Jevgenijus Jakunovas | 3republic.org.ua
… Ukrainos nacionalinės informacinės agentūros „Ukrinform“ surengto apskritojo stalo diskusijoje žinomas žurnalistas Matvejus Ganapolskis pasakė, jog Rusijoje jau neliko inteligentijos, politologas ir filosofas Andrejus Okara – kad Rusiją ištikusi humanitarinė katastrofa, o žurnalistas ir televizijos laidų vedėjas Jevgenijus Kiseliovas Putino režimą pavadino fašistiniu. Tiesa, buvo kalbama ne apie hitlerinį fašizmą. J.Kiseliovo nuomone, Putino fašizmas vis dėlto artimesnis ispanų generolo Franko režimui.
Nuramino…
Beje, Rusijos ekspremjeras Michailas Kasjanovas nuo pat pradžių šiai minčiai nepritartų. Duodamas interviu Lenkijos televizijai jis pasakė, jog Putinas šalyje įveda Mussolinio režimo elementus.
Žodžiu, pačioje Rusijoje jau nebediskutuojamas klausimas apie tai, ar šalyje nusistovėjęs režimas yra fašistinis ar ne. Ginčijamasi tik dėl totalitarinės santvarkos tipo, dėl jo, taip sakant, egzotiškų niuansų.
Kuomet mes lyginame Putiną su Hitleriu, kažkur giliai dvasioje tai priimame kaip metaforą, žodinę konstrukciją. Ir mes, ukrainiečiai, tokį palginimą galime sau leisti, nes Putinas užpuolė mūsų žemę ir žudo mūsų žmones.
Tuo tarpu patys Rusijos gyventojai (arba žmonės, tiesiogiai susiję su Rusija) tokį payginimą suvokia visiškai kitaip. Kaip jau įvykusį istorinį faktą.
Ir kaip mes vis tai pražiopsojome? Pakako Maidanui pratrūkti įniršiu ir po to – kuo toliau, tuo labiau – pokalbiuose su Rusijoje gyvenančiais senais draugais ir giminaičiais mes ėmėme vis sunkiau juos suprasti. Visi kaip vienas jie pradėjo linkėti mums blogio! Ir dar – šventai tuo įtikėję!
„Užzombinti!“ – susivokiame mes ir karštligiškai bandome nuimti kerus nuo mums artimo žmogaus… Nepavyksta. Agresija ir neapykanta susilydė į tokį nepramušamą konglomeratą – tvirtesnį ir už tanko šarvą! Na, galima būtų suprasti, jeigu kalbėtume apie kokį nors neraštingą barzdotą kazoką arba alkoholiką iš Rusijos pakraščio. Betgi ne – rusiškasą chamas skverbiasi ir iš garbaus universiteto akademiko, ir iš neseniai dar mylėto artisto, ir iš daugkart liaudžiai nusipelnusio režisieriaus. Juk juos, atrodytų, ne taip jau paprasta „užzombinti“.
Pasipiktinę mes klausiame: o kur rusų intelektualai? Kodėl tyli inteligentija?
Ji netyli. Ji – palaiko. Su retomis išimtimis. Ir net teoretiškai pagrindžia valdžios niekšybes ir šunybes.
Kaip savo knygoje „Civilizacija“ rašo istorikas ir kultūrologas Rodžeris Osbornas (Roger Osborne), fašistinėje Vokietijoje „galutinio žydų klausimo sprendimo“ teoriją anuomet sumąstė anaiptol ne krautuvininkai aludėse, kaip kad įprasta manyti. Šią teoriją universitetuose parengė vokiečių intelektualai, gimę ir auklėti padoriose aristokratiškose šeimose.
Reikalas tas, jog Putino režimas, kaip ir bet koks fašizmas – tai ne tik ideologija, ne tik smegenų plovimas. Tai – darni, aiškiai suformuluota visuomeninių santykių sistema, kurios pagrindinis uždavinys, anot įžymaus austrų psichologo Bruno Bettelheimo (Bruno Bettelheim), – totaliai valstybės kontroliuojamas žmogus, jo politinis, ekonominis ir asmeninis gyvenimas. O nacizmas, marksizmas ar dar kitoks „-izmas“ – tik visuomenei adresuotas argumentas, padedantis tokią kontrolę įvesti.
