echo.msk.ru
Išbuvęs valdžioje 15 metų, Brežnevas įvedė kariuomenę į Afganistaną. Šiemet sukanka 15 metų, kai į valdžią atėjo Putinas. Prieš kelias savaites savo „Feisbuko“ puslapyje aš pusiau juokais, pusiau rimtai taip ir parašiau. Mano užuomina – neslėpsiu – buvo ta, jog esama tam tikro pavojaus, kad, mano akimis žiūrint, nuo didybės manijos ir savo nebaudžiamumo pojūčio apkvaitęs Putinas galiausiai gali imtis naujos karinės avantiūros, panašios į afganiškąją. Ir, žinoma, piršosi mintis, jog greičiausiai taip gali nutikti Ukrainos atžvilgiu.
Tikrovė pranoko visus mano nuogąstavimus – pastarųjų dienų įvykiai primena blogą sapną, tačiau tai, deja, tikrovė: Europa ir pasaulis atsidūrė ant naujo karo slenksčio. Vėl 14-ieji, praėjo lygiai šimtas metų. Ir vėl Rusija gali būti įstumta katastrofon savo pačios elito, apkvaišusio nuo nacionalpatriotinių šūkių.
Viskas taip, kaip žinomuose scenarijuose: pagal afganiškąjį – vertinant būtent Krymo įvykius – ten vykdoma speciali operacija, – tokia pat, kokią aš stebėjau Kabule 1979-aisiais, – tai žanro klasika. Visos tos savigynos pajėgos be atpažinimo ženklų – tai akivaizdūs specialiųjų grupių (ar GRU, ar SVPR, ar dar kokių spectarnybų) veiksmai.
Žvelgiant iš geopolitinio taško, pasikartoja situacijos, buvusios 1956 metais Vengrijoje ir 1968 metais Čekoslovakijoje. Putino režimas, kaip ir anksčiau sovietinis, negali sau leisti pakęsti situacijos, kuomet tauta sukyla prieš teisėtumą praradusius savo valdytojus, kad ir kokiu teisėtu būdu jie kadaise buvo išrinkti.
Dar daugiau – pasikartoja ketvirtojo dešimtmečio antrosios pusės situacija Europoje – nebeklūpom, pakylam, surengiame olimpiadą, įvykdome „Anšliusą“, toliau lieka tik karas.
Putinas perniek pavertė viską, ką ištisą dešimtmetį puoselėjo jis pats ir jo pirmtakas Borisas Jelcinas siekdami normalių santykių su likusiu pasauliu, visavertės Rusijos narystės „Didžiojoje Septyniukėje“, galop virtusioje „Aštuoniuke“ – šito daugiau nebėra ir kažin ar vėl kada nors bus.
Stulbina rusų politikai – nors kažin ar jie dabar dar turi teisę vadintis politikais, – nė vieno bandymo paprieštarauti, suabejoti aukščiausiosios valdžios veiksmais. Rusiškasis parlamentarizmas baigė brėžti visiškos degradacijos ratą: nuo pavyzdinės 1989 metų agresyviai klusnios daugumos, nustelbdavusios plojimais ir švilpimais pirmuosius demokratiškus rusų oratorius, – iki 2014 metų pavyzdinės agresyviai klusnios daugumos, balsuojančios už karą, vadinasi, ir – anksčiau ar vėliau – už naujas aukas, už naujus „krovinius-200“, naujus pranešimus apie mirtį, naujus našlaičius ir našles, sielvartaujančias motinas.
Buvusi komjaunimo dievaitė Valentina Matvijenko ir visi kiti jos pirmininkaujami yra ramūs: jie puikiai žino, kad visa tai asmeniškai jų nepalies. Todėl jie pasirengę suteikti Putinui bet kokį mandatą, bet kokį – kad ir kūdikių skerdynėms.
Kai dėl valstybinių televizijos kanalų propagandos apie tai, kas vyksta Ukrainoje – totalus melas, įkvėptas, iki užspringimo, – ką jau ten Gebelsas, tesiilsi…
Belieka pasakyti viena: tolesni įvykiai priklausys nuo to, kaip pasielgs Obama, Hollandas, Merkel, Cameronas ir kiti: kaip 1938-aisiais Čemberlenas ir Daladjė ar vis dėlto juos įkvėps Vinstono Čerčilio pavyzdys.
Autorius – garsus žurnalistas, vienas iš Rusijos televizijos kanalo NTV steigėjų, pastaruoju metu gyvenantis ir dirbantis Ukrainoje.