėžtina, kad štai toks Rytų Europos svirduliavimas vyksta prabėgus vos dešimtmečiui po didžiosios NATO plėtros 2004 metais ir prabėgus tuzinui metų nuo to laiko, kai Lenkija ir Čekijos dėkingos ir su entuziazmu parėmė JAV invaziją į Iraką. Kas gi nutiko? Kai teigia „Laisvosios Europos radijo“ žurnalistas Robertas Coalsonas, vieną iš atsakymų galima rasti „atvirame laiške“, kurį šių valstybių lyderiai ir intelektualai 2009 metų liepą nusiuntė B. Obamai, kai jis per pirmuosius savo prezidentavimo metus pradėjo vadinamąjį santykių su V. Putino režimu „perkrovimo“ politiką.
„Dauguma Amerikos pareigūnų dabar padarė išvadą, kad mūsų regionas yra sutaisytas kartą ir visiems laikams. Tokia nuostata yra pernelyg ankstyva“, – buvo perspėjama laiške.
Toliau buvo rašoma, kad B. Obama daro klaidą į antrą planą nustumdamas santykius su Vidurio ir Rytų Europos valstybėmis. Posovietinėse valstybėse kylantis elitas „gali nesivadovauti tokiu pačiu idealizmu ir gali nepuoselėti tokių pačių santykių su JAV kaip kad ta karta, kuri įvykdė demokratinį perėjimą“. Be to, Rusija toli gražu nebūdama tinkama partnere „grįžta kaip revizionistinė galia, kuri XXI amžiaus metodais vykdo XIX amžiui būdingą darbotvarkę“.
B. Obama ir jo pagalbininkai tuomet piktai atmetė šiuos perspėjimus ir irzliai pareiškė, kad atviro laiško autoriai kenčia nuo „rusofobijos“. Po penkių metų B. Obama jų diagnozę apie V. Putiną kartoja kaip savo paties išmintį. Tačiau jau gali būti per vėlu: „rusofobus“ daugiau nei keliose NATO valstybių sostinėse pakeitė nuolaidžiautojai Putinui.
Pagal „Washington Post“ parengė Donatas Puslys