B.Bettelheimas žinojo, apie ką rašė. Austrijos pilietis, etninis žydas, jis pabuvojo hitleriniuose Dachau ir Buchenvaldo mirties konclageriuose, per stebuklą liko gyvas ir parašė knygą apie metodus, kuriais fašistinė valstybė paveikia žmonių protus ir sielas, ir apie tai, kuo visa tai pasibaigia.
Šių metų sausio 17-ąją, kai atrodė, jog fašistinė diktatūra ilgam įsitvirtina Ukrainoje*, iš B.Bettelheimo knygos aš persirašiau kai kurias šiam momentui aktualias tezes. Kiek išplėtotos, dabar jos galbūt padės geriau suprasti, kas iš tiesų vyksta Rusijoje ir kodėl fašistą Putiną, pasak socialinių apklausų, palaiko per 80 proc. Rusijos gyventojų.
Taigi…
1. Fašistinėje valstybėje, rašo Bettelheimas, nustatomas siauras koridorius tam, kas liaudžiai leidžiama, ir neperžengiama siena tam, kas yra uždrausta.
Uždraustų dalykų ne tik negalima daryti, juos draudžiama ir matyti! Ir net žinoti apie tai, jog egzistuoja kai kas tokio, kas yra draudžiama. „Žinoti tik tai, kas leidžiama, – būdinga vaikams“, – pažymi profesorius. Infantilios psichologijos diegimas į mases – viena iš valdymo formų fašistinėje valstybėje. Nevalia žiūrėti, kaip gatvėse mušami žmonės. Nevalia žiūrėti į užmuštuosius ir suluošintus. Ir į kankinimus. Pagrindinė taisyklė – nukreipti žvilgsnį šoną arba užsimerkti.
„Savarankiškas būvis, – rašo profesorius, – prasideda nuo gebėjimo įžvelgti ir daryti nuosavas išvadas. Nematyti to, kas yra visų svarbiausia, nežinoti, kuomet norisi tiek daug žinoti, – tai ypač pražūtinga asmenybės funkcionavimui“.
Kuo žmogus mažiau žino, tuo labiau jis baiminasi suklupti. Nes galbūt tai, kas vakar buvo leidžiama, šiandien jau uždrausta?
Valdžios veiksmų nenuspėjamumas verčia žmogų nuolat bijoti ir jaustis priklausomam.
2. Atkirsdama žmones nuo informacijos, fašistinė valstybė visokeriopai skatina gandų platinimą. Ir čia labai svarbios dvi, atrodytų, viena kitą paneigiančios, temos. Pirmoji – apie tai, jog jau įvyko arba greitai įvyks kažkas baisaus, tačiau tai nuo žmonių slepiama. Antroji – greitai viskas išsispręs labai palankiai ir savaime, todėl neverta daryti jokių staigių judesių. „Košmariškų nuojautų aptarinėjimai ir gandų apie galimus gyvenimo pakitimus nagrinėjimai priverčia žmogaus būseną kelis kartus per dieną persimainyti – nuo aistringos vilties iki giliausio beviltiškumo, ir tai labai gniuždo emociškai… Yra žalojamas žmogaus gebėjimas numatyti įvykius, o tai reiškia – tinkamai pasirengti ateičiai“.
3. Fašistinė santvarka įveda nesuskaičiuojamą daugybę draudimų ir apribojimų – tiek, jog visų jų laikantis taptų neįmanoma išgyventi. Todėl pagrindinis totalitarinės valstybės piliečio principas: gali [taisyklę] pažeisti, tačiau pasistenk neįkliūti.
Tokioje valstybėje kiekvienas jaučiasi esąs nusikaltėlis. Tad norint neįkliūti, svarbu pasislėpti minioje, nuslopinti savo individualybę, tapti amorfiniu kūnu. „Tapti nematomam – pirmoji savisaugos taisyklė. Tačiau poreikis pasijusti nematomam žmogų atveda iki būklės, būdingos kūdikiui, kuris iš baimės slepia savo veidą. Gal anonimiškumas ir suteikia sąlygiško saugumo, tačiau atveda iki asmens savasties praradimo. Ir tie, kurie savo asmenybę aukojo dėl to, jog išsaugotų kūną, pasirodydavo mažiausiai sugebantys išlikti gyvi – nepaisant sumokėtos didžiulės kainos“.
4. Fašizmas pavojingas tuo, jog jis atslenka nepastebėtas, nemačiomis, nuo laisvės „atsikąsdamas“ mažus gabalėlius ir grasindamas dideliais nemalonumais už nepaklusnumą. Kiekvieną kartą žmogus priverstas kankinamai rinktis: ar jam kovoti su neteisingumu ir rizikuoti gyvybe, ar dar palaukti.
