Sociologija ir vėl patvirtino tą siaubą keliantį vaizdą: visai lojalaus Visuomenės Nuomonės Fondo (rus. k. Фонд Общественное Мнение) apklausų duomenimis (daugiau apie šios apklausos rezultatus skaityti ČIA – red. past.), pusė mūsų tėvynainių (bendrapiliečiais jų vadinti nesiryžtu, veikiau jie yra bendravaldiniai (rus. k. – соподданными) laukia, kada ir vėl pasikartos, dar jiems gyvenant, plataus masto aklas valstybinis teroras. Tiesa, tokį terorą priimta vadinti delikačiu eufemizmu „Stalino represijos“.
Vienam šios pusės trečdaliui tokio teroro tikimybė atrodo neįtikėtinai didelė, kitiems dviem trečdaliams – ne itin didelė, bet galima. Ir tokie duomenys per apklausas gaunami metų metus. Primenu, kalbama apie valstybinį terorą, kurio aukomis gali tapti milijonai. Be to, šį mastą žmonės daugiau ar mažiau suvokia. Kad ir dabar, laikinai atitrūkę nuo Ukrainos ūdijimo, [televizijos kanalas] NTV gana sąžiningai pranešė, jog vien NKVD (rus. k. НКВД, Народный комиссариат внутренних дел –Sovietų Rusijos ir Sovietų Sąjungos valstybinė institucija, represinė žinyba, oficialiai laikyta kovos su nusikalstamumu ir revoliucinės tvarkos palaikymo organu, – red. past.) per Didžiojo teroro piką sušaudė daugiau nei milijoną (įvardyti GULAGo kalinių skaičiaus, tarp jų – ir kiek iš viso mirė lageriuose ar nuo Holodomoro Rusijoje, taip ir nesiryžo).
Iškvėpėme. Tokie sociologiniai skaičiai reiškia, kad esmingai didelė Rusijos gyventojų dalis pasąmoniniu lygmeniu kone nuolat laukia, kad jų gimtoji valstybė tuoj tuoj be priežasties juos puls žudydama į kairę ir į dešinę. Kasdienėje sąmonėje tai įprasta įvardyti žodžiu „genocidas“. Pusė šalies sėdi ir laukia, kada taps savo pačios valdžios genocido auka. O juk tai akivaizdžiai rodo, kad tikrovė suvokiama paranojiškai. Persikelkime į kitas koordinačių sistemas ir paklauskime savęs: ar galime įsivaizduoti, kad pusė pasaulio žydų ar pusė Vokietijos žydų gyventų laukdami, kada pasikartos Holokaustas? Ar pusė nuolat kariaujančio Izraelio gyventojų? Ir ar bijo tapti masinių žudymų ir trėmimų į konclagerius aukomis ukrainiečiai ir baltarusiai, gruzinai ir azerbaidžaniečiai, kazachai ir tadžikai?
Tada pasidaro suprantama, kokią didelę laisvę nuo klaikios pasąmoninės baimės suteikia nacionalinė valstybė – tegul ji būna autoritarinė, policinė ir korumpuota.
Tada pasidaro suprantama, kokiu laipsniu, nežiūrint visų ura-patriotinių šūksnių, rusai jaučiasi svetimi savo valstybei, kiek ji jiems tėra išorinė, gąsdinanti jėga (visuotinai priimtais terminais – „okupacinė“) – juk sava valstybė nepuola nei iš šio, nei iš to savo valdinių naikindama juos be atodairos. O būtent toks aklas naikinimas ir įvardijamas sąvoka „Stalino represijos“.
Tada darosi suprantama, kad būtent ši nuolatinė, neišnykstanti baimė, jog staiga ir vėl prabus kraujo troškimas, ir yra išorinio šios valdžios palaikymo priežastis. Pagaliau įsisąmoniname, kad šiandieną jau dešimtys milijonų paprastų rusų gyvena „it ant lentynos pas sotų žmogėdrą“, o ne tik saujelė nepribaigtų inteligentų, kuriems šiuos žodžius prieš pusę amžiaus skyrė išmintinga ir pasipiktinusi Nadiežda Jakovlevna Mandelštam (Надежда Яковлевна Мандельштам – rusų kalbininkė, rašytoja ir memuaristė – red. past.). Arba – jei atiduotume duoklę kinematografui – kaip gnomai, virpantys šalia jautriai miegančio jų oloje drakono Smaugo (Smaugas Auksinis – Dž. Tolkieno kūrinių personažas, ugnimi alsuojantis drakonas – red. past.)
Tada darosi suprantama dar ir tai, kad ši nežmoniška baimė prieš savo valstybę turi pavirsti aklu polėkiu sunaikinti šitą valstybę – kaip mirtiną pavojų visiems joje gyvenantiems. Ir tai mums padeda įminti rusiškų maištų paslaptį.