„Įsitvirtinus fašistinės tironijos režimui, kuo ilgiau būna atidėliojami prieš jį nukreipti veiksmai, tuo silpnesnis tampa žmonių gebėjimas pasipriešinti. Tad pakanka tik leisti prasidėti tokiam „valios sutramdymo“ procesui, ir jis įsibėgėja labai greitai.
Daugelis būdavo įsitikinę, jog kai valstybė kitą – ir eilinį – kartą pažeis jų autonomiją, suvaržys laisvę, kai rasis dar vienas degradacijos požymis, tuomet jie garantuotai imsis ryžtingų veiksmų. Tačiau būdavo jau per vėlu, kai jie įsitikindavo, jog kelias į asmenybės degradaciją ir net į mirties stovyklą išgrįstas jų pačių neryžtingumu ir poelgiais, kurių nebuvo imtasi reikiamu laiku“.
5. Režimas nesuteikia žmogui nė mažiausios pasirinkimo galimybės – ir tarp veikimo ir neveikimo, ir tarp žodžio ir tylėjimo. „Dvi laisvės – veikti ir neveikti – mūsų giliausieji dvasios poreikiai. Netgi visiškai nereikšmingas, simbolinis galimybės sava valia veikti arba neveikti pasirinkimas (beje, tai vienodai liečia tiek dvasią, tiek kūną) leisdavo išsaugoti asmenybę“. Fašistinis režimas „asmeninės laisvės sferos negali riboti tik vieninteliu atveju: kuomet pasirenkamas nuosavos mirties laikas ir aplinkybės – tik tam, kad savęs sunaikinimas taptų savivertės teigimo aktu“.
6. Ne kiekvienas žmogus sugeba aktyviai pasipriešinti, tačiau siekiant išsaugoti gyvybę svarbu suvokti, „kur yra toji riba, už kurios nėra kelio atgal, riba, kurią peržengus, jokiomis aplinkybėmis negalima atsitraukti, net jeigu tai reikštų rizikuoti savo gyvybe“. Fašistinė valstybė apie tai nutuokia ir daro viską, kad žmogus sumokėtų „už teisę išgyventi – mainais į tos ribos peržengimą, – ir už teisę toliau pratęsti beprasmį „vaikštančio numirėlio“ gyvenimą“.
7. Žmonėms, kad ir kokiu būdu pareiškusiems nepritarimą valdžiai pirmąjį kartą, paprastai būdavo „inicijuojamos kančios“. Juos mesdavo į kalėjimus, taikydavo kankinimus ar į juos panašius veiksmus: neduodavo miegoti, gerti, atlikti fiziologinius poreikius, tuo būdu juos privesdami iki kraštutinio išsekimo. Tačiau bet kokie bandymai išvengti kankinimų arba bandyti pasipriešinti buvo vertinami kaip nepaklusnumas valdžiai ir baudžiami ilgais įkalinimo metais konclageriuose arba mirtimi. „Kankinimai tapdavo vis mažiau ir mažiau žiaurūs, jeigu tik kaliniai liaudavosi priešintis ir nedelsdami paklusdavo visiems esesininkų įsakymams, kad ir kokie jie būtų žeminantys“, – rašo B.Bettelheimas.
Šitaip totalitarinis režimas moko žmones „savanoriškai“ susitaikyti su skausmu ir pažeminimu. Dar blogesniu nusižengimu buvo laikomas užuojautos pareiškimas arba bandymas pagelbėti kitiems žmonėms, kenčiantiems nuo valdžios savivalės, – tokie veiksmai buvo vertinami kaip valstybiniai nusikaltimai.
8. Negalėjimas pagelbėti aukai dažniausiai suteikia moralines kančias. Todėl norėdamas jų išvengti, žmogus fašistinėje valstybėje mokosi neapkęsti aukos, teigdamas esant ją kaltą ne tik dėl nusikaltimų prieš valstybę, bet ir dėl nuosavų moralinių kančių. „Hitlerinis reichas iki šiol yra pavyzdys totalitarinės valstybės, kultivavusios žmoguje išskirtinai vieną instinktą, o būtent – priešiškumą“.
Buvo dar viena neapykantos silpniesiems priežastis: negalėjimas savo neapykantos nukreipti prieš realų nelaimių kaltininką – fašistinę valdžią. Juk tai būtų tolygu savižudybei. Todėl neapykanta buvo nukreipiama prieš kaimynus, šeimos narius, viršininką (vadovų skundimus skatino valstybė). Tačiau labiausiai – prieš mažumas, negalėjusias į agresiją atsakyti tuo pačiu – žydus, kitų tautybių atstovus, gėjus ir pan.
9. Tikėjimas valdžios galybe. Valdžios atstovus totalitarinėje visuomenėje būtina laikyti visagaliais – tam, kad galėtum save tramdyti. Savęs tramdymas iš principo yra gana pavojingas savivertės suvokimui, – rašo psichologas. Dar labiau netinka žemintis prieš žmogų, kai esi įsitikinęs, jog jis blogas. Jeigu esesininkai yra kvailiai, vadinasi, esi valdomas niekingesnių už save žmonių.
„Paklusdamas milžiniškai SS galiai, kiekvienas galėjo toliau jaustis esąs asmenybė ir net guostis tam tikra riboto saugumo būsena, kuri yra absoliutaus paklusnumo rezultatas, ir tokiu iškreiptu būdu tarsi ir pritarti SS galybei. Savo pavaldiniams valstybės tironija įteigia mintį: tapk toks, kokį tave nori matyti valstybė, ir tu atsikratysi visų sunkumų, susigrąžinsi išorinio ir vidinio saugumo pojūtį. Savo namuose tu įgysi ramybę ir palaikymą, o taip pat turėsi galimybę papildyti emocinės energijos atsargas“.
10. Tačiau, rašo B.Bettelheimas, artumas valdžiai neišgelbsti nei gyvybės, nei sielos. „Daugelis iš pačių ištikimiausių hitlerinės valstybės šalininkų, ėję į kompromisus su savo sąžine, nepaisant to, buvo sunaikinti kaip asmenybės. Toks pavyzdys galėtų būti Rudolfo Hioso – Aušvico komendanto – likimas. Būdamas tikras nacis, Hiosas manė, jog privalu visuomet besąlygiškai paklusti. Atsisakydamas egzistuoti kaip savarankiška asmenybė, galiausiai jis pavirto paprasčiausiu įsakymų vykdytoju. Nuo to momento, kai jis pradėjo vadovauti Aušvico koncentracijos stovyklai, jis jau buvo panašus į gyvą lavoną“.
Tironija retai savo iniciatyva suminkštėja. Paprastai, bėgant laikui, ji tampa dar žiauresnė. Ir „kuo stipresnė tironija, tuo greičiau degraduoja jos pavaldinys, tuo geidžiamesnė tampa galimybė „įgyti“ jėgos su ta tironija susiliejant ir jos galios dėka atkuriant vidinę vienybę. Tačiau šitai įmanoma tik visiškos savęs identifikacijos su tironija kaina“, – nepaguodžiančią išvadą pateikia psichologas.
Tokios tad mintys… Neieškosiu visų šių požymių Putino valstybėje. Tegul tai daro Rusijos žmonės…
Deja, jeigu tikėsime B.Bettelheimu, šitokios valstybės iš vidaus pakeisti neįmanoma. Tik iš išorės. Arba tai bus likimo ranka (kai diktatorius numirs), arba pasaulio bendrija. Ir jei taip, tuomet mums, ukrainiečiams, prie to taip pat reikia prisidėti.
Mūsų politikume vyravo ir tebevyrauja įsitikinimas, jog geriausia būtų nuo Rusijos atsitverti geležine užtvara, ir tegul ji ten sau pūva.
O ji ir šiaip pūva. Seniai. Deja, tačiau ginkluoti puvėsiai, kaip matome, persimetė ir į mūsų teritoriją. Todėl, nors tai gal ir skamba paradoksaliai, mes, kenčiantys nuo rusiškojo režimo, privalome padėti Rusijos žmonėms su juo kovoti.
Kaip? Leisti jiems įkvėpti mūsų laisvo oro gurkšnį, suteikti jiems žodį mūsų eteryje, pagelbėti moraliai, o jei reikia – ir materialiai. Tam, kad kiekvienas, putinišku batu primygtas Rusijos žmogus išmoktų matyti tai, kas uždrausta, išmoktų būti laisvas nors tuo, jog sugebėtų patylėti, kai iš milijono gerklių sklinda isteriškas „Heil!“
* Autorius turi omeny Aukščiausios Rados išvakarėse priimtą ir Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus 2014 m. sausio 17 d. pasirašytą įstatymų paketą, suvaržantį taikių susirinkimų laisvę.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